Parlamentarai skirtingai vertina tokius siekius. Vieni tai vadino „pozityvia diskriminacija“, kiti pasigedo „išmatuoto efekto“, kurį duos toks bandymas darbo rinkoje išlaikyti pagyvenusius žmones, treti sako, kad Lietuvoje daug dažniau negu vidutiniškai Europoje tokio amžiaus žmonės praranda darbą ir sumažėja jų pajamos.
Dar kiti pasigenda plano, kaip pagyvenę ir per krizę netekę darbo žmonės bus remiami po to, kai krizė baigsis.
Šiems asmenims siūloma mokėti dešimtadaliu didesnes subsidijas negu kitiems darbuotojams – jos būtų mokamos ir po karantino tęsiantis ekstremaliai situacijai. Išmokos siekų 100 proc. (kitų amžiaus grupių darbuotojams – 90 proc.) darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei minimali alga (MMA, 607 eurai) arba 70 proc. atlyginimo, bet ne daugiau nei 1,5 MMA (910,5 euro).
Pasibaigus karantinui ir ekstremaliai situacijai arba grąžinus darbuotoją iš prastovos, darbdavys toliau galėtų prašyti ir darbuotojui mokėti šešių mėnesių trukmės subsidiją: pirmą-antrą mėnesį – 100 proc., trečią-ketvirtą – 50 proc., penktą-šeštą – 30 proc., tačiau maksimali riba būtų 607 eurai (iki mokesčių).
Pataisos taip pat numato, kad laikiną darbo paieškos išmoką gyventojai gautų iškart tapę bedarbiais, o ne tada, kai baigiasi terminas gauti išeitines išmokas. Tas pats būtų taikoma, kai žmogus kreipiasi dėl įprastos nedarbo išmokos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, per karantiną į darbo inspektorius kreipėsi 45 darbuotojai, kurie skundėsi buvę darbdavių diskriminuojami dėl amžiaus. Tai sudaro 3 proc. visų skundų.
Pavyzdžiui, kovą iš 10 tūkst. atleistų žmonių 2,6 tūkst. buvo virš 60 metų.