Nuo 2014 metų pradžios Rusijos Federacija, veikiama Vakarų sankcijų, įskaitant ir sankcijas drausti technologijų tiekimą, sustiprino vadinamojo importo pakeitimo politiką. Kartu su Europos Sąjungos bei Jungtinių Valstijų atstovais prie sankcijų režimo tuomet prisijungė ir Ukraina, kuri buvo svarbiausia apribojimų Rusijos organizacijoms taikymo priežastis.
Faktiškai per labai trumpą laiką Rusijos Federacijos pramonė atsidūrė situacijoje, kai jai teko pakeisti platų spektrą produkcijos, anksčiau gaunamos iš Ukrainos ir ES šalių, taip pat ir iš JAV.
Čia bus kalbama kaip tik apie tai, kaip jai sekėsi tai įgyvendinti, bet iš pradžių reiktų paminėti ir tą faktą, kad 2018 metais Rusijos Federacija, atsakydama į Vakarų bei Ukrainos sankcijas, įvedė savo nuosavus apribojimus.
Maskva, pareiškusi, kad Ukrainos veiksmai Rusijos piliečių ir juridinių asmenų atžvilgiu yra nedraugiško pobūdžio, dviem etapais įvedė sankcijas politikams, visuomenės veikėjams ir verslininkams, kurie neigiamai pasisakė ir veikė prieš Rusiją, taip pat įmonėms, eksportuojančioms savo produkciją į Rusijos teritoriją.
Tačiau Rusijos sankcijų paketo poveikis sulaukė priešingo rezultato, ir tai aiškiai patvirtino problemos, su kuriomis susidūrė „Rosijskije železnyje dorogi“. Juk pagal Rusijos vyriausybės gruodžio 29 d. potvarkį Nr 1716-83 ( „Dėl priemonių įgyvendinant 2018 m. spalio 22 d. Rusijos Federacijos prezidento įsaką Nr 592 „Dėl specialių ekonominių priemonių taikymo, atsižvelgus į Ukrainos nedraugiškus veiksmus Rusijos Federacijos piliečių ir juridinių asmenų atžvilgiu) į Rusijos Federaciją buvo uždraustas Ukrainos elektros variklių ir generatorių, elektros generavimo įrenginių ir sukamųjų elektros transformatorių įvežimas.
Bet problema, susijusi su šiuo draudimu, yra ta, kad minėti agregatai Rusijos Federacijoje nėra gaminami.
Savo ruožtu, būtent šių įrenginių stoka sukėlė abejonių dėl vadinamosios investicinės RŽD programos „Geležinkelių traukos riedmenų įsigijimas 2019–2025 m. laikotarpiu“, kuriai kasmet planuota skirti apie 50–60 mlrd. rublių.
Būtent ši programa atrodo vieninteliu Rusijos geležinkelių sistemos išganymu norint išvengti kracho. Bet be kiekybinio ir kokybinio lokomotyvų parko augimo įgyvendinti šią programą yra neįmanoma.
Ir ko imasi RŽD? Ne, ji nemėgina suorganizuoti minėtų agregatų gamybos savo įmonėse, o siunčia laišką į Rusijos pramonės ir prekybos ministeriją su prašymu atšaukti priemones, draudžiančias įvežti į Rusijos Federaciją aukščiau nurodytus produktus iš Ukrainos įmonių.
Vadinasi, be bravūros per televiziją vadinamoji importo pakeitimo politika faktiškai nieko nereiškia. Atrodo, būtent taip; juk šalis, turinti daug didesnį gamybos bei pramonės potencialą nei Ukraina, kurios ekonomiką iki šiol neatsigavo nuo karo, nesugeba niekuo pakeisti ukrainietiškos produkcijos. Ir tai ne vienintelis pavyzdys.
Šiuo metu Rusios importo pakeitimo politika šlubuoja ne tik civiliniame sektoriuje, – susiduriama su sunkumais ir karinės pramonės srityje. Pavyzdžiui, Rusija taip ir nesugebėjo užbaigti 11356 projekto fregatų, kurios 2015 metais Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos (UNSG) nurodymu, neteko „Zoria-Maršprojekt“ gamybos dujų turbininių įrengimų ir tik pernai jas pavyko parduoti Indijai.
Nelengvas ir sunkiųjų sraigtasparnių Mi-26 likimas, jie ypač reikalingi Rusijos gynybos ministerijai, bet dėl variklių tiekimo iš Ukrainos sustabdymo jų gamybos neįmanoma atnaujinti.
Praėjus penkeriems metams po to, kai Rusijai imta taikyti apribojimus dėl technologijų tiekimo, ji vis dar išlieka technologiniu požiūriu priklausoma ne tik nuo išsivysčiusių Vakarų ekonomikų, bet ir nuo Ukrainos. Ir net atsižvelgus į tai, kad iš okupuotos Donbaso dalies į Rusiją išgabentos ne tik ištisos gamyklos, bet ir dokumentacija, o aneksuoto Krymo teritorijoje visa eilė įmonių pateko rusų kontrolėn.
Ir netgi ten, okupuotame Kryme, be Ukrainos variklių rusai negali iki šiol organizuoti „Zubr“ klasės desantinių laivų su oro pagalve gamybos.
Importo keitimo politikos fiasko visuose Rusijos frontuose akivaizdus. O RŽD vadovybės laiškas – ryškiausias jos technologinį bei gamybos potencialą nusakantis ženklas.
