„Išvažiavome, kai prasidėjo karas su Ukraina, kai okupavo Krymą. Mes jau supratome, kad beprasmiška laukti permainų“, – pasakojo interviu ru.DELFI.lt Julija. Vilniuje ji atidarė vaikų darželį, kad „keistų pasaulį per vaikus“.
Paskambino žmogus iš FST
Julija kartu su vyru dirbo internetiniame leidinyje „Grani.ru“ ir rašė teisėsaugos, visuomeninėmis ir politinėmis temomis, taip pat ir opozicijos protesto akcijas. Bet maždaug prieš metus Rusijoje užblokavo priėjimą prie leidinio, dabar jį galima skaityti tik „aplinkiniais keliais“.
„Mes išvažiavome, kai prasidėjo karas su Ukraina, kai okupavo Krymą. Jau supratome, kad laukti permainų beprasmiška. Išeiti į kitą leidinį ne taip paprasta, nes tokių leidinių praktiškai neliko. Žinoma, dar yra žodžio laisvės salelių, bet iš esmės situacija tapo labai nejauki.
Turime tris vaikus, supratome, kad auginti juos tokioje išorės priešų ieškojimo, neapykantos visam pasauliui, Europai, Amerikai aplinkoje nenorime. Supratome, kad propaganda greitai ir į mokyklą ateis, ir ji jau atėjo, kaip mes ir numanėme, kad savo vaikus norėtume auginti kitame pasaulyje, šalyje, kur yra pasirinkimas, kur yra rinkimai“, – sakė Julija.
Ji pabrėžė, kad didelio spaudimo darbe iš valdžios nepatyrė, bet 2012 m. žurnalistę iškvietė į Tiriamąjį komitetą pasiaiškinti dėl teisėsaugininko Igorio Kaliapino bylos. Tai buvo susiję su jos parašu peticijoje už I. Kaliapino gynybą „Amnesty International“ tinklalapyje.
„Paskambino Federalinės saugumo tarnybos (FST) darbuotojas, atrodė, ko jam reikia. Bet tikriausiai reikėjo parodyti, kad jis žino mūsų mobiliojo telefono numerį. Gali man paskambinti, pakalbėti. Jis negrasino, bet Rusijoje jau vien skambutį iš tokios žinybos be ypatingos priežasties vertinu kaip ne itin malonų. Ir, žinoma, tinklalapio užblokavimas buvo mums didelis smūgis, nes iš karto sumažėjo leidinio pajamos. Taigi, ten pasidarė sunku“, – pasakojo žurnalistė.
Jei išvykti, tai į Vilnių
Kaip pasakojo Julija, kartu su vyru jie buvo lankęsi Vilniuje kelis kartus, miestas jiems labai patiko. Tada ir pagalvojo, kad jei kada išvyktų iš Maskvos, tai tik į Vilnių.
„Ir kai jau rimtai ėmėme spręsti klausimą, atmintyje iš karto iškilo Vilnius. Be to, čia viskas buvo aišku – norint gauti leidimą gyventi, reikėjo užregistruoti ir pradėti verslą. Iš pradžių galvojome, kad tai bus vaikų klubas, paskui išplėtėme idėją iki vaikų darželio. Ir supratome, kad tai mums patinka daryti, žurnalistika, žinoma, šaunu, bet Lietuvoje mes vis tik ne specialistai įvairiais visuomeniniais ir politiniais klausimais ir kol kas negalėtume čia normaliai dirbti, o vaikai – tai, ką mokame“, – sakė Julija.
Ji prisimena, kad vaikų darželio registravimo etapu su biurokratinėmis problemomis jie nesusidūrė. Šeima gana ilgai ieškojo patalpų, nes reikia įgyvendinti daugybę reikalavimų dėl vaikų saugumo.
Didelė problema tapo tai, kad atvykus į Vilnius pasikeitė Lietuvos įstatymai ir užsienio piliečius, turinčius Lietuvoje verslą, įpareigojo priimti į darbą mažiausiai tris Lietuvos piliečius. Įstatymo pataisos dėl užsienio piliečių įsigaliojo pernai lapkričio 1 d., o mes atvykome lapkričio 23 d. Taip nutiko, kad atvykome pagal senas taisykles, o jos tuo metu keitėsi. Ir mes supratome, kad leidimo gyventi pratęsimas vyks jau pagal naujas taisykles.
Mus sukrėtė šis valstybės reikalavimas iš verslininkų – trys darbuotojai su Lietuvos pilietybe.
Iš esmės tai itin panašu į sveiką konkurenciją, į laisvą pasaulį, kurio taip siekėme. Tai greičiau primena Sovietų Sąjungą su kažkokia planine ekonomika. Bet mes šį reikalavimą įvykdėme, nors jis negalioja, pvz., Europos Sąjungos ar Didžiosios Britanijos piliečiams. T. y. jei žmonės nepretenduoja į leidimą gyventi, tada gali nepaisyti šio reikalavimo, o jei pretenduoja, būtina paisyti“, – teigė Julija.
Kyšio neteko nė karto duoti
Julija pasakojo, kad susipažino su Lietuvoje gyvenančiais Rusijos, Ukrainos piliečiais, kurie irgi sako, kad jiems nereikia tokio kiekio darbuotojų.
„Kalbant apie kitus reikalavimus, viskas daugiau mažiau suprantama, skaidru ir išsprendžiama. Kyšio kol kas nė karto neteko duoti. Ir nebuvo nė vienos nepriimtinos situacijos. Mus kiek gąsdino tuo, kad licenciją sunku gauti, geriau sumokėti. Bet mes pasakėme, kad ne tam iš Rusijos čia važiavome, kad atsivežtume korupciją. Mes ir ten kyšių neduodavome, o čia juo labiau nereikia pradėti. Ir jokių problemų nebuvo. Valdininkai pateikė mums reikalavimų sąrašą, viskas buvo protinga, viskas vaikų saugumui ir patogumui. Maskvoje daugelis dalykų buvo neįmanomi“, – sakė Julija.
Vaikų darželį „Sniego liūtas“ šiuo metu lanko 9 vaikai. Planuojama, kad grupė plėsis iki 13 – 14 žmonių. Daugiausia tai emigrantų vaikai – ukrainiečiai, baltarusiai, rusai.
„Žinoma, atsirado ir lietuvių kalbos poreikis. Juk vaikams vis tiek paskui reikės eiti į mokyklą, žmonės čia ketina įsikurti ilgam, grįžti niekas neplanuoja, todėl vaikus mokome ir lietuvių kalbos. Bus ir lietuvių vaikų. Vaikams svarbu įsilieti į lietuvių bendraamžių bendruomenę, juk mums čia gyventi, vaikai turi mokytis šios šalies kalbą“, – sakė vaikų darželio šeimininkė.
Vienas iš nusivylimų – vietos rusai
Julijos teigimu, vykdama į Lietuvą ji galvojo, kad čia viskas bus kitaip nei Rusijoje, viskas tik į gerą pusę, bet realus gyvenimas kiek nuvylė, nors iš esmės šeima nesigaili dėl persikraustymo.
„Žinoma, ilgimės gyvenimo Maskvoje, bet tada tikėjome permainomis. Nemanėme, kad šis marazmas laimės ir V. Putinas liks taip ilgam. <...> Na bet dabar norime keisti pasaulį per vaikus“,l – pabrėžė ji.
Julija sako, kad ją nustebino Lietuvos rusai:
„Supratau – jei girdi rusiškus keiksmus, tai tikrai rusai, jei nemalonus girtas žmogus autobuse, jis irgi kalba rusiškai. Mus nustebino, kad rusakalbiai gyventojai čia labai palaiko Putiną. T. y. tai, nuo ko bėgome, regis, ir čia gyvuoja, tai žmonės, kurie palaiko karą su Ukraina, kurie mano, kad „Krymas mūsų“, tai kelia siaubą. Jei kalbi rusiškai, gali susidaryti įspūdis, kad esi vienas iš tų žmonių. Tik po kiek laiko Lietuvoje mums ėmė sakyti: „Jūs – tokie rusai, kokių čia nematėme. Tai komplimentas“, – baigė pokalbį moteris.
