Baimė apskritai yra pavojingas jausmas, o ekonominiuose procesuose tarp baimės ir panikos dažnai yra mažiau nei vienas žingsnis. Bėda ta, kad baimė tiesiogiai veikia lūkesčius, o lūkesčiai ekonomikoje yra alfa ir omega.
Nuoseklus ir racionalus lūkesčių formavimas įsivedant eurą tokioje mažoje ir atviroje valstybėje kaip Lietuva yra vienas svarbiausių ir paveikiausių įrankių valdant šiaip jau labai jautrų procesą.
Banalu kartoti, bet rinkos dalyviai savo elgseną formuoja pagal numatomus ar fiksuojamus politikų ir valdžios institucijų veiksmus. Tai, kokius kainų kitimo įvedus eurą lūkesčius formuoja valdžia, automatiškai (ir su didele atsarga) persiduoda šalies gyventojams ir verslui.
Apmaudu, bet nepanašu, kad šis procesas Lietuvoje kaip nors būtų valdomas ar jam būtų skiriama pakankamai dėmesio. Iš politikų ir nuomonės formuotojų lūpų jau išskridusios frazės visiškai be reikalo komplikuoja euro įvedimo procesą.
Štai, kad ir Lietuvos banko vadovybės pripažinimas, jog vienkartinis galimas kainų padidėjimas remiantis Eurostato duomenimis gali būti 0,2-0,3 procentinio punkto suvokiamas visiškai tiesmukai – kainos kils.
Seimo pirmininkė, vietoje to, kad nuramintų piliečius paaiškinant jiems realią padėtį, ėmėsi transliuoti kažkokius tautosakos fragmentus iš serijos „Dangus griūva“. O būsimo skurdo išgąsdintiems žmonėms, kaip kompensaciją, pasiūlė solidų minimalios algos padidinimą.
Suprantama, kad dėl tokios dovanos „skurstančiai liaudžiai“ artėjančių rinkimų akivaizdoje nėra kaip prieštarauti ir koalicijos partneriams, ir profsąjungoms, jau neskaičiuojant įvairaus plauko populistinių politinių struktūrų. Tiesa, po koalicijos partnerių pasišnekėjimo politikės entuziazmas prislopo, tačiau ir toliau girdime signalus, kad „bus svarstomas mokesčių didinimas“, „skaičiuosime, kiek galės padidėti minimali alga“, „euro įvedimas trukdys kompensuoti pensijas“ ir kt.
Euras demonizuojamas ir pateikiamas kaip kliūtis geriems darbams, verčiamas atpirkimo ožiu, ant kurio galima kabinti bet kokius neišsipildžiusius lūkesčius.
Dažnas euro įvedimą oponuojantis politikas diskusiją pradeda cituodamas neįvardintų estų, vokiečių ar latvių pasakojimus apie keletą kartų padidėjusias sviesto, alaus ar batono kainas. Ir jiems visiškai nesvarbu, kad kainų augimas „kartais“ niekuomet nebuvo fiksuotas nė vienos eurą įsivedusios šalies oficialioje statistikoje. Maža to, net jei euro įvedimo momentu kainų augimo lūkesčiai iš tiesų pakoreguotų to mėnesio vartotojų kainų indeksą, tai būtų vienkartinis, vienintelį kartą fiksuojamas fenomenas, o ne tęstinė kainų augimo dėl euro įvedimo būsena. Antraip turėtumėme konstatuoti, kad visos euro zonos valstybės gyvena hiperinfliacijos sąlygomis. Net oponentai sutiktų, kad tai yra visiška nesąmonė.
Dabar gi politikai visiškai ne laiku ir nepagrįstai leidosi į traukiami į diskusijas tiek dėl pačio euro reikalingumo, tiek dėl kainų svyravimų.
Pati diskusija programuoja verslą ir vartotojus, kad kainos neišvengiamai didės, todėl verslas, manydamas, kad didės sąnaudos turi planuoti kainų didinimą, o vartotojai ieško įrodymų, kad kainos didėja. Randa, nes rinkoje kainos keičiasi nuolat. Tuomet jie skleidžia informaciją ir toliau pučia kainų augimo lūkesčius.
Ir štai tokiame fone valdžia siūlo verslui pasirašyti geros praktikos memorandumą ir nedidinti kainų po euro įvedimo ar euro įvedimo laikotarpiu. Tačiau verslui kur kas lengviau būtų prisiimti tokį įsipareigojimą, jei politinės partijos pirmiausia pasirašytų geros politikos memorandumą, kuriuo įsipareigotų bent metus išlaikyti stabilią ir prognozuojamą mokestinę ir teisinę aplinką.
Kitaip tariant, politikai turėtų įsipareigoti neformuoti nepagrįstų lūkesčių ir nedidinti verslo sąnaudų jų turimais poveikio instrumentais ir tik tuomet naudoti memorandumą kaip priemonę viešojo intereso gynimui.
Kitas svarbus dalykas - diskusijų viešojoje erdvėje turinys. Ginčijamasi ar tikslinga įsivęsti eurą, ar reikia tai daryti dabar, kokie bendri pliusai ir minusai? Tuo tarpu siekiant, kad verslas ir gyventojai geriau pasiruošti jau reikia diskutuoti apie labai konkrečius dalykus. Eurą įsivedusių šalių t.t. ir Latvijos patirtis rodo, kad jei politikai ir vykdančioji valdžia diskutuoja apie pasekmes ir baimes, bet nieko nekalba apie praktinius euro įvedimo aspektus, paprastas šalies gyventojas ir smulkus verslas save atskiria tiek nuo idėjos, tiek nuo proceso, manydamas, kad tai yra kažkoks politinis aktas, o ne aktualus kiekvienam žmogui praktinis veiksmas.
Manydamas, kad tai yra dirbtinai kažkieno primestas rūpestis, eilinis pilietis euro įvedimą vertina tarsi iš šalies, kritiškai, nedėdamas jokių pastangų suprasti ir pateisinti pokyčius. Ir visuomet skundžiasi, kad jam trūksta informacijos.
Tuo tarpu rinkose jau yra susiformavę lūkesčiai, kad Lietuva taps euro zonos nare nuo 2015 m. Premjeras beveik niekuo nerizikuoja, žadėdamas atsistatydinti, jei 2015 metų sausio 1 dieną Lietuvoje nebus įvestas euras. Premjeras tiesiog žino, kad euras bus įvestas.
Galima svarstyti, ar lažybos iš anksto žinant rezultatą yra garbingas žaidimas, tačiau nervingų diskusijų dėl euro fone toks A.Butkevičiaus žingsnis yra teisingas, ir turėtų padėti bent kiek pakeisti diskusijų objektą.
Deja, panašu, kad premjeras nuramino euro šalininkus, tačiau visiškai neatvėsino entuziazmu trykštančių priešininkų, matančių, kad politikai leidžiasi įtraukiami į visiškai beprasmius ginčus.
Dar kartą kartoju – euras Lietuvoje bus įvestas. Tiek Europos Sąjungos institucijos, tiek finansų rinkos jau senokai suformavo nuomonę, kad Lietuva taps euro zonos nare 2015-aisiais. Tai yra makro lygmens suvokimas, todėl reikia labai didelių pastangų, kad tokį procesą būtų galima sustabdyti.
Tačiau bet kokį procesą, netgi kūdikio gimimą, galima paversti nepatraukliu ir gąsdinančiu, subtiliai veikiant emocijas. Euro įvedimo atveju emocijos ne mažiau svarbios, todėl vieni procesą mėgina vaizduoti kaip priešo armijos įvedimą į šalies teritoriją, kitiems atrodo, kad tai prilygsta šviesolaidinio interneto įvedimui kokiame nors atokiame Švenčionių rajono kaime.
Ir vienų, ir kitų problema ta pati – jie nesuvokia, kad mes jau esame proceso viduje. Euro įvedimo procesas jau vyksta.
Įsivaizduokit sraunia kalnų upe besileidžiantį plaustą, kurio keleiviai prieš slenkstį pradeda diskusiją, ar nebūtų geriau dabar skristi oro balionu.
Beprasmė diskusija. Pavojinga diskusija, nes ji atitraukia nuo realybės ir formuoja nepagrįstus lūkesčius.
Juk šalia turime kaimynus latvius, kurių euro įvedimo pamokos dar neatvėsusios ir mums tereikia skubėti jomis pasinaudoti, nedarant panašių klaidų.
Nors euro įvedimo procesas Latvijoje iš esmės buvo gana racionalus ir sklandus, jau dabar išryškėjo kai kurios problemiškos sritys, kurioms ir Lietuvoje reikia skirti daugiau dėmesio.
Pirmiausia, reikia paskatinti smulkujį verslą ir gyventojus įsivertinti kaip juos konkrečiai paveiks euro įvedimas. Kaip rodo kaimynų patirtis, kai kurios smulkaus verslo įmonės nesuspėjo laiku pasirengti, ir penkiolikos dienų pinigų keitimo laikotarpiu netgi buvo priverstos nedirbti. Jau dabar reikia pradėti aiškinti žmonės labai praktinius aspektus – pavyzdžiui, taip vadinamas išradingas grynųjų pinigų keitimo procedūras. Žinoti, ką daryti, kad būtų kuo mažiau būtų nesklandumų, gaišaties ir nereikalingų eilių.
Verslui taip pat reikia aiškiai įsivaizduoti euro įvedimo metu būsiančius grynųjų pinigų srautų judėjimo ypatumus ir atsakingai susiplanuoti grynųjų srautų poreikius. Latvijoje gruodžio mėnesio pabaigoje grynųjų pinigų poreikis padidėjo tris kartus, Lietuvoje šis skaičius gali būti dar didesnis, nes grynųjų dalis mūsų rinkoje atsiskaitymuose yra gerokai didesnė.
Jau dabar reikia atsakyti į klausimus dėl dvigubo kainų skelbimo, nes jau šiandien reikia pradėti samdyti programavimo specialistus, kurie dviejų kainų vartojimui turės pritaikyti prekybos ir apskaitos sistemas. Kitaip galim turėti problemų tiek dėl tokių specialistų stygiaus, tiek dėl paklausos gerokai padidėjusių jų paslaugų kainos.
Taip pat reikia aiškiai sutarti apibrėžti, kas yra kaina ir numatyti, kad dvejomis valiutomis privalu nurodyti tik kainą, o ne įvairius kitus rodiklius.
Kitaip tariant, yra daugybė techninio pobūdžio problemų, kurias reikia spėti išspręsti norint tinkamai pasirengti šiaip jau gana paprastam veiksmui. Dar kartą kartoju, kad mes jau esame proceso viduje, todėl, svarstydami apie pačią euro įvedimo idėją elgiamės neracionaliai ir kenkiame patys sau. Dabar laikas pereiti nuo kalbų prie darbų.