Būtent taip galima apibūdinti lobizmo reglamentavimą Lietuvoje. Tie, kurie nori dirbti skaidriai ir visuomenei atskleisti, kokiems interesams atstovauja, kaip parodė Andriaus Romanovskio istorija, gali būti lengvai persekiojami, naudojantis jų pačių deklaruota ir atskleista informacija. O tie, kurie šią veiklą vykdo, nors nėra jos įregistravę ir neteikia jokios informacijos – gali išvengti prievolių ir likti nepastebėti jokiai institucijai.
Kyla natūralus klausimas – kam registruotis lobistu, jei galima nesiregistruoti?
Štai Lietuvos pramonininkų konfederacijos oficialiai nurodomas pirmasis tikslas – atstovauti ir ginti LPK narių interesus valstybinėse, socialinėse bei tarptautinėse organizacijose – yra tiesioginis lobistinės veiklos pripažinimas. Praktikoje šios organizacijos veiklos aukščiausiu valstybės lygmeniu yra neįmanoma pavadinti niekaip kitaip, kaip tik įtakos darymu.
Interesams atstovauja ne tik asociacijos. Net ir ne pačios didžiausios Lietuvos bendrovės turi darbuotojus, kurių pagrindinis, o dažnai ir vienintelis uždavinys – palaikyti ryšius su valstybinėmis institucijomis. Jie, kaip ir lobistai, ruošia siūlymus valdžios atstovams, susitinka su politikais bei valdininkais ir, liaudiškai tariant, nuolat varsto valstybinių institucijų duris. Tačiau kaip ir asociacijos, nei pačios įmonės, nei jų darbuotojai niekam neprivalo deklaruoti savo veiklos bei informuoti, kokiu klausimu ir kaip dažnai jie tas duris varstė.
Taip susidaro gana keista situacija: lobistine veikla užsiima ne tik lobistai, tačiau įstatymas reglamentuoja tik oficialiai lobistais dirbančių asmenų veiklą. Visuomenė netenka galimybės sužinoti, kas ir kokią lobistinę veiklą vykdo, kaip ir kokius valdžios sprendimus paveikė lobistas, asociacija ar verslo įmonių darbuotojai.
Tai, kad kiekvienoje Seimo kadencijoje kyla iniciatyvų tobulinti Lobizmo įstatymą, turėtų būti geras ženklas. Štai ir dabar sudaryta darbo grupė svarsto šio įstatymo pataisas. Bet panašu, kad ir vėl nėra pakankamai valios sąžiningai pripažinti, jog ir asociacijos bei įvairių įmonių darbuotojai užsiima lobistine veikla.
Nuo 2001 metų veikiantis įstatymas reglamentuoja vos 35 asmenų (fizinių ir juridinių) veiklą. Tiek per beveik 14 metų Lietuvoje yra oficialiai įsiregistravusių lobistų. Įdomu, ar yra nors vienas kitas tokiai siaurai grupei taikomas įstatymas? Nepaisant to, siūlymų plėsti lobistų ratą ir reglamentuoti visą interesų atstovavimo veiklą – nėra. Priešingai, svarstomi sunkiai suprantami reikalavimai vos 35-iems lobistams.
Panašu, kad norima tiesiog palaikyti iliuziją, kad bent oficialiai valdžios sprendimams niekas neturi įtakos. Tarsi įtaka iš esmės būtų blogis ir geriausia, jei visi sprendimai būtų priimami vakuume. Paradoksalu, kad asociacijų išsakoma nuomonė ir dedamos pastangos yra natūraliai suprantama politikos formavimo ir sprendimų priėmimo dalis, o lobizmas – nesuvokiamas dalykas.
Nesuprantama, jog svarstomi tokie siūlymai, pagal kuriuos lobistas privalėtų per 2 darbo dienas nuo lobistinės veiklos dėl konkretaus teisės akto ar jo projekto pradžios pateikti deklaraciją, kurioje būtų nurodomi politikai, pareigūnai ir tarnautojai, kuriems siekiama daryti įtaką, kad būtų priimami ar nepriimami teisės aktai. Ir tai tik vienas iš kelių svarstomų reikalavimų. Tik ar suprantama jų praktinė reikšmė? Ar tokie reikalavimai padidins veiklą deklaruojančių lobistų skaičių ar daugumą skaidriai dirbti norinčių specialistų tiesiog atbaidys?
Akivaizdu, kad lengviau įstatyme padaryti kosmetinę redakciją bei pareikšti, jog lobistinė veikla griežtinama. Lygiai tas pats būtų smarkiai sugriežtinus vairuotojo pažymėjimo gavimo procedūrą paskelbti, kad tie, kurie važinės be teisės vairuoti, baudžiami nebus. Tik ar tuomet keliuose būtų saugiau?