Pirmasis viename didžiausių Lietuvos bankų fiktyvius aktyvus iškeitė į aukšto likvidumo nebaigtas statybas Maskvoje, priklausiusias „Mirax Group“. Antrasis faktiškai „išvedė“ į užsienį didžiąją dalį savo kapitalo, kurį sudaro apgautų Rusijos dalininkų ir kreditorių pinigai. Išnarplioti šią kriminalinę schemą teks Lietuvos vyriausybei ir Rusijos valdžiai kartu.
Aferos suma siekia šimtus milijonų dolerių. Nors kol kas oficialiai deklaruojama, kad „Nazvanie.Net“ skola sudaro 45 mln. dolerių, tačiau realybėje ji kur kas didesnė ir siekia šimtus milijonų dolerių.
Žurnalistams pavyko pabendrauti su keletu V. Antonovo aplinkos žmonių, kurie atskleidė milžiniškos aferos detales. Anot jų, V. Antonovo verslas buvo kuriamas pagal paprastą schemą. Jis pirko ir steigė bankus – jam priklausė Rusijos „Investbank“ ir Lietuvos „Snoras“ - kurie aktyviai traukė indėlininkų lėšas. Tai buvo privačių kompanijų ir fizinių asmenų pinigai. Indėlininkams buvo žadami dideli procentai. Taip privilioti šimtai milijonų dolerių buvo „išvedami“ iš finansinių įstaigų ir leidžiami įvairiems V. Antonovo projektams. Pirmiausia, automobilių pramonei.
Iš pradžių V. Antonovas įgijo dalį firmos „Spyker“ akcijų, vėliau ši savu ruožtu įsigijo dalį „Saab“. Pinigai iš bankų buvo skolinami prisidengus „vienadienių“ techninių firmų kreditavimu už niekuo nepadengtus užstatus. Dažniausiai tai buvo „tušti“ vertybiniai popieriai. „Antonovas veikė pagal tą pačią schemą kaip ir bankrutavęs oligarchas Sergejus Pugačiovas, kuris savo verslą aktyviai finansavo „Mežprombank“ indėlininkų lėšų sąskaita“, - pabrėžia V. Antonovo aplinkos žmonės. Tik S. Pugačiovas turėjo vieną banką, o V. Antonovas – daug. Iškilus problemoms tai leido vieno banko finansines „skyles“ užkamšyti kito lėšomis.
Tai tęsėsi iki 2010 metų, kai V. Antonovo struktūrų veikla susidomėjo Rusijos Centrinis bankas ir Lietuvos valdžia. „Investbank“ ir „Snoras“ turi daug privačių indėlininkų, todėl šių finansinių įstaigų krachas tarp gyventojų būtų sukėlęs tikrą paniką. 2010 m. tapo akivaizdu - „Investbank“ ir „Snoras“ taip „nusiaubti“, kad atsiradus menkiausiam ekonominiam nestabilumui jie paprasčiausiai žlugtų, o dešimtys tūkstančių žmonių netektų savo pinigų.
Su Rusijos Centriniu banku V. Antonovas sugebėjo susitarti. Jo uošvį, buvusį KGB darbuotoją Viktorą Jampolskį sieja sena draugystė su Genadijumi Melikjanu, kuris iki 2011 m. spalio užėmė Rusijos Banko pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas. Tačiau su Lietuva išspręsti problemų pasitelkus pažintis nebuvo įmanoma. „Snoras“ – vienas pagrindinių Lietuvos bankų, o jo žlugimas šaliai taptų tikra katastrofa. Tokiu atveju V. Antonovui neišvengiamai grėstų baudžiamoji atsakomybė.
Lietuva – Europos Sąjungos narė, todėl neigiamai susiklosčius situacijai V. Antonovas būtų tapęs nepageidaujamu visose Europos šalyse. Ir visa tai turint omenyje, kad visi jo aktyvai yra Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje ir Švedijoje, o jis pats seniai gyvena Londone. Snoro „skylė“ siekė apie 100 mln. dolerių – tai pinigai, kurie buvo pervesti į technines firmas už niekuo nepadengtus užstatus. V. Antonovas ir jo komanda skubos tvarka ėmė ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Ir tada likimas jį suvedė su S. Polonskiu.
2010 m. pats S. Polonskis ir jo „Mirax Group“ buvo faktiškai bankrutavę. Dar 2008 m. į oligarcho sukurtą struktūrą nustojo plaukti investuotojų (butų pirkėjų) pinigai ir beveik visi statomi objektai buvo užšaldyti. S. Polonskio struktūrų skolos tuo metu buvo vertinamos nuo 600 mln. iki 1 mlrd. dolerių suma. Šaltinių tvirtinimu, 2010 m. buvęs oligarchas galvojo tik apie tai, kaip išsaugoti asmeninius aktyvus bei kaip maksimaliai patikimai ir nepastebimai pervesti juos į užsienį. Be to, jis buvo pasiruošęs peržiūrėti įvairius pasiūlymus, netgi ir labai abejotinus.
Žinoma tai, kad S. Polonskį su V. Antonovu supažindino dabartinis „Investbank“ nominalus savininkas Sergejus Mendelejevas. Vieno šaltinio tvirtinimu, su S. Mendelejevu S. Polonskį suvedė partijos „Rusijos patriotai“ lyderis ir statybų magnatas Genadijus Semiginas. S. Mendelejevas atvedė S. Polonskį pas V. Jampolskį ir po neilgų konsultacijų visi trys išskrido pas V. Antonovą į Londoną. Derybos iš pradžių vyko ant Temzės krantų, vėliau V. Antonovo kalnų namelyje Šveicarijoje. Vyrai diskutavo apie grandiozinės aferos galimybes.
Pagal ją fiktyvūs užstatai „Snoro“ banke buvo iškeisti į užregistruotas „Mirax Group“ nuosavybės teises į stambius objektus Maskvoje („Dubrovskaja sloboda“, „Kutuzovskaja milia“, „Mirax-park“ ir verslo centas „Federacija“). Tam Rusijos prezidento administracijoje ryšių turinčio S. Polonskio struktūros sudarė sutartis, pagal kurias buvo užtikrinamas užstatas tretiems asmenims – toms pačioms „vienadienėms“ firmoms. Faktiškai jie užstatė savo objektus už jau „išvestus“ Snoro banko pinigus.
„Norint užmaskuoti šią aferą buvo sudarytas ne vienas susitarimas, kai kurie jų buvo pasirašyti atgaline data, tačiau detalios informacijos apie visus juos neturime. Įprastai tokiais atvejais V. Antonovo bankai dar pasirašo ir bendradarbiavimo sutartis. Tokiu atveju viena šalis, mūsų atveju – tai „Mirax Group“ arba „Nazvanie.Net“, įsipareigoja suteikti kreditus už trečiųjų asmenų laidavimą, o kitos šalys – V. Antonovo bankai – įsipareigoja investuoti į „Mirax“ plėtrą. Dėl šios priežasties pastarasis įsipareigojimas įprastai specialiai vykdomas neskaidriai. Mūsų žiniomis, norint pridengti S. Polonskio darbelius, bent jau popieriuje buvo sukurta legenda, esą „Mirax Group“ kurį laiką gaudavo iš „Snoro“ pinigų. Iš tikrųjų jokių išmokų nebuvo. Šios aferos tikslas visai kitas – pervesti S. Polonskio pinigus į užsienį“, - teigia Rusijos pareigūnai.
Tokiu būdu 75 mln. dolerių (192 mln. Lt) finansinė skylė „Snoro“ veikloje buvo pridengta S. Polonskio apgautų skolininkų ir kreditorių pinigais. Šiuo metu bankas finansuoja ne techninių kompanijų įsipareigojimus, o realius ir likvidžius, nors ir nebaigtus statyti, objektus Maskvoje. Tačiau bendra įsipareigojimų lietuviškam bankui suma nepastovi – dar truputėlį ir jie sudarys šimtus milijonų dolerių, sakė šaltiniai iš V. Antonovo aplinkos.
Savo ruožtu S. Polonskio padėtis buvo labai patogi. Visų pirma, V. Antonovas ir V. Jampolskis buvo įsipareigoję nuolat pervesti stambias sumas į jiems nurodytas sąskaitas užsienio bankuose. Verslininkai pinigų planavo gauti po „Saab“ sandorio (šiuo metu vyksta panašios derybos su kinais) ir kitų projektų.
Baudžiamojo persekiojimo S. Polonskis nebijo dėl labai paprastų priežasčių. Tarp tų, kurie su didele nuolaida ar praktiškai nemokamai gavo apartamentus „Mirax“ objektuose – dešimtys įtakingų teisėsaugos pareigūnų. „Novaja Gazeta“ išsiaiškino, jog elitiniame gyvenamajame kvartale „Mirax Park“ net keturis butus, vertus iki milijono dolerio, gavo... Rusijos Generalinės prokuratūros darbuotojai.
Visų antra, visus savo pelningus aktyvus S. Polonskis perkėlė į užsienio valstybes. Ir ne šiaip sau perkėlė, juos ėmėsi globoti banko „Snoras“ indėlininkai – Lietuvos piliečiai, kurių pinigai išleisti kreditams, kuriems grąžinti fiktyviai užstatyti „Mirax Group“ objektai. Taigi Maskvos valdžiai arba kitiems kompanijos, priklausančios beformei struktūrai „Nazvanie.Net“, kreditoriams iš Rusijos, norintiems atgauti savo dalį po S. Polonskio bankroto, faktiškai teks pažeisti Europos Sąjungos piliečių teises.
Visų trečia, visi šie suklastoti kreditai buvo įforminti juokingomis sąlygomis – 7 proc. metinėmis palūkanomis. (2010 metais S. Polonskio struktūros rimtus bankus kredituodavo tik 20-30 proc. metinėmis palūkanomis). Kilus norui ir atsiradus galimybėms, „Mirax Group“ savininkas galėjo lengvai laikinai susigrąžinti paslėptuosius aktyvus. Toks V. Antonovo ir S. Polonskio susitarimo variantas taip pat buvo numatytas ir tiriamas.
Dabar S. Polonskio struktūrų investuotojams ir sostinės valdžiai teks stoti į kovą su nedidele, tačiau išdidžia Europos Sąjungos dalimi. Visi šios aferos dalyviai tokiais rezultatais gana patenkinti. Kaip teigia mūsų šaltiniai, 2011 metų lapkritį vyko eilinis S. Polonskio, V. Antonovo ir V. Jampolskio susitikimas užsienyje. „Po susitikimo V. Antonovas ir V. Jampolskis buvo gana džiugios nuotaikos, kalbėjo, jog viskas vyksta pagal planą ir einasi kaip per sviestą“, - sakė šaltiniai.
Be to, tada bankrotas kartu su savo advokatu Aleksandru Dobrovinskiu, skrido į Niujorką. Šis advokatas – geras emigravusio oligarcho Boriso Berezovskio reikalų specialistas. Vizitas JAV kartu su advokatu A. Dobrovinskiu buvo būtinas dar ir todėl, jog reikėjo trūks plyš su „už Atlanto esančių Rusijos partnerių“ valdžia aptarti garantijas esant reikalui gauti leidimą gyventi šioje šalyje. Konkrečiai kalbama apie leidimą gyventi būtent S. Polonskiui.
Juk šis „ne verslininkas“, kaip save įvardija pats, akivaizdžiai neplanuoja patenkinti investuotojų ir kreditorių pretenzijų. Pretenzijų tų asmenų, kurių pinigai nukeliavo į jo lengvatinės prekybos firmas, esančias Didžiosios Britanijos Mergelių Salose ir Kipre esančias kompanijas, iš kurių pelnėsi neįvardyti asmenys. Tačiau jis pakankamai turtingas, žinomas ir turi labai daug informacijos apie Rusijos pareigūnus, todėl natūrinių mainų variantas tampa labai tikėtinas. Tokiu atveju JAV gautų dar vieną progą pasmerkti Rusijos režimą, o patį skundiką po sparneliu priglaustų pačios arba paprašytų tai padaryti Jungtinę Karalystę.
P.S. S. Polonskiui gauti dalį priklausančių pinigų už „Saab“ pardavimą kol kas nepavyko. „Spyker“ jau išsprendė visus klausimus su viena Kinijos bendrove, tačiau lapkričio 9 dieną Amerikos kompanija GM, kuriai taip pat priklauso „Saab“ akcijų paketas, technologiją kinams perduoti atsisakė. O be jų šis sandoris neturi jokios prasmės. Svarbu pažymėti, jog tuo metu, kai „Spyker“ bandė įtikinti GM pasirašyti sutartį su Kinijos bendrove, S. Polonskis, kaip jau buvo sakyta, taip pat lankėsi JAV.
P.S.2 Reikia ieškoti B. Berezovskio
Prancūzai turi posakį cherchez la femme, kuris reiškia „ieškokite moters“. Jos ieškoti reikia tada, kai žmogus neįprastai elgiasi arba neaiški jo poelgių motyvacija. Jei neadekvačiai elgiasi stambus rusų verslininkas, reikia ieškoti B. Berezovskio.
S. Polonskis ir B. Berezovskis – seni pažįstami. Juos sieja ne tik bendri pažįstami, advokatai, bet ir bendri verslo reikalai. Ne per seniausiai padedant B. Berezovskiui į Didžiosios Britanijos sostinę patraukė visa vora Rusijos oligarchų. Vieni slepia pinigus nuo kreditorių ir valdžios, kiti atvyksta ketindami bylinėtis ir pelnyti iš to taškų.
Ir pirmi, ir antri – laukiami B. Berezovskio svečiai. Pabėgęs oligarchas jau paskelbė esąs pasirengęs ištiesti pagalbos ranką Jelenai Baturinai – seno pažįstamo, buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo žmonai. Kai advokato pagalbos prireikė J. Baturinos įsūniui S. Polonskiui, jį iš karto suvedė su asmeniniu B. Berezovskui advokatu Andrew Stevensonu, kuris dirba kartu su rusų velnio advokatu A. Dobrovinskiu.
Primename, kad 2011 m. rugsėjį laidos „NTVšniki“ tiesioginiame eteryje Nacionalinio rezervų banko vadovas Aleksandras Lebedevas kilus konfliktui trenkė „Mirax Group“ vadovui S. Polonskiui. Po incidento su A. Lebedevu S. Polonskis pateikė ieškinį Britanijos teismui.
S. Polonskį ir J. Baturiną sieja labai šilti santykiai. Pirmą Maskvos damą visada žavėjo jauno verslininko pasiryžimas neprotingiausiems poelgiams. Būtent S. Polonskiui „mama“ skirdavo gardžiausius Maskvos žemės kąsnelius.
Siauruose ratuose B. Berezovskis garsėja kaip įžeidimų neatleidžiantis, bet keršijantis svetimomis rankomis žmogus. Būtent su A. Lebedevu B. Berezovskis turi sąskaitų iš praeities.
A. Lebedevo ir B. Berezovskio konfliktas prasidėjo 2003 metais. Tada Nacionalinio rezervų banko prezidentas A. Lebedevas padavė B. Berezovskį į teismą už tai, kad interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ šis apkaltino bankininką įvairioms machinacijomis, taip pat ir su Ukrainos skolomis.
A. Lebedevas tada tvirtino, kad B. Berezovskis sistemingai atlieka prieš jį kampaniją dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – noras padaryti įtaką Rusijos vidinei politikai, taip pat ir sostinės mero rinkimams. Antra – bandymas užkirsti kelią A. Lebedevo bandymams, kuris tada tapo kompanijos „Aeroflot“ akcininkų su 30 proc. akcijų paketu, kištis į šios kompanijos veiklą. A. Lebedevas tada apkaltino B. Berezovskį, kad jis kaltas dėl „Aerofloto“ bankroto ir pareiškė, kad Šveicarijos prokuratūra atlieka tyrimą ir aiškinasi kompanijos „Andava“ veiklą, kuri registruota Šveicarijoje ir per kurią į užsienio bankus buvo pervesti šimtai milijonų dolerių.
A. Lebedevas manė, kad būtent dėl aktyvių pastangų grąžinti „Aerofloto“ pinigus jis ir užsitraukė B. Berezovskio nemalonę. Beje, 2003 m. B. Berezovskio interesams atstovavo advokatas A. Stevensonas.
Didžiulė paslaptis, kada pirmą kartą susiėjo B. Berezovskui ir S. Polonskio keliai. Apie tai nežino net artimiausi S. Polonskio pažįstami. Nematoma B. Berezovskio ranka daugelį kartų gelbėjo S. Polonskį.
2009 m. S. Polonskio kompanija už skolas turėjo pereiti „Alfa grupp“. Siekiant atvėsinti pasipiktinusią visuomenę, „Mirax“ biure buvo surengtas šou. Tačiau praėjus vos kelioms dienoms, „Alfa grupp“, turėjusi visas galimybes praryti „Mirax“, netikėtai pradėjo dialogą, kuris baigėsi susitarimu dėl „Mirax“ 241 mln. dolerių (618 mln. Lt) įsiskolinimų restruktūrizavimo. Pusę sumos S. Polonskis pažadėjo išmokėti pinigais, kitą pusę – vieta bokšte „Federacija“. Prašomas pakomentuoti sandorį „Mirax“ vadovas parodydavo liežuvį.
Kodėl aštrūs „Alfos“ nagai paskutinę akimirką atsileido? Kalba, kad „Mirax“ saugo seni „Alfos“ draugai. Likus dienai iki derybų iš S. Polonskio telefono buvo keliasdešimt karų skambinta į Londoną. Autoritetingiausias „Alfos“ draugas tuo metu buvo B. Berezovskis. Viena iš „Alfa grupp“ savininkų Piotrą Aveną ir B. Berezovskį sieja seni, ne tik verslo, bet ir draugystės ryšiai. P. Aveno tėvas Olegas buvo aspiranto B. Berezovskio mokslinis vadovas. Kai P. Avenas tik pradėjo užsiiminėti verslu, pirmas pamokas gavo iš B. Berezovskio. Pvz., 1992 m. P. Avenas tapo B. Berezovskio AB „LogoVAZ“ patarėju.
Veikiausiai neapsiėjo be B. Berezovskio sutikimo ir Tambovo OPS sprendimas padėti žlungančiam S. Polonskio verslui. 2009 m. ji skyrė draugui Sergejui gelbėti milijardus rublių. Kam naudojamos lėšos ėmėsi prižiūrėti Vladimiras Golubiovas. 2011 m. jis oficialiai priklausė S. Polonskio kompanijos direktorių tarybai, ir dabar bando išspausti iš dalininkų nebaigtą statyti gyvenamąjį kompleksą Juodkalnijoje.
Būtent Tambovo ir čečėnų grupuotės B. Berezovskio užsakymu atliko visą nešvarų darbą ir prižiūrėjo dalį oligarcho pinigų investavimo. Tambovo lyderiai ir B. Berezovskis draugavo dar nuo dešimto dešimtmečio pradžios. Iš pradžių jų santykiai buvo legalūs. Paskui tamboviečiai ėmė vykdyti ir neformalius B.Berezovskio pavedimus. Pvz., pagal vieną iš tyrėjų svarstomų versijų, Vladislavą Listjevą nužudė tomboviečių žudikas B. Berezovskio užsakymu.
B. Berezovskis ir S. Polonskis turi bendrą draugą – Jevgenijų Čičvarkiną. Ekscentriškas buvusios įmonės „Evroset“ valdytojas nuo seno pažįstamas su B. Berezovskiu ir ne tik palaiko draugiškus santykius (pvz., klauso B. Berezovskio patarimų, kuris kategoriškai J. Čičvarkinui grįžti į Rusiją), bet ir eina su juo į demonstracijas prie Rusijos ambasados Londone. Bendra akcija vyko 2010 m., tada mitinguotojai išreiškė solidarumą judėjimui „Strategija-31“, palaikančiam 31-ą Rusijos Konstitucijos straipsnį.
S. Polonskis palaikė šiltus santykius su J. Čičvarkinu. Jis netgi nusprendė nusipirkti nekilnojamąjį turtą Londone, kad būtų arčiau draugų Ženios (Čičvarkino) ir Borios (Berezovskio). Žurnalistams pavyko išsiaiškinti kai kurias smulkmenas, kaip S. Polonskis rinkosi namuką svečioje šalyje. Kaip leidiniui „Tvoj den“ papasakojo vienos iš agentūrų, parduodančių brangiausius namus Londone, vadovas, S. Polonskį domino tik nekilnojamojo turto objektai, esantys prestižiniuose rajonuose, tokiuose kaip Čelsis, Kensingtonas, Naitsbridžas, Meifeiras, Belgreivas ir Marilebonas. Šiuose rajonuose esančių namų kainos siekia dešimtis milijonų svarų sterlingų.
Beje, kai draugui Ženiai kilo problemų, susijusių su baudžiamuoju kodeksu, ginti jį prieš šalies vadovybę buvo liepta S. Polonskio darbuotojui Michailui Dvorkovičiui. Pradžioje M. Dvorkovičius paprašė savo brolio – prezidento padėjėjo Arkadijaus Dvorkovičiaus – padėti verslininkui įstoti į partiją „Vieningoji Rusija“. Pagelbėti šiame reikale buvo paprašyta pirmojo Kremliaus administracijos vadovo pavaduotojo Vladislavo Surkovo. Tačiau prieš J. Čičvarkiną griežtai pasisakė ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, kuris pagrasino V. Surkovui, kad jei šis ir toliau gins „tą nusikaltėlį“, bus nušalintas nuo posto. Tad V. Surkovui teko viešai išsižadėti S. Polonskio ir J. Čičvarkino kompanijos – taip griežtai, kad niekam neliktų abejonių dėl V. Surkovo lojalumo Vladimirui Putinui.
Tiesa, broliai Dvorkovičiai net ir po nedviprasmiškų V. Putino signalų vis bandė padėti J. Čičvarkinui. Pavyzdžiui, žinomas atvejis, kai per Pasaulio ekonomikos forumą Davose prezidento padėjėjas Arkadijus Dvorkovičius mėgino už milijoną dolerių suvesti buvusį kompanijos „Evroset“ savininką su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Tačiau, kadangi apie numatytą nemalonėn patekusio verslininko ir valstybės vadovo susitikimą sužinojo ne tik žiniasklaida, bet ir V. Putinas, susitikimas taip ir neįvyko.
