Seimo nariai nesiūlo drausti taikyti suminę darbo laiko apskaitą, tačiau norima sustiprinti darbuotojo derybinę poziciją. Teikiamos pataisos esmė – suminė darbo laiko apskaita būtų taikoma tik esant būtinumu be pertraukų veikiančiose įmonėse, o kitose įmonėse tokia tvarka būtų galima tik susitarus kolektyvinėje (taip pat – šakos) sutartyje. Tikimasi, jog tai sustiprins darbuotojų galimybę keisti įmonės darbo laiko politiką padedant profsąjungoms. Tuo atveju, jei verslui tikrai būtina tokia darbo laiko apskaita, ją bus galima suderinti su rinkoje veikiančiomis profsąjungomis, atstovaujančiomis darbuotojų interesus.
Pasak Seimo nario Tomo Tomilino, vienas pagrindinių šiuolaikinio žmogaus iššūkių yra nuovargis darbe, kuris ilgainiui lemia perdegimą, ligas, šeimų griūtis.
„Didžiausią spaudimą patiria tie žmonės, kurie priversti dirbti suminiu grafiku, t. y., ne įprastu 8 darbo valandų režimu, o pamainomis, dažnai negaudami apmokėjimo už viršvalandžius, nors tokiam darbui nėra jokio pagrindo – nei gamybinio, nei verslo specifikos. „Pamaininis darbas“ dažnai verslininkų naudojamas kaip įrankis, leidžiantis išvengti viršvalandžių apmokėjimo. Žmonės persidirba, nes turi iliuzijų, kad gali uždirbti daugiau, bijo prarasti turimą darbą ir atlyginimą, tad taikstosi, kad darbdaviai taupo jų sąskaita“, – pažymi T. Tomilinas.
Parlamentaro teigimu, kai Europoje ir mūsų šalyje aktyviai diskutuojama apie keturių darbo dienų savaitę, o kai kur ši praktika pradedama taikyti, turime ir kitą Lietuvą, kuri svajoja dirbti tik penkias dienas per savaitę.
Demokratų atstovas T. Tomilinas pabrėžia, kad Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) ir Tarptautinė darbo organizacija (TDO) atskleidė, kad per savaitę dirbant 55 valandas ar daugiau, 35 proc. padidėja insulto rizika, 17 proc. – tikimybė mirti nuo išeminės širdies ligos, lyginant su 35–40 valandų darbo savaite.
„O kur dar prastėjanti žmonių psichinė sveikata: daugėja sergančiųjų depresija, įvairiomis priklausomybių ligomis, profesiniu perdegimu“, – tęsia T. Tomilinas.
Pasak jo, sistemiškai vertinant 2022 m. vykusio Vilniaus miesto darbuotojų streiko atvejį bei analizuojant kitų miestų, visų pirma, Kauno viešojo transporto darbuotojų situaciją, matome bendrą problemą – didelį transporto darbuotojų trūkumą. Įmonės nesugeba pasiūlyti deramų darbo sąlygų net ir didindamos algas. Žmonės alpsta ir serga darbe, todėl tokios darbo sąlygos nėra priimtinos naujiems darbuotojams.
Žmogus neįvertina savo jėgų, dirba, kad daugiau uždirbtų, o transporto sektoriuje tai sukelia pavojų ne tik paties darbuotojo sveikatai, bet ir keleivių bei eismo dalyvių saugumui. Kitų sektorių darbuotojų padėtis nėra geresnė, nes įmonės Lietuvoje per dažnai imasi suminės darbo laiko apskaitos net ir tada, kai tam nėra būtinybės.
T. Tomilinas nurodo, kad Valstybinės darbo inspekcijos atliktos teisinio reguliavimo stebėsenos pažymoje pateikiami suminę darbo laiko apskaitą 2021 m. taikė 26,85 proc. įmonių, o tai, pasak parlamentaro, yra milžiniška darbo rinkos dalis.
„Atėjo laikas iš esmės peržiūrėti darbo ir poilsio balansą, nes įvairiose šalyse, sprendžiant darbo našumo, robotizacijos iššūkius, vis dažniau taikomos strategijos dėl darbo laiko mažinimo – trumpesnių darbo savaičių ir ilgesnių atostogų . Trumpesnės darbo savaitės eksperimentus taiko šalys, regionai, miestai ir atskiros įmonės“, – sako T. Tomilinas
Mažinant darbuotojų darbo krūvius, parengtame įstatymo projekte taip pat siūloma darbo (pamainų) grafikus sudaryti taip, kad nepažeistų maksimaliojo keturiasdešimt aštuonių valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį laiko, o per septynių paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui būtų suteiktas bent keturiasdešimt aštuonių valandų nepertraukiamojo poilsio laikas.
