Dokumentinio filmo statytojai įtikinėja žiūrovą, kad pasaulinės ekonominės krizės pagrindinė ir vienintelė priežastis – neatsakingi finansinių institucijų veiksmai. Parodoma, kad JAV prezidentų pastangos siekiant išsaugoti bankų stabilumą buvo bevaisės ir sukėlė dar didesnį ekonominį nuosmukį. Akcentuojama, kad „amerikietiškoji svajonė“ – siekis įsigyti nuosavą būstą, įstūmė pačią Ameriką į nepakeliamas skolas.
Pažiūrėjus filmą lieka dvejopas įspūdis. Viena vertus tarsi ryškėja teisinga nuojauta - „perdozavimas“. Galima sumažinti „dozę“ ir problemos išnyks. Kita vertus, aiškinimai, kaip ta „dozė“ formuojasi, perdėm neįtikinami. Pats perdozavimo mechanizmas taip ir lieka tirštame rūke.
Filme matome visą pulką ekonomikos ekspertų, tarsi sinoptikų – pranašaujančių jau ne pirmą darganą ar audrą, tačiau dėl ko tos audros kyla, taip ir nepaaiškinama. Lyg žiūrovą ir įtikina, kad krizės kyla nuo „perdozavimo“, bet kokia „dozė“ yra nekenksminga, kaip ją pamatuoti – neaišku. Net finansinių burbulų žinovas, Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Vernonas Smitas filme nieko aiškaus nepasako.
Ir čia jis nekaltas. Priežastis – sisteminis ekonomikos teorijos, kaip mokslo, atsilikimas. Ir tas atsilikimas stebimas nuo 19 amžiaus pirmosios pusės. Tuo laiku dauguma mokslo sričių sparčiai tobulėjo. Tarkim, biologijoje buvo pradėtas tirti populiacijų prisotinimas (Ferhulsto darbai, tinkami ir ekonomikai, atlikti dar XIX a. pradžioje), atrastas evoliucijos dėsnis, sukurti kiti reikšmingi darbai. Ekonomikoje to neįvyko. Problemos prasidėjo pasirinkus neteisingą ekonominio augimo paradigmą, t.y. pasirinkus netinkamas pradines ekonomikos mokslo teorines ir metodologines prielaidas. Ekonomika iki šiol remiasi dar XVIII amžiuje Malhtuso suformuluotu, ir dabar jau gerokai atgyvenusiu, begalinio augimo principu.
Filmas, nagrinėjantis finansinės tragedijos priežastis, nėra vienintelis kūrinys, gvildenantis minėtą problemą. Vos tik prasidėjus 2008 m. pasaulinei ekonominei krizei pasipylė daugybė darbų (komentarų, straipsnių, monografijų, filmų), aiškinančių krizės priežastis, nuosmukio padarinių sušvelninimo būdus, išgyvenimo strategijas ir pan. Dauguma jų apie „dozes“ net ir neužsimena. Apie „perdozavimą“ – taip pat. Pasitelkiamos monetarinės, lūkesčių, likvidumo, defliacijos ir kt. teorijos. Tačiau aiškumo dėl to nedaugėja. Glumina ekspertų bejėgiškumas, pasireiškiantis krizės akivaizdoje, jų nesugebėjimas paaiškinti nemažos dalies svarbiausių ekonominių reiškinių. Kita vertus nieko stebėtino – neteisingai pasirinkta ekonominė paradigma neleido atpažinti kelių svarbių ekonominių dėsnių, sietinų su rinkų prisotinimu. O nežinant fundamentalių principų prognozuoti ekonominės sistemos veikimą tiesiog neįmanoma.
Filmo statytojai, akivaizdžiai patys to nenorėdami, naudodami „dozės“ ar „perdozavimo“ metaforas, tarsi perša mintį apie produkcijos perteklių – perprodukciją. Reikia pasakyti, kad tai vykusi alegoriją - perdozavimas, tai beveik tas pat, kas perprodukcija. Beveik, bet ne visai. Norint sveikai gyventi dozių reikia atsisakyti visai. Tuo tarpu su produkcija yra kitaip – sveika ekonomika produkcijos turi patiekti tiek, kiek jos reikia mokiam pirkėjui. Perdozavimas ekonomikoje gali būti siejamas su perprodukcija tuo, kad per daug investavus bus per daug pagaminta kokio nors produkto ar pasiūlyta jau nereikalingų paslaugų .
O ką derėjo pasakyti ir ko nepasakė filmo ekspertai? Filme žodis „perdozavimas“ galėjo ir turėjo tapti termino „perprodukcija“ sinonimu. Tačiau to neįvyko. Matyt statytojai pabūgo aliuzijos į Karlo Marxo „Kapitalą“. „Kapitalo“ pirmajame tome įtikinamai kalbama, kad perprodukcijos krizių priežastis – tai prekių gamyba, viršijanti mokią paklausą. Ir tai nėra klaidos įvertinančios rinkos talpą, ir net ne kapitalistų noras padidinti savo pelną. Tai natūralūs dėsningumai, lemiantys pačią ekonomikos raidą (K. Marxas „Kapitalas“, I t., 1867 m.). Ir čia K. Marxas buvo visiškai teisus – labai konkretūs ekonominiai dėsniai lemia perprodukcijos atsiradimą ir krizių susiformavimą. Deja, pats K. Marxas tų dėsnių nesuprato ir jų nenurodė, o tie dėsniai, kuriuos jis nurodė, nuvedė ekonomikos mokslą toli į aklavietę. Priežastį jau minėjome – neteisinga ar pasenusi ekonomikos teorijos paradigma. Būtent ji, netinkama pradinių prielaidų visuma, neleido suprasti ir įvertinti nuolat besikartojančių krizių priežasčių.
Kai kurie ekonomistai bandė įrodyti, kad laisvoje rinkoje perprodukcija apskritai yra negalima. Perprodukcijos krizės buvo vertinamos tik kaip fenomenas, būdingas neturinčiai šiuolaikinių technologijų visuomenei. Kita vertus, kaip jau minėjome, dar K. Marxas daugelį kartų pabrėžė, kad pagrindinė kapitalistinių krizių priežastis yra perprodukcija. Perprodukcija ir pastaraisiais dešimtmečiais (tiksliau - šimtmečiais) yra pasaulį kamuojančių problemų ašis, didžiausių pavojų šaltinis. Tik ši perprodukcija nėra įprasta – ji yra paslėptoji (ir dėl to labai pavojinga). Perprodukcijos šaltinis – beatodairiško investavimo ir rinkų persotinimo kapitalu sukeltas rinkų kaitimo efektas, apibrėžiamas kaip dar mažai žinomas ekonominis paradoksas. Panaudojus biologinius analogus (modelius), šis paradoksas buvo „įtartas“ tik sprogus dotcom burbului (2001), o galutinai „diagnozuotas“ prasidėjus 2008 m. krizei. Siaurame ekspertų rate jis vadinamas „Didėjančio pelningumo paradoksu“.
Paradoksas remiasi prielaida, kad dauguma rinkų yra baigtinio dydžio ir dėl to yra potencialiai prisotinamos. Iš patirties žinome, kad bet kuri sistema, ją prisotinus, keičia savo elgesį. Kai kurios sistemos tai daro radikaliai. Taip yra ir su rinkomis. Prisotintose rinkose neveikia įprastas rinkų savireguliacijos mechanizmas, kai didėjant pasiūlai mažėja pelningumas. Prisotintose rinkose yra atvirkščiai: prisotinimui (tuo pačiu ir perprodukcijai) didėjant pelningumas auga. Susiformuoja paradoksali situacija: gamybą reiktų mažinti, nes didėja perprodukcija. Tačiau pelningumas ne mažėja, o auga. Randasi naujų (dažnai nelabai mokių) pirkėjų, bijančių būsimo, dar didesnio pabrangimo. Rinka pagyvėja, suaktyvėja ateities sandoriai. Tačiau, ir tai yra svarbiausia, kad čia įsijungia spekuliantai, siekiantys vis gausėjančio pelno, nors žino, kad visai realiai gresia praradimai ir bankrotai. Palanki jiems ir formulė „kas nerizikuoja, tas negeria šampano...“ – rizikuojame patirti krizę visi, o, sėkmės atveju, „šampaną geria“ jie vieni. Kuo daugiau „šampano“, tuo didesnis formuojasi burbulas, tuo kasama gilesnė krizės praraja. Žaidimas baigiasi burbului susprogus.
Rinkų prisotinimas nėra naujas reiškinys. Jis atsirado tada, kai susiformavo pirmosios rinkos. Tačiau išplito jis tik atsiradus rinkos ekonomikai, ypač paplitus vertybinių popierių sistemai, įsigalėjus finansų rinkoms, išpopuliarėjus ateities sandoriams. Dabartiniais laikais rinkų globalizacija prisotinimą pavertė vos ne kasdieniniu reiškiniu. Tuo pačiu rinkų globalumas, jų auganti apimtis, didina ir krizių mastą, spartina jų pasikartojimą.
Burbulai, jų sproginėjimas – ne vienintelė kylanti dėl prisotinimo ir perprodukcijos ekonomikos problema. Prisotintoje rinkoje paprasčiausia skola gali virsi girnapuse po kaklu. Jei atviroje (begalinėje, neprisotintoje) rinkoje net ir didelė skola gali būti pakeliama, tai perprodukcijos (prisotinimo) atveju ta pati ar net daug mažesnė skola gali būti pragaištinga. Šis reiškinys buvo pastebėtas palyginti nesenai – vos prieš keletą metų. Jis irgi priskiriamas prie ekonominių paradoksų ir pavadintas „skolos spąstų paradoksu“.
Antrojo paradokso esmė yra ta, kad prisotintose rinkose skolintas kapitalas turi daug spartesnę dinamiką (spartesnį skolos augimą bėgant laikui), lyginant jį su nuosavo kapitalo augimu. Tuo tarpu visiškai neprisotintose rinkose tiek nuosavo, tiek skolinto kapitalo dinamika yra simetriška (vienoda). Asimetriškas skolos augimas nuosavo kapitalo atžvilgiu yra būdingas tik esant prisotintoms rinkoms arba, kitaip tariant, formuojantis perprodukcijai. Tuo galime įsitikinti teoriškai modeliuojant kapitalo augimą logistinių funkcijų pagalba arba atliekant empirinius tyrimus. Praktikoje matome kaip skolose „netikėtai nuskęsta“ ištisos valstybės, bankai, firmos ar pavieniai asmenys. Dažniausiai tai yra todėl, kad perprodukcijos pasėkoje suveikia skolos spąstai.
Nežiūrint neįtikinamų filmo komentarų, vienas niuansas nuskambėjo realistiškai – krizė, Japonijos pavyzdžiu, bus ilga ir nuobodi. Ir tiktai tokiu atveju, jei mums pasiseks – nesusprogs koks nors naujas, rimtas perprodukcijos burbulas: bet koks perdozavimas turi ilgalaikes pasekmes.
Ir dar: Romos katalikybė viena iš septynių didžiųjų nuodėmių tradiciškai laiko persivalgymą ar persigėrimą, kitaip tariant apsirijimą arba „perdozavimą“. Katalikui verslininkui (ir ne tik jam) pravartu žinoti ir tai, kad modernusis didžiųjų nuodėmių sąrašas, Vatikano paskelbtas 2008 m., apima ir „... per didelį turtingumą ir veiksmus, dėl kurių daugėja vargšų“. Investicinio godumo pagimdyta perprodukcija yra tokių vargšų multiplikavimo priemonė. Išeitų, kad, remiantis naujaisiais ekonominiais paradoksais ir katalikiškąja doktrina, galima teigti, jog vargstančiųjų procentas rodo verslininkų ir politikų, apskritai visuomenės elito, nuodėmingumo laipsnį. Kita vertus – tai nieko naujo...