Mano nuomone, draudimo verslas yra viena iš nedaugelio sričių, kurioje skirtumai tarp Lietuvos ir Vokietijos vartotojo gali prilygti mus skiriantiems tūkstančiams kilometrų. Visai neseniai drauge su kolegomis vokiečiais diskutavome, kaip ir kodėl statistinis vokietis įgyja draudimo polisą – dalinuosi lietuviškai akiai įdomiausiomis įžvalgomis.
Labai skirtingi, bet panašėjame
Daug kartų už Lietuvos didesnės Vokietijos draudimo rinkos struktūra yra kitokia – turėdami iš esmės į mūsų panašius draudimo produktus vokiečiai savo prioritetus dėlioja visai kitaip. Pirmiausia aš ir mano šeimos saugumas, vėliau – automobilis ir likęs turtas.
Pastarųjų metų duomenimis, Vokietijoje kasmet surenkama 90 milijardų eurų gyvybės draudimo įmokų, analogiški ne gyvybės draudimo rezultatai siekia tik 60 milijardų eurų, o sveikatos draudimas surenka apie 35 milijardų eurų.
Lietuvos rinkoje vyrauja mažesnė gyvybės draudimo paklausa. Palyginimui, Vokietijos vartotojas kitaip mąsto apie savo gyvenimą: yra sąmoningesnis, geba planuoti savo išlaidas ir pajamas ilguoju laikotarpiu, o kartu ir įsivertinti rizikas. Tačiau sąmoningumas neatsiranda šiaip sau. Vokiečiai išsiskiria iš kitų europiečių, nes draudimas jiems nėra prabanga, o greičiau norma. Atmetus privalomojo draudimo produktus, beveik kiekvienas vokietis šiandien yra įgijęs papildomą draudimą. Tokios vartotojų nuostatos, žinoma, remiasi į šalies ekonominį stabilumą. Ne veltui mūsų ekonomikai augant, draudimo rinkos struktūra tampa vis panašesnė į Vokietijos.
Racionalumą diktuoja tradicijos
Jeigu lietuviai vis dar yra linkę abejoti draudimo nauda ir klausti „o kas, jeigu man nieko taip ir nenutiks?“, Vokietijoje draudimas yra netgi labai tradicinis produktas. Pavyzdžiui, privalomasis sveikatos draudimas buvo įvestas dar XIX amžiaus devintame dešimtmetyje, valdant garsiajam Vokietijos vienytojui Otui fon Bismarkui. Pensinis draudimas Vokietijoje atsirado dar praėjusio amžiaus pradžioje, o įvairūs transporto draudimai ar draudimas nuo gaisro buvo siūlomi dar anksčiau. Mūsų verslas – taip pat turi gilias tradicijas ir skaičiuoja savo istoriją nuo 1853 metais įkurtos bendrovės „Victoria“, kuri šiandien žinoma kaip ERGO.
Šimtmečius trunkanti draudimo verslo istorija sukūrė pasitikėjimą šiuo verslu. Galite būti tikri, kad kažkada vokiečiai lygiai taip pat abejojo jo verte, ėjo teisingų ir klaidingų bandymų keliu, labiau tikėjo likimu, bet iš kartos į kartą perduodama patirtis ilgainiui padarė savo. Šiandien vokiškas racionalumas ir tvarka neįmanomi be apskaičiuotos ir suvaldytos rizikos, nesvarbu, ar tai būtų naujas verslo planas ar šeimos ateitis.
Tačiau vokiškas racionalumas taip pat skiriasi nuo lietuviško. Vokiečiai labai retai keičia savo draudiką. Jeigu žmogaus gyvenime nieko reikšmingo nepasikeitė, ieškoti kitos alternatyvos yra neįprasta. Vartotojas iš Lietuvos čia pat suabejotų – anoks čia racionalumas. Mažesniuose mūsų šalies miesteliuose įprasta situacija, kad draudimo bendrovių biurai yra įsikūrę greta, tad draustis ketinančiam klientui tereikia valandos apeiti kelis jų – tam, kad išsirinktų pigiausią variantą. Kokybė, patikimumas, aptarnavimas dažnam lietuviui vis dar yra kriterijai, nesietini su racionaliu pasirinkimu.
Taigi, vokiška tvarka – tai tik fasadas, už kurio slypi ir kitoks požiūris į pasaulį, tausojantis gyvenimo būdas ir gebėjimas gyventi ne vien šia diena. Galime tai aiškinti stabilumu ir ekonomine gerove, tačiau ir čia būsime neteisūs. Šalis, kuri visą XX amžių arba kariavo, arba buvo perplėšta pusiau, savo esmines gerąsias vertybes išsaugojo žmonių dėka. Tai paaiškina visame pasaulyje atpažįstamą „vokiškumą“ ne tik draudimo, bet ir kitose srityse – nuo automobilių pramonės ir geriausių greitkelių iki su niekuo nesupainiojamos tradicinės vokiečių virtuvės.