Pas Mildą atvykstame į sodybą „Senoji giria“. Ji pasitikusi mus pasakoja, jog tai – buvęs jos tėvų verslas, o pati sodyba jau skaičiuoja dvidešimt metų.
„Anksčiau čia buvo kavinė, kuri dirbo kiekvieną dieną, – kviesdama vidun sako ji. – Priimdavome pavienius klientus, kiek vėliau liko tik pobūvių rengimas, o aš, pernai, prasidėjus karantinui, sugalvojau, kad reikia imtis šakočių kepimo verslo.“
Karantinas ir pandemija sustabdė visus pobūvius ir šventes, o santaupos tirpo, sako moteris, kas lėmė ir jos naujos veiklos pradžią.
„Nebežinojau, ką daryti, todėl nusipirkau krosnis kepti šakočiams ir pradėjau kepti.
Krosnys nėra labai brangios. Viena kainuoja 1,2 tūkst. Eur, aš pirkau dvi, nes su vienu pasirodė, kad išeikvoju per daug laiko ir per mažai pagaminu.
Būtina pasakyti, kad jų kol kas nekepu masiškai, o kaip bus ateityje, matysime. Šakočius mokiausi kepti įsijungusi „Youtube“, skaičiau straipsnius“, – sako ji.
Paklausta, ar iš „Youtube“ įmanoma išmokti šakočių kepimo, Milda juokiasi ir sako, kad jai pavykę.
„Aš iškepiau ir tikrai, kaip tai daroma, nebuvau mačiusi niekur kitur. Ir, beje, pirmasis išėjo labai gražus. Paskui radau pažįstamą, kuri buvo kepusi šakočius, ji man davė patarimų, subtilybių, o paskui viskas vyko bandymų būdu.
Gal buvo keli kartai, kai skubant kažko neįdėjau, bet tada pardaviau pigiau“, – juokiasi ji.
Visgi pagrindinis moters tikslas, kaip teigia, yra tas, kad sodyba, kurioje lankomės ir, kurioje šiandien kepami šakočiai, būtų paklausi ir populiari švęsti vestuves ir pobūvius.
„Padarėme remontą salėje, virtuvėje, kad būtų galima patogiai dirbti. Pavasarį laukia dar remontų“, – tikina ji.
Milda mus vedasi į virtuvę ir rodo iškeptus šakočius. Kaip sako, pačioje karantino pradžioje ji jų iškepdavo daugiau, tačiau vasarą užsiėmimą teko atidėti į šoną, nes sodyboje ji organizavo vaikų vasaros stovyklas.
„Per dieną galiu iškepti apie 24 šakočius, kurie sveria daugiau nei kilogramą. Tai reiškia apie 30 kg, – skaičiuoja ji. – Buvo idėja eiti į didžiuosius prekybos tinklus, bet savo jėgomis dar tiek nepasitikiu, reikia laiko.“
Mildos šakočiai, kaip apibūdina ji pati, klasikiniai, be jokių paskaninimų ar papildomų skonių.
„Receptūrą gavau pirkdama kepimo krosnį, tik ją dar pasitobulinau tiek, kiek man atrodė reikiama“, – sako ji ir pasakoja, kad pragyventi iš šakočių kepimo verslo, nepaisant pobūvių, tikrai įmanoma, ypač, jei pavyksta susirasti prekybos vietų.
„Galvoju ir apie tokius turgelius Vilniuje, kaip Benedikto turgus, Tymo turgus, kur gali parduoti brangiau nei provincijoje. Tai – pasvarstymai ateičiai“, – sako ji.
