Rusijoje įtakingi draugai jam padėjo susikrauti turtus. Jungtinėse Valstijose pareigūnai norėjo jo ekstradicijos ir pasodinti už grotų. Austrijoje, kur jis šiuo metu gyvena paleistas už 155 mln. JAV dolerių užstatą, valdžia dar nenusprendė, ką su juo darys.
Jo vardas – Dmitrijus Firtašas, buvęs ugniagesys ir kareivis. Per mažiau nei dešimtmetį ukrainietis iš niekam nežinomo virto turtuoliu ir įžymybe. To pasiekti jam pavyko daugiausiai iš Rusijos perkant dujas ir parduodant jas savo tėvynėje. Jo sėkmė buvo grįsta labai palankiais sandoriais su V. Putino aplinka, kurių kainą padengė Rusijos mokesčių mokėtojai.
Šiam straipsniui išnagrinėti Rusijos vyriausybės dokumentai pirmą kartą atskleidžia neseniai pasirašytų sutarčių tarp D. Firtašo ir Rusijos valstybinės dujų įmonės „Gazprom“ sąlygas.
Remiantis Rusijos muitinės dokumentais, per pastaruosius ketverius metus „Gazprom“ D. Firtašui pardavė daugiau nei 20 mln. kubinių metrų dujų už daug žemesnę, nei rinkos, kainą – tai yra keturis kartus daugiau nei Rusijos valdžia buvo pripažinusi viešai. Kainą, kurią D. Firtašas mokėjo, buvo tokia maža, kad, „Reuters“ skaičiavimais, šiuo susitarimu jo valdomos įmonės uždirbo per 3 mlrd. dolerių.
Kiti dokumentai rodo, kad tuo pačiu metu V. Putinui artimi bankininkai D. Firtašui suteikė beveik 11 mlrd. dolerių paskolų. Jos D. Firtašui, kuris rėmė 2010 metų Ukrainos prezidento rinkimų nugalėtoją prorusišką V. Janukovyčių, padėjo užsitikrinti dominuojančią poziciją šalies chemijos ir trąšų pramonėse, taip dar labiau išplečiant savo įtaką.
D. Firtašo istorija yra daugiau nei vieno žmogaus kelias į turtą. Ji parodo kaip V. Putinas naudoja Rusijos valstybines lėšas, remdamas politinius sąjungininkus, ir kaip jis eksportavo šį modelį į Ukrainą, siekdamas užvaldyti šią kaimynę, kurią jis mato kaip gyvybiškai svarbią Rusijos strateginiams interesams. D. Firtašo padedamas V. Janukovyčius iškovojo pergalę ir valdė Ukrainą ketverius metus. Šie santykiai turėjo didžiulės geopolitinės vertės V. Putinui: V. Janukovyčius siekė nukreipti 44 mln. gyventojų tautą nuo Vakarų – į Maskvos orbitą, tačiau galiausiai 2014 metų vasarį buvo nuverstas.
„D. Firtašas visada buvo tarpininku, – sakė Viktoras Čumakas, buvusio Ukrainos parlamento antikorupcijos komiteto pirmininkas, – jis yra politinis statytinis, atstovaujantis Rusijos interesams Ukrainoje.“
V. Putino atstovas atmetė teiginius, jog D. Firtašas veikė pagal Rusijos nurodymus. „D. Firtašas yra nepriklausomas verslininkas, jis siekia savo paties interesų, netikiu, kad jis atstovauja kieno nors kito interesams“, – sakė Dmitrijus Peskovas.
„Reuters“ gauti duomenys yra tik dalis platesnio naujienų agentūros tyrimo apie tai, kaip Kremliaus remiamas Rusijos elitas pelnėsi valstybės sąskaita V. Putino eroje. Laukiniais metais po Sovietų Sąjungos žlugimo valstybės turtas būdavo užgrobiamas arba nuperkamas labai pigiai tų, kurie turėjo gerus ryšius. Šiandien viešųjų įmonių pinigai ir kiti resursai yra nukreipiami į V. Putinui artimų žmonių kišenes tiek Rusijoje, tiek ir užsienyje.
V. Putino „draugų kapitalizmo“ (angl. comrade capitalism) sistema skaudžiausiai kerta per paprastų rusų gyvenimus. Per ypač pigius sandorius su D. Firtašu „Gazprom“ prarado maždaug 2 mlrd. dolerių pajamų, kurias būtų galėjusi uždirbti, dujas parduodama rinkos kainomis, rodo „Reuters“ surinkti dujų kainų Europoje duomenys. Keturi rinkos analitikai sako, kad „Gazprom“ galėjo dujas parduoti žymiai didesnėmis kainomis kitiems pirkėjams Europoje.
Tuo pat metu tiek Rusijos, tiek Ukrainos piliečiai matė, kaip niekieno neišrinkti oligarchai į savo rankas perima vis daugiau politinės įtakos.
D. Firtašas, kurio pagrindinė bendrovė „Group DF“ savo savininką apibūdina kaip vieną iš svarbiausių Ukrainos verslininkų ir filantropų, šių metų kovo 12 dieną JAV pareigūnų prašymu buvo sulaikytas Austrijoje. Amerikiečiai jį kaltina kyšininkavimu dėl vieno sandorio Indijoje, kuris nėra susijęs su šiame straipsnyje nagrinėjamais įvykiais. D. Firtašas šiuos kaltinimus atmeta ir šiuo metu yra paleistas už užstatą.
D. Firtašas pigias rusiškas dujas importavo per vieną Kipro bendrovę, turinčią tik vieną vadovą – jį patį, ir per dar vieną Šveicarijos įmonę, sukurtą „Group DF“. Jis ir „Group DF“ atsisakė kalbėti apie šias įmones ir jų prekybą dujomis. Jų atstovas teigė, jog D. Firtašas nėra pasiekiamas, ir kad „Group DF“ neturi noro komentuoti jokių „klausimų, kuriuos uždavėte“.
Kremliaus atstovas D. Peskovas sakė, kad V. Putinas yra susitikęs su D. Firtašu, tačiau jie nėra artimai pažįstami. Jis sakė, kad Rusija dujas Ukrainai tiekė „mažesnėmis kainomis“, nes to prašė V. Janukovyčius, o Rusija norėjo padėti Ukrainos naftos cheminių produktų pramonei. D. Peskovas tvirtino, kad sandoriai buvo padaryti per D. Firtašą, nes „taip prašė Ukrainos vyriausybė“.
Su V. Janukovyčiumi, kuris po masinių demonstracijų prieš jo vyriausybę vasarį pabėgo į Rusiją, „Reuters“ susisiekti nepavyko.
Tarpininkas
Dujų milžinė dabar tiekia maždaug trečdalį Europos dujų, generuodama gyvybiškai svarbų pajamų šaltinį ir suteikdama V. Putinui galingą ekonominį svertą. „Gazprom“ yra Rusijos užsienio politikos įrankis“, – teigia Remas Kortewegas, Europos reformų centro vyresnysis mokslinis bendradarbis. Žmonės energetikos pramonėje sako, kad kiekvienas svarbesnis „Gazprom“ sandoris yra patvirtinamas V. Putino.
V. Putino atstovas atmetė tokius tvirtinimus. Jo teigimu, „Gazprom“ yra „komercinė bendrovė, turinti akcininkų visame pasaulyje. Ji veikia atstovaudama savo akcininkų interesus, taip pat ir Rusijos valstybės“.
Anksčiau antru didžiausiu „Gazprom“ klientu Europoje buvo Ukraina. Rusijos dujos buvo tiekiamos tiesiai per bendrą sieną, tačiau šių metų pradžioje Rusija tiekimą sustabdė.
Tiesa, praeitame dešimtmetyje „Gazprom“ nusprendė dujas tiekti ne tiesiai Ukrainos valstybinei dujų bendrovei „Naftogaz“, bet per tarpininkus, tiksliau, per D. Firtašą, kuklias ištakas turintį tarptautinį dujų prekeivį.
D. Firtašas užaugo Vakarų Ukrainoje, kur jo tėvas dirbo švietimo sektoriuje, o mama – cukraus gamykloje, remiantis D. Firtašo pasakojimu JAV ambasadoriui Kijeve 2008 metais. Jis sakė, kad abu jo tėvai jautė panieką komunizmui ir neturėjo ryšių, kurie būtų leidę sūnui patekti į universitetą.
1986 metais nėjo tarnauti į kariuomenę, vėliau lankė ugniagesių kursus. Kai žlugo Sovietų Sąjunga ir Ukraina 1991 metais tapo nepriklausoma, D. Firtašas suvokė, kad turi užsidirbti gyvenimui labai neapibrėžtame pasaulyje. Su savo pirmąja žmona jis pradėjo verslą Vakarų Ukrainoje ir plukdė konservuotas prekes į Uzbekistaną.
JAV diplomatinėje ataskaitoje, kurioje apibendrinamas D. Firtašo pokalbis su ambasadoriumi, santūriai pastebima: „Dėl savo prekių transportavimo verslo (D. Firtašas) susipažino su keliais įtakingais verslininkais iš buvusios Sovietų Sąjungos“.
D. Firtašas JAV ambasadoriui sakė, kad buvo priverstas bendradarbiauti su įtariamais nusikaltėliais, nes tuo metu buvo neįmanoma Ukrainoje užsiimti verslu švariai. Jis sakė, kad jam tekdavo gauti vyro, vardu Semionas Mogilevičius, leidimą, jei norėjo pradėti kokį nors verslą. S. Mogilevičius, kaltinamas organizuotu nusikalstamumu Rytų Ukrainoje, yra ieškomas JAV Federalinių tyrimų biuro (FTB) už įtariamą daugiamilijoninę apgavystę 1990-aisiais, į kurią įtraukta ir įmonė iš JAV. Kaltinimai jam buvo pareikšti 2003 metais, o 2009 metais FTB jį apibūdino, kaip turintį „platų tarptautinį nusikaltėlių tinklą“.
D. Firtašas ne kartą neigė turintis kokį nors artimą ryšį su S. Mogevičiumi. Su pastaruoju „Reuters“ susisiekti nepavyko. Anksčiau jis neigė bet kokius kaltinimus ar ryšius su dujų prekyba Ukrainoje.
2002 metais įmonė pavadinimu „Eural Trans Gas“, registruota Vengrijoje, transportavo dujas iš Turkmenistano per Rusiją į Ukrainą. Jos savininkai buvo nežinomi, tačiau jai atstovavo D. Firtašas. 2004 metų liepą nauja įmonė „RosUkrEnergo“ (RUE) tapo tarpininke dujų prekybai tarp Rusijos ir Ukrainos. RUE savininkai iš pradžių buvo nežinomi, bet vėliau paaiškėjo, kad beveik visa įmonė priklausė D. Firtašui ir „Gazprom“.
RUE pirko dujas pigiai ir pardavinėjo jas brangiau Ukrainoje ir Europoje. Šis susitarimas RUE garantavo pelną ir buvo ypač kontraversiškas tarp ukrainiečių, kurie RUE matė kaip nereikalingą tarpininką. 2009 metų kovą JAV diplomatinėje ataskaitoje RUE apibūdinama kaip „melžiama pinigų karvė“ ir „rimtas politinio patronato šaltinis“. Viename internetiniame pranešime RUE teigė, kad 2007 metais ji pardavė dujų už beveik 10 mlrd. dolerių, o jos pelnas siekė 795 mln. dolerių.
Po to, kai Julija Tymošenko, pati buvusi dujų prekeivė, 2008 metais tapo Ukrainos ministre pirmininke, ji viešai pasipiktino vykstančia dujų prekyba ir pašalino D. Firtašą ir RUE iš verslo. 2009 metais ji pati pasirašė naują sutartį su V. Putinu.
Tuo metu D. Firtašas jau buvo turtingas. Per 2010 metų Ukrainos prezidento rinkimus jis savanoriškai parėmė prorusišką V. Janukovyčių. JAV diplomatinė ataskaita teigė, kad D. Firtašas yra „svarbus V. Janukovyčiaus finansinis rėmėjas“.
„D. Firtašas V. Janukovyčių rėmė įvairiausiais būdais“, – sakė Vadimas Karasiovas, 2005–2010 metais buvęs Ukrainos prezidento Viktoro Juščenko patarėju. V. Karasiovas sakė, kad magnatas naudojo savo įtaką žiniasklaidoje, siekdamas populiarinti V. Janukovyčių. 2010 metų balandį, jau pasibaigus rinkimams, V. Karasiovas „Kiev Post“ sakė: „Be D. Firtašo nebūtų buvę V. Janukovyčiaus pergalės“.
V. Janukovyčiui tapus prezidentu, J. Tymošenko pasitraukė iš premjerės posto. D. Firtašo verslo partneriai buvo paskirti į įtakingus naujos administracijos postus. Jis turėjo sąjungininkų galios koridoriuose ir ambicingus planus išplėsti savo verslo imperiją, grįžti į dujų prekybą. Jo draugai Rusijoje džiaugėsi, galėdami padėti.
Paskolos
Susitarimai parengti Rusijos kreditoriaus „Gazprombank“. Bankas nėra valdomas „Gazprom“, kuris turi tik menką akcijų dalį. „Gazprombank“ yra atskiras verslas, prižiūrimas V. Putinui artimų žmonių. Tarp jų yra Jurijus Kovalčiukas, bankininkas, kuris iki šių metų kovo valdė investicijų firmą, prižiūrinčią didžiąją dalį „Gazprombank“.
Viename pareiškime bankas tvirtino: „Mes negauname jokių instrukcijų iš Kremliaus. Banko strategija vystoma valdybos ir patvirtinama valdančiosios tarybos. Jokia kita įtaka nėra įmanoma“.
Paklaustas, ar V. Putinas turėjo kokį nors vaidmenį teikiant paskolas D. Firtašui, Kremliaus atstovas D. Peskovas atsakė: „V. Putinas, kaip prezidentas, su tuo neturi nieko bendra“.
„Gazprombank“ pradėjo skolinti pinigus D. Firtašo bendrovėms netrukus po to, kai V. Janukovyčius perėmė valdžią Ukrainoje 2010 metų vasarį.
Tų metų birželį D. Firtašas Kipre įkūrė įmonę pavadinimu „Ostchem Investments“. Po mėnesio „Gazprombank“ įregistravo 815 mln. dolerių kredito liniją šiai įmonei, remiantis Kipro dokumentais. Rugsėjį „Ostchem Investments“ nusipirko 90 proc. „Stirol“ trąšų gamyklos Ukrainoje. Tai buvo tobula sinergija. D. Firtašas išmanė dujų verslą ir žinojo, kad gamtinės dujos yra svarbi žaliava gaminant trąšas.
Vėliau sekė dar daugiau paskolų ir sutarčių su D. Firtašo bendrovėmis.
„Reuters“ išaiškino, kad 2011 metų kovą „Gazprombank“ D. Firtašo įmonėms paskolino beveik 11,15 mlrd. dolerių. Galbūt tos įmonės nepasiskolino visos sumos, bet tiek buvo galima, teigia Kipro advokatai.
Per septynis 2011 metų mėnesius D. Firtašas perėmė dar dviejų trąšų gamyklų – „Severodonetsk Azot“ ir „Rivne Azot“ – Ukrainoje kontrolę. Jis taip pat nusipirko „Nika Tera“ jūrų uostą, per kurį plukdomos trąšos ir kiti sausi produktai. Jis įsigijo banką „Nadra Bank“ ir investavo titano apdorojimo pramonėje.
Jo plėtra buvo tokia greita, kad jis tapo penktu didžiausiu trąšų gamintoju Europoje. Būdamas daugelio darbo vietų kūrėju, jis džiaugėsi ne tik dideliu pelnu, bet ir politine įtaka. „Mes turime ryšių su parlamento nariais, – gegužę Austrijos „Die Presse“ gyrėsi jis, – mes esame dideli darbdaviai regionuose, kuriems jie atstovauja. Miestai gyvena iš mūsų gamyklų. Rinkimų kandidatai prašo mūsų palaikymo.“
Kai 2011 metais jo klausė, iš kur jis gavo pinigų savo pirkiniams, D. Firtašas buvo drovus. Spaudos konferencijoje, surengtoje pranešti apie „Severdonecko“ gamyklos pirkimą, jis atsisakė įvardinti savo kreditorius. „Tai paslaptis“, – Ukrainos žurnalistams sakė jis.
Tačiau „Gazprombank“ direktorius „Reuters“ sakė, kad Rusijos bankas turėjo kreditorių konsorciumą, kuris 2011 metais sutiko paskolinti 7 mlrd. dolerių D. Firtašui. „Gazprombank“ atstovas atskleidė, kad pats bankas paskolino 2,2 mlrd. dolerių ir kad D. Firtašas vis dar buvo skolingas 2,08 mlrd. dolerių. Šaltinis nesutiko atskleisti kitų skolintojų.
2,2 mlrd. dolerių paskola buvo didelis įsipareigojimas „Gazprombank“. Jis sudarė beveik ketvirtadalį viso banko kapitalo, didžiausią Rusijos įstatymų leidžiamą sumą vienam klientui ar grupei. Remiantis priežiūros institucijų ataskaitomis, D. Firtašas tapo didžiausiu „Gazprombank“ skolininku.
„Reuters“ nepavyko nustatyti, kiek tiksliai „Gazprombank“ konsorciumas paskolino D. Firtašo bendrovėms.
Banko pareiškime rašoma, kad „bendra paskolų „Ostchem Group“ suma“ buvo „kelis kartus mažesnė“ nei 11 mlrd. dolerių. „Ir visų kapitalo reikalavimų bei Rusijos centrinio banko limitų paskolų dydžiams visada buvo laikomasi“, – teigiama pareiškime.
Bankas atsisakė suteikti daugiau informacijos, teigdamas, kad turi saugoti kliento konfidencialumą. Centrinis bankas komentarų neturėjo.
Pelnas iš dujų
2011 metų sausį D. Firtašas pasirašė neskelbtą susitarimą, matytą „Reuters“, su „Gazprom“, pagal kurį Kipre įsikūręs „Ostchem Holding“ pirktų dujas.
Vėliau dujų sutartis buvo išplėsta, ir į ją įtraukta Šveicarijos „Ostchem Gas Trading AG“. Jai pritarė ir Ukrainos valstybinė „Naftogaz“, kur V. Janukovyčius jau buvo paskyręs naują valdybą. D. Firtašui reikėjo „Naftogaz“ pritarimo, nes ji kontroliavo vamzdynus, kuriais buvo transportuojamos dujos, ir iki to laiko turėjo išskirtinę teisę importuoti jas iš „Gazprom“.
„Naftogaz“ sutikimas buvo gan keistas. Jis liudijo ne tik tai, kad „Naftogaz“ prarastų monopolį rusiškų dujų importui, bet ir potencialiai stipriai pakenktų sau pačiai. Iki tol „Naftogaz“ buvo sutikusi mokėti už tam tikrą dujų kiekį nepaisant to, ar galės jas parduoti Ukrainoje, ar ne. D. Firtašo sutartis Ukrainos valstybinę įmonę būtų privertusi pirkti dujas, kurias jai po to būtų buvę sunku parduoti.
D. Firtašo sugrįžimas į dujų importą tapo viešas po V. Janukovyčiaus pergalės rinkimuose. Tačiau kaina, kurią jis mokėjo Maskvai, ir kiek pigių dujų jis nusipirko, liko neaišku. „Ostchem“ atstovas „Reuters“ sakė, kad kaina buvo „konfidenciali informacija“.
„Reuters“ gauti Rusijos muitinės duomenys rodo, kad 2012 metais Maskva D. Firtašui dujas pardavinėjo už 230 dolerių už 1 tūkst. kubinių metrų (standartinis dydis dujų prekyboje). 2013 metais vidutinė kaina buvo 267 doleriai. Šios kainos buvo bent trečdaliu mažesnės nei tos, kurias mokėjo Ukrainos „Naftogaz“.
Ukrainos muitinės dokumentai rodo, jog D. Firtašo „Ostchem“ bendrovės Kipre ir Šveicarijoje perpardavinėjo dujas savo cheminės pramonės gamykloms Ukrainoje už 430 dolerių. Kainos ir kiekiai perša išvadą, kad dvi ofšorinės „Ostchem“ bendrovės per dvejus metus uždirbo maždaug 3,7 mlrd. JAV dolerių pelno.
Dabartinė „Naftogaz“ valdyba labai kritiškai vertina tai, kaip „Gazprom“ bendradarbiavo su D. Firtašo bendrovėmis. Atstovė spaudai Aliona Osmolovska sakė: „Šie išskirtiniai sandoriai su „Ostchem“ nesutapo su Ukrainos interesais“.
Tačiau didžiausias pralaimėtojas buvo „Gazprom“. Sutartis, kurią V. Putinas spaudos konferencijoje apibūdino kaip pasiekta su „Rusijos vadovybės indėliu“, reiškė, kad Rusija savo dujas D. Firtašui pardavinėjo bent 100 dolerių pigiau, nei būtų galėjusi Vakarų Europoje, teigia Emily Stromquist, Rusijos energetikos analizės departamento politinės rizikos tyrimų firmoje „Eurasia Group“ vadovė.
Be to, pelnas, gautas iš dujų perpardavimo, atiteko ofšorinėms bendrovėms ir nedavė jokios naudos Rusijos mokesčių mokėtojams. 2012 ir 2013 metais gautas pelnas būtų reiškęs papildomus 2 mlrd. dolerių „Gazprom“, kurios didžiosios dalies valdytojai vis dėlto yra Rusijos piliečiai.
„Gazprom“ atsisakė komentuoti savo prekybą su D. Firtašo bendrovėmis.
V. Putino atstovas D. Peskovas sakė, kad „Naftogaz“ sutiko, jog D. Firtašas gaus dujas pigiomis kainomis, nes sandorio tikslas buvo padėti Ukrainos naftos cheminių produktų pramonei. Paklaustas, kodėl dujos buvo parduodamos bendrovėms Kipre ir Šveicarijoje, D. Peskovas atsakė: „V. Putinui nereikia patvirtinti šių veiksmų. Tokios operacijos yra techninės ir buvo atliktos „Gazprom“ pagal struktūras, kurios visada naudojamos jų Ukrainos partnerių“.
Nė viena iš dviejų D. Firtašo bendrovių, kurios pirko dujas iš Rusijos, neskelbia savo ataskaitų. D. Firtašas atsisakė kalbėti apie savo bendroves ar jų veiklos rezultatus.
Nesmagi aklavietė
Nauja Ukrainos vyriausybė V. Janukovyčių kaltina leidus klestėti korupcijai ir pavogus milijonus dolerių. Ilguoju laikotarpiu naujoji vyriausybė sako norinti sukurti glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga ir sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos dujų.
Birželį Maskva nutraukė dujų tiekimą Kijevui, teigdama, kad „Naftogaz“ jiems skolinga milijardus dolerių. Vėliau tą patį mėnesį dvi šalys susitarė atnaujinti dujų tiekimą, tačiau susitarimas truks tik iki kovo. D. Firtašui vis dar priklauso dideli kiekiai dujų, tačiau jie į Ukrainą neimportuojami nuo V. Janukovyčiaus nuvertimo.
D. Firtašas lieka Austrijoje ir laukia ekstradicijos bylos nagrinėjimo rezultatų. Remiantis JAV kaltinamuoju aktu, jis įtariamas schema, kuria buvo papirkinėjami Indijos vyriausybės pareigūnai, siekiant įsigyti titano. Du JAV vyriausybės atstovai sakė, kad amerikiečių D. Firtašo veiklos tyrimas tęsiasi, tačiau atsisakė suteikti daugiau informacijos.
Ukrainos oligarchas yra sakęs, kad jam pateikti kaltinimai „neturi pagrindo“, ir apkaltino Vašingtoną veikiant „ grynai dėl politinių priežasčių“. Jis pasamdė aukščiausio lygio advokatų komandą. Tarp jų yra Lanny Davisas, kuris padėjo prezidentui Billui Clintonui išgyventi eilę Baltųjų Rūmų skandalų paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Rusai neapleido D. Firtašo ir šiam išgyvenant problemas. Nuo savo arešto pradžios jis sulaukė dar vienos paskolos, kuri leido jam susimokėti 155 mln. dolerių užstatą. Ją suteikė Vasilijus Anisimovas – milijardierius, vadovaujantis Rusijos valstybės valdomai dziudo, mėgstamo V. Putino sporto, federacijai.
„Pažinojau poną Firtašą daugelį metų, nors jis nėra nei mano draugas, nei verslo partneris, – elektroniniu paštu „Reuters“ rašė V. Anisimovas. – Patvirtinu, kad aš jam paskolinau 125 mln. eurų. Tai buvo grynai verslo transakcija.“
Žurnalistinio tyrimo autoriai: Stephenas Grey`us, Tomas Berginas, Sevgilas Musaieva ir Romanas Aninas. Prie informacijos rinkimo prisidėjo Michele Kambas Kipre, Elizabeth Piper ir Jasonas Bushas Maskvoje, Oleksandras Akimenko ir Pavelas Politiukas Kijeve, Jackas Stubbsas Londone, Warrenas Strobelis Vašingtone ir Michele Martin Berlyne.
