Justino cechas matomas jau nuo kelio. Tai – naujai pastatytas namas, aplink kurį dar vyksta aplinkos tvarkymo darbai. Vyras mus pasitikęs vedasi į gamybines šokolado cecho patalpas, kurios kvepia šokoladu.
Kol įsitaisome, vyras pasakoja pats gyvenantis netoliese ir per cecho langą rodo savo gyvenamą namą.
„Dar trūksta kelių įrengimų“, – nieko nelaukęs pasiteisina jis, tačiau iš pirmo žvilgsnio patalpoje įmantriai atrodančių aparatų pasirodo tikrai nemažai.
Jis pats – iš Babtų, Kauno rajono, tačiau užaugęs Vilniuje, kur baigė ir virėjo konditerio mokslus, o vėliau kibo į maisto technologo studijas.
Po mokslų jis sako daug dirbęs pas vieną šokolado gamintojų, iš kurio išmoko labai daug, tačiau pats šokoladas į jo gyvenimą atkeliavęs gavus lauktuvių iš Meksikos.
„Mane visada labiau traukė konditerija ir vienas bičiulis man iš Meksikos parvežė šokolado plytelę, paragavau ir tai nebuvo nieko panašaus į tai, ką gali įsigyti parduotuvėje. Ir tai mane užkabino“, – atsimena jis.
Vėliau vyras maždaug metus laiko dirbo Dubajuje, kur, kaip pats sako, vienam šeichui padėjo atsidaryti šokolado fabrikėlį.
„Jie turi daug pinigų ir kartais nebežino, kur juos leisti, todėl sugalvojo atidaryti savo šokolado fabrikėlį.
Padėjome susipirkti įrengimus, sukūrėme to fabrikėlio pagrindą, receptus, gaminių pakuotes. Ten buvau beveik metus, tuomet grįžau į Vilnių ir dirbau kitoje įmonėje, kurie taip pat gamina šokoladą. Ten dirbau dvejus metus“, – sako jis, o vėliau užsimena daug keliavęs.
Jau grįžęs iš Dubajaus Justinas supratęs daugiau laiko norintis praleisti gamtoje, todėl nusprendė įsigyti sodybą, kurioje laiką galėtų leisti savaitgaliais.
„Dvejus metus ieškojau sodybos ir ją čia radau. Atvykome, pasivaikščiojome ir sakau: „Imu“.
Tada dar negalvojau, kad čia bus mano šokolado cechas. Pirkome kaip sodybą su 5 hektarais žemės.
Ir vėliau supratau, kad ne tik pasaulio šalys netraukia, bet ir didieji Lietuvos miestai ir kad jei noriu daugiau laiko leisti čia, sodyboje, turiu čia susikurti darbo vietą.
Idėjų buvo visokių. Viskas prasidėjo nuo bityno, turime 32 šeimas bičių“, – teigia jis ir sako, kad netrukus gimusi ir šokolado cecho idėja, tačiau tokio verslo pradžiai reikėję daug investicijų, tačiau jam pavykę gauti paramą, o kai kalbamės, yra lygiai metai, kai buvo pradėtos cecho statybos.
„Viso gausime apie 55 tūkst. Eur paramos. Žinoma, tiek neužteks, dalį įrengimų dar pirksime iš savo lėšų. <...>
Dar apie 58 tūkst. reikėjo pridėti savo“, – skaičiuoja jis.
Šalia cecho stovi ir priestatas, kurį vyras tikina jau statęs ir įrenginėjantis pilnai iš savo lėšų. Ten, jo vizijoje – vyks šokolado degustacijos, nes, kaip teigia, žmones reikia edukuoti, kuo skiriasi šokoladas iš parduotuvės už 1,5 Eur ir kai jo pagaminta šokolado plytelė kainuos 5-6 Eur.
Paprašytas įvardyti skirtumą, Justinas sako, kad vieno atsakymo čia nėra. Tai, pasak jo, ilgų diskusijų klausimas, tačiau viskas slypi kakavos pupelėse, kurios pas jį yra atgabentos iš Peru bei Nikaragvos.
Nors cechas kol kas dar oficialiai neatidarytas, vyras planuoja, kad čia vienas taip lengvai neapsisuks, reikės dar vieno asmens rankų.
„Samdysiu žmogų, pagalbininką. O atsidaryti planuoju prieš šias Kalėdas, norėčiau įšokti į prekybinį bumą“, – sako jis.
Prekyba jo paties gamintu šokoladu vyks internetu, taip pat šokoladas bus pristatomas į mažas parduotuvėles. Kalbėdamas apie planus užsimena, kad norėtų jį tiekti ir B2B sektoriui.
Bendrai, kaip teigia, šis šokolado cechas – vyro svajonės išsipildymas.
„Iš pirmo žvilgsnio šokoladas atrodo labai paprastas dalykas, bet jis užburia“, – užbaigdamas pokalbį sako pašnekovas.
