Kaip paveiks Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pataisos įmones ir vartotojus, Žinių radijo laidoje „Ekonomika šiandien“ klausia Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadovė Kotryna Tamkutė. Laidoje dalyvauja Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius ir Seimo narys Kasparas Adomaitis.
Kotryna Tamkutė: Kaip kilo iniciatyva, klausiu, nes jūs esate šitos iniciatyvos autorius. Ir kokią problemą įžvelgiate dėl pakuočių perdirbimo ir kaip norėtumėte, kaip siūlytumėte ją spręsti?
Kasparas Adomaitis: Pagrindinė problema yra ta, kad plastikinių pakuočių daugėja, jų sunaudojimas didėja, tuo pačiu didėja neperdirbtų pakuočių kiekis. Tiek pagal Eurostato statistiką, tiek apskritai pasauliniu mastu, plastikinės pakuotės matomos kaip problema ne dėl to, kad jos yra – iš tiesų jos yra nepakeičiamos ir turi tam tikrų privalumų, bet dėl to, kad jų skaičius smarkiai didėja ir jas sudėtinga perdirbti.
ES, atsižvelgdama į tokias tendencijas, yra įvedusi neperdirbtų pakuočių mokestį, kuris kiekvienai šaliai suskaičiuojamas už toną. Iš to, tiesą sakant, finansuojamas netgi tas mūsų RRF fondas („Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondas, angl. Recovery and Resilience Facility, – aut.), kuris čia taip dažnai dabar cituojamas.
Atsižvelgiant į didėjantį pakuočių kiekį, ir į tai, kad pagal visas prognozes jis tik didės, Lietuva ES mokės vis didesnį mokestį, jeigu nesiimsime jokių veiksmų. Ir jį mokės ne tie, kas tas pakuotes sukuria, kas paleidžia į rinką, ne tie, kas jas sugalvoja, bet visa Lietuva, visi mokesčių mokėtojai, nepriklausomai nuo to, kaip jie elgiasi, ar jie sąmoningai, nesąmoningai žiūri į šią problemą, rūšiuoja ar nerūšiuoja ir panašiai. Tai ta įstatymo iniciatyva kilo iš šitų dalykų ir ja stengiamasi padaryti, kad tie, kas pagamina pakuotes, jie ir būtų atsakingi už jas.
K. T.: Kada, jūsų nuomone, įstatymą įvedus, galima tikėtis pokyčio – mažesnių į aplinką išmetamų plastikinių pakuočių skaičių?
K. A.: Aš manyčiau, kad šia įstatymo iniciatyva tai visų pirma atsakingus padarytume tuos gamintojus, importuotojus, kurie iš tiesų sukuria tą situacija ir didina tų neperdirbtų pakuočių kiekį. Sulaukti mažėjimo, nesu tikras, kad tai bus labai paprasta. Kaip tik teko skaityti vieną studiją, kurioje vertinama ir tai, kad net ir uždraudus, tarkime, vienkartines pakuotes, ko aš nepalaikyčiau, net jeigu ir imantis CO2 mokesčių ir pan., visokių kitokių priemonių, tai (plastikinių pakuočių skaičiaus, – aut.) didėjimą galėtume tik pristabdyti. Tokia ir yra ambicija.
K.T.: Ar jums teko vertinti, kokį poveikį galėtų patirti plastikinių pakuočių gamintojai, vartotojai?
K.A.: Iš tiesų atliekų temą, žiedinės ekonomikos temą Seime nagrinėju labai atidžiai, teko aplankyti ne vieną perdirbimo įmonę, pakuočių gamintojus ir sąvartynus Lietuvos apvažiavau. Aišku, pagrindinis dalykas tai būtų, ko aš tikėčiausi, tai, kad imtų verslas kitaip žiūrėti į tą pakuotę, pradėtų iš tiesų galvoti, kaip tą pakuotę sutvarkyti, kaip padaryti, kad ji būtų surinkta tinkamai, pagaminta iš tinkamų medžiagų.
Nes šiuo metu tai, tiesą sakant, yra ganėtinai paprasta situacija. Dažnai tai vis dėlto nėra įmonės strategijos dalis. <..> Žinoma, yra labai daug įvairių įmonių. Nesinori viską suvesti su vidurkiu, bet ko iš tiesų trūksta, tai, kad visos įmonės, verslas būtų paskatintas žiūrėti inovatyviai į pakuočių situaciją ir atsakingai suprasti, kad mes turime vis dėlto imtis pokyčių.
K.T.: Pone Egidijau, jūs atstovaujate maisto pramonės sektoriui, kuriame plastikinių pakuočių tikrai apstu. Kaip vertinate iniciatyvą perdirbti 100 proc. pakuočių? Kokius pagrindinius iššūkius įžvelgiate?
Egidijus Mackevičius: Iniciatyvą vertinu kaip šūkių rinkinį, kuris neatspindi realios situacijos, nes mes turime direktyvą ES mastu, turime jau sureguliuotą visą sistemą, kiek turime perdirbti, visi planai sudėlioti iki 2030 m., turime mokesčius, kurie jau yra ir kurie verčia gamintojus žiūrėti į tai, ar verta susimokėti mokestį, ar verta investuoti į kitokią pakuotę. ES mastu turime sureguliavimą, kuriuo tik reikia vadovautis ir kurį tik reikia sugebėti įgyvendinti.
Dabar turime situaciją, kai pasakoma viens, du ir tai, kas buvo suplanuota iki 2030 m., turi būti padaryta kitais metais ir dar padaryta turėtų būti daugiau. Na, tai aišku, yra visiškai šaltas dušas. Poveikis nevertintas, o juk tai yra finansinė atsakomybė. <...> Pavyzdžiui, mėsos tu negali pateikti nepakuotos, produktas turi galioti ilgiau nei 3 – 4 valandos. Ją privalu supakuoti, į vakuuminę pakuotę, kuri yra speciali, nepraleidžianti taršos, bet ir neperdirbama, pakankamai brangi. Vis dėlto ji yra būtina ne šiaip sau, o maisto produkto saugai užtikrinti. Ji yra neatsiejama (produkto, – aut.) dalis ir tu negali pasirinkti jos nenaudoti. Jeigu aš ją pakeisiu, produktas suges. Tada kils didelės problemos su tvarumu: kas bus, jeigu produktai pradės gesti lentynose, turėsime pakuotes, kurios gadins produktus?
Tad į pasiūlymą žiūrime labai skeptiškai. Jeigu tai būtų rimtas pasiūlymas, jis būtų su ekonomine analize: kas yra pramonėje dabar ir kokias turime alternatyvas. Dabar, mano žiniomis, artimiausias variantas, kuris galimas būtų technologiškai, dar nėra išdirbtas. Bet net ir tada jis kainuos dvigubai daugiau, negu mes mokame dabar.
Jūs sakote, mokės gamintojas, ne! Nemokės gamintojas. Tai yra iš esmės maisto produktų sudėtinė dalis, būtina visais atvejais, todėl mokės vartotojas. Tai bus vartojimo mokestis, tiesiogiai vartotoją skatinantis mokėti daugiau, verčiantis mokėti daugiau mokestis ir dar neaišku, ar tai turės naudos, nes mes žinome, kad bus pakuotė, kurios perdirbimui dar nėra technologijos. Mes, kaip gamintojai, esame atsakingi ne tik, kad (pakuotė, – aut.) būtų surinkta, bet kad būtų ir perdirbama.
Reiškia mes turime finansuoti tokios gamyklos, technologijos atsiradimą ir tą padaryti jau dabar, iki kitų metų. Ne veltui ES yra susiplanavusi veiksmų seką, mes turime ataskaitas, kuriose matome, kad Lietuva diegia direktyvą pagal taisykles, ten nepasakyta, kad mes atsiliekame. Kelios šalys atsilieka, kelios šalys bėga į priekį. Su šiuo pasiūlymu mes bėgame, peršokame keliais žingsniais į priekį, dedamas vadinamasis perteklinis reikalavimas, kurio išsivysčiusios šalys netaiko. <…>
Visas pokalbis įraše:
