XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje mažėjančioms naftos kainoms prireikė dvejų metų parklupdyti Sovietų Sąjunga, o tada dar dvejų, kol ekonomikos stagnacija ją galutinai pribaigė, „The Telegraph“ rašo Ambrose‘as Evansas Pritchardas.
Buvęs Rusijos ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras tiksliai įvardijo lūžio tašką – tai buvo 1985 metų rugsėjis, kai Saudo Arabija liovėsi gynusi savo žaliavinės naftos rinką, o ėmėsi didinti gamybos apimtis. „Sovietų Sąjunga per metus prarado 20 mlrd. dolerių (54 mlrd. Lt) – be tokių pinigų šalis paprasčiausiai negalėjo išgyventi“, - rašė jis.
Sovietų ekonomika nebeturėjo už ką pirkti importuojamų prekių. Nenorėdami grįžti prie karo metus menančio normų taikymo, šalies lyderiai nusprendė parduoti auksą – pasilikti tiek, kiek šalis turėjo iki 1917 metų. Teko nuolankiai maldauti ir Vakarų pagalbos. Dėl šios priežasties scenarijus, pagal kurį Maskva galėtų jėga paveržti Rytų Europos valstybes, tapo neįmanomas – lenkai, čekai ir vengrai tą puikiai suprato.
„Sovietų Sąjungos žlugimas turėjo būti pamoka tiems, kurie vykdė politiką, paremtą įsitikinimu, kad naftos kainos visada bus didelės. Iš pažiūros stipri ir stabili supervalstybė žlugo vos per kelerius metus“, - rašė J. Gaidaras.
Nepaisant padarytų klaidų, verta prisiminti, kokia stipri buvo Sovietų Sąjunga. Ji žinojo, ką ir kaip gaminti. Turėjo labai stiprią pramonę ir sukalbamų mokslininkų bei inžinierių.
Vladimiro Putino Rusija žymiai silpnesnė net keliais aspektais. Dabartinis prezidentas valdo gamybine veikla praktiškai nebesiverčiančią, nuo naftos, dujų ir metalų liguistą priklausomą ekonomiką.
Tarptautinio valiutos fondo teigimu, realus efektyvusis valiutos kursas (REER) nuo 2000 iki 2013 metų išaugo 130 proc. – tokios palankios aplinkybės susidarė dėl superciklo prekių rinkoje. Su nafta nieko bendro neturinčių produktų eksportas smuko nuo 21 iki 8 proc. BVP.
„Rusija jau atsidūrė audros sūkuryje. Turtingi rusai stengiasi kuo įmanoma daugiau rublių paversti užsienio valiuta, stengiasi apsaugoti kapitalą. Jau stebime lėtinį kapitalo bėgimą iš šalies, kiekvienais metais jo mastai sudaro apie 4-5 proc. BVP, o tokio trūkumo biudžetas nebepadengia. Dar viena svari priežastis – Vakarų šaliai pritaikytos sankcijos“, - teigia Tarptautinių finansų instituto vadovas Maskvoje Liubomiras Mitovas.
„Finansavimo spraga jau sieja 3 proc. BVP. Per ateinančius 12 mėnesių jiems teks kreditoriams iš užsienio sumokėti 150 mlrd. dolerių (407 mlrd. Lt). Jeigu atsargos sumenks žemiau 330 mlrd. dolerių (895 mlrd. Lt) ribos, tai bus labai pavojinga“, - perspėja L. Mitovas.
„Švelniausia pasekmė – Brežnevo laikų stagnacijos, su kuria susidūrėme XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, sugrįžimas, o ne finansų krizė. Apie blogiausią scenarijų baisu net pagalvoti“, - mano ekspertas.
Anot L. Mitovo, Rusija smarkiai sužeista. „Jie leido išvykti protingiausiems, nebeturi technologijų. Geriausi Rusijos inžinieriai dirba „Boeing“. Rusijos geležinkeliai naudojasi vokiečių technologijomis. Atrodė, kad Rusija naftos kainų piko metu buvo labai stipri valstybė, tačiau tai tebuvo iliuzija. Dabar jos padėtis dar blogesnė nei Sovietų Sąjungos“, - tvirtina L. Mitovas.
1985 metais vykusios Saudo Arabijos dramos atgarsiai juntami ir šiandien. Tiksliai pasakyti, kodėl Saudo Arabija nusprendė mažinti naftos kainas, mes negalime, nors akivaizdu, kad jiems labai nepatiko OPEC šalių apgavystės, reikėjo papildomų įplaukų.
Atrodo, kad ir šį kartą Saudo Arabija nesėdėjo rankų sudėjusi. Kai JAV valdžia nutraukė finansavimą, tyliai pinigus perleisdama JAV žvalgybai, Saudo Arabija ėmėsi savo lėšomis gelbėti Nikaragvos kovotojus. Tarpininku tapo princas Bandaras bin Sultanas – tuometinis Saudo Arabijos ambasadorius Vašingtone.
Nors šis susitikimas rezultatų nedavė, pokalbio ištraukos leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą, kaip formuojama naftos geopolitika. Tai paaiškina, kodėl Maskva šiandien jau galvoja apie blogiausią scenarijų – „Brent“ rūšies nafta nuo birželio atpigo 24 proc. „Tai politinė manipuliacija. Manipuliuojama ir Saudo Arabija, o tai gali baigtis labai blogai“, - teigia „Rosneft“ atstovas Michailas Leontjevas.
„Brent“ rūšies naftos kaina siekia 85 dolerius (230 Lt) už barelį. „Deutsche Bank“ teigimu, Saudo Arabijos biudžetui palankiausia būtų 99 dolerių (268 Lt) už barelį kainą. Rusijai ir Omanui tinkamiausia kaina siektų 100 dolerių (271 Lt), Nigerijai – 126 (341 Lt), Bahreinui – 136 (368 Lt), o Venesuelai – 162 (439 Lt). Vyrauja nuomonė, kad Saudo Arabija blefuoja, norėdama priversti likusias OPEC šalis pritarti gamybos apimčių mažinimui. Jeigu pavyks, apie tai sužinosime lapkritį.
Aišku tai, kad Saudo Arabija dar dvejus ar trejus metus tokių naftos kainų išlaikyti negalėtų – tam paprasčiausiai neužteks 745 mlrd. dolerių (2,202 trilijono Lt) rezervų. Kad ir kokie bebūtų Saudo Arabijos motyvai, Rusija jau kraujuoja. Rusijos centrinio banko valdytoja Elvyra Nabiulina praeitą savaitę šalies parlamentui sakė, kad rengiami planai, kaip kovoti su mažėjančia naftos kaina – kritinė riba yra 60 dolerių (162 Lt) už barelį kaina. „Dirbame su ypatingam atvejui skirtu scenarijumi“, - patvirtino E. Nabiulina.
„Moody‘s“ teigimu, nuo 2013 metų pabaigos Rusijos centrinis bankas jau sudegino 60 mlrd. dolerių (162 mlrd. Lt) užsienio valiutos rezervų. Bendra suma pasiekė 396 mlrd. dolerių (1,074 trilijono Lt) – gresia poreikis skolintis. Rusijos bankai, bendrovės ir valstybės institucijos nebepageidaujamos pasaulinėse kapitalo rinkose – 720 mlrd. dolerių (1,953 trilijono Lt) užsienio skola smaugia vis labiau.
Naujausia Tarptautinio valiutos fondo ataskaita skamba kaip nuosprendis V. Putino erai: patekimo į rinką barjerai aukštesni nei bet kurioje kitoje didelėje valstybėje, šalies ūkis priklausomas nuo kelių konkrečių išteklių, šalies vystymosi modelis „jau pasiekė visas įmanomas ribas“.
Besibaigiant Šaltajam karui, Rusija turėjo puikią progą sukurti šiuolaikišką, įvairią ir stabilią ekonomiką. Galėjo sulaukti realios Vakarų paramos, tačiau Maskva šia proga nepasinaudojo. V. Putino sprendimas kovoti su demokratiniu pasauliu situaciją dar pablogino, o sumažintos naftos kainos – puikiausias to įrodymas.
