Išdrįso surizikuoti
Į „Baltąją savingę“ Širvintose atvykstame dar priešpiet. Įmonėje, kuri užsiima antkapių, paminklų ir kitos produkcijos gamyba iš akmens, kol kas klientų nedaug, vaikštinėja vos vienas kitas, tačiau darbas gamyboje virte verda. Galima girdėti čaižiai ausį rėžiančio pjūklo, pjaustomo akmens garsus.
Mus pasitinka pats šeimininkas Augenijus Baravykas, tačiau, kaip atsiprašo, šiuo metu turi labai svarbių svečių, atvykusių iš Kaliningrado, tad apie įmonę mums papasakos ir teritoriją aprodys jo žmona Lida.
„Žmonių šiandien nedaug, bet kartais nesuprasi, būna, kad labai daug sueina, o paskui vėl ramu“, – sako ji ir kviečia pasižvalgyti.
„Baltoji savingė“ užsiima antkapių, palangių, židinių ir net skulptūrų gamyba iš akmens, tačiau ji nėra vienintelė šeimos įmonė. Iš viso jie jų turi tris.
„Turime „Teco“ įmonę, kuriai vadovauja vyriausias sūnus. Jie importuoja akmens plokštes bei jau pagamintus produktus iš Kinijos, Indijos, Suomijos ir viso pasaulio, tačiau patys gamyba neužsiima.
Trečioji įmonė – „Granito urmas“, ji perka didžiulius akmens luitus ir juos pjauna plokštėms. Iš karjerų yra vežamas akmuo, pjaunamos plokštės, poliruojamos ir panašiai“, – trumpai apie tai, kuo užsiima, pasakoja ji.
Rodydama į pastatą moteris aiškina, kad kažkada čia buvęs labai didelis ūkis ir gamybinis pastatas. Kur dabar administracija, anksčiau buvęs plastmasės cechas, o kiek tolėliau, ir mažutės paminklų dirbtuvės, kurios anksčiau priklausė visai kitam asmeniui.
„Vėliau mes tas dirbtuvėles iš to žmogaus nusipirkome. Tada įmonė buvo labai maža, o mes ją po truputį užsiauginome“, – sako Lida aprodydama mums teritoriją. Pradžioje, kaip užsimena, šeima norėdama išmokti dirbti su akmeniu važinėjo po kitas įmonės, aiškinosi, kokių tiksliai staklių reikia, tačiau vėliau verslas įsisukęs dėl gautos SAPARD paramos.
„Buvo didelė baimė, didelė rizika, tačiau vien savo jėgomis niekaip nebūtume padarę visko.
Kai atsirado staklės, atsirado ir didesnė apyvarta, verslas pamažu pradėjo augti. Gaminome antkapius, pjaustėme akmens plokštes“, – atsimena ji ir sako, kad vėliau atsirado ir kitos šiandien šeimai priklausančios įmonės.
Vadina sezoniniu darbu
Nosį įkišame ir į pačias gamybos patalpas. Ten didžiuliu pjūklu pjaunamas akmens luitas.
Kadangi susikalbėti stovint šalia – neįmanoma, Lida mus vedasi toliau nuo triukšmo.
„Kalbant apie antkapių pardavimus ir gamybą, šiuo metu pas mus yra pats darbymetis. Tai labai sezoninis darbas“, – išduoda ji, tačiau sako, kad šiandien čia darbo užtenka visai jos šeimai ir net giminaičiams.
„Mano sesuo su vyru dar dirba, pusbroliai“, – juokiasi ji ir skaičiuoja, kad bendrai visose įmonėse dirba apie 50 žmonių.
„Šiuo metu ir patys nebeplečiame įmonių, nes darbininkus žiemą išlaikyti yra labai sunku. Tuo metu pas mus nebūna jokių įplaukų.
Būna, dirbame sandėlyje, bet mūsų ekspozicija lauke, nes reikia daug vietos, o ir paminklų niekas nestato žiemą“, – rodydama į pardavimui išdėliotus paminklus sako ji.
Moteris pastebėjusi, kad Širvintose rasti darbuotojų gana sudėtinga. Žmonės, kaip aiškina, tiesiog nenori dirbti.
„Būna, ateina iš Užimtumo tarnybos ir sako, kad jiems neapsimoka. Jie eina į įmones, pasiima parašus, kad nereikia darbuotojų, bet aš visada sakau, kad reikia“, – pasakoja Lida.
Pasak jos, darbas su akmeniu tikrai nėra lengvas ir reikalauja didžiulės patirties ir išmanymo.
„Jis – sunkus ir grubus, tačiau, žinoma, turi tiek pliusų, tiek minusų.
Produktas, kurį pagamini, jis negenda, gali stovėti ir laukti savo kliento ir 2-3 metus, tačiau darbininkams reikia mokėti dirbti su staklėmis, įrankiais“, – teigia ji.
Paklausta, ar užsiimti tokiu verslu, kuris susijęs su paminklais ir antkapiais nėra liūdna, Lida sako, kad tik pradėjusi dirbti vis žiūrėdavo pro langą, būdavo liūdna, tačiau galutinai atsiriboti nuo netekčių jai ne visada pavyksta ir šiandien.
„Aš tame pamačiau didžiulę prasmę, kadangi pas mus žmonės ateina ir savo artimam žmogui dovanoja paskutinę dovaną.
Būna, ateina, kurie laidoja savo vaiką. Jie atsineša su savimi tokį emocinį sunkumą. Tada sunku būna ir man“, – atvirauja ji, o yra buvę ir tokių istorijų, kurias girdint pasišiaušia oda.
„Prieš dvi dienas pas mus atėjo moteris. Užsakymas paminklui pas mus buvo padarytas jos vyro vardu jau kiek anksčiau. Sakau jai, kad sąskaitą taip pat išrašysiu tam pačiam žmogui, o ji pakelia į mane akis ir žiūri, o aš matau, kad apsirengusi juodai.
Pasirodo, vyro nebėra, o jie dar prieš tris savaites kartu buvo atėję ir užsisakė savo tėvams ir seneliams antkapius.
Tada supranti, kad gyvenimas labai trapus“, – sako ji.
Pasak Lidos, lietuviai kartais paminklus iš anksto užsisako ir patys sau, pagrindinis argumentas – dėl vaikų, kad vėliau jiems nereikėtų rūpintis.
„Bendrai kalbant, lietuviai negaili pinigų, santaupų. Taip pat į mus kreipiasi ir emigrantai“, – užsimena ji.
Produkciją vežasi ir iš Kinijos
Apie tai, kad šeimos valdomos įmonės prekes importuoja iš kitų šalių, liudija ir aikštelėje surikiuotos dėžės, ant kurių galima rasti iš kiniškų užrašų.
„Mes jau apie 10 metų atsivežame paminklus iš Kinijos“, – atvirai sako moteris ir rodo į prekes.
Kaip tikina, iš ten atsivežtų paminklų kainos – mažesnės, tad tai leidžia sutaupyti ir pačiam pirkėjui, mat kaina, lyginant su kitais gaminiais, mažesnė apie 20-25 proc.
Bendrai kalbant apie paminklų kainas, moteris sutinka, kad jų kainos nėra mažos, tačiau daug kaštų pareikalauja pati gamyba, darbo užmokestis darbuotojams.
„Pas mus antkainiai nėra dideli, negali daryti nuolaidų, kaip kad batams būna, 50 proc.
Tai brangi prekė ir nors apyvarta būna nemaža, pelnas nėra stebuklingas“, – atvirauja ji.
