R.Lazutka. Valdžios išlaidos. Kas ką pučia?

Paskutinę studentiškos žiemos sesijos dieną DELFI verslo naujienų reporterė Erika Fuks, atrodo, pasikonsultavo su „Swedbank“ vyriausiu ekonomistu Nerijum Mačiuliu. Į straipsnio pavadinimą įdėjusi klausimą „Lietuvos diena per dešimtmetį pabrango dvigubai. Kodėl valdžios sektoriaus išlaidos išsipūtė iki 109 mln. Lt?“, reporterė pateikė ir senesnių skaičių: „Viena diena Lietuvai 1999 m. kainavo 48 mln. litų, 2001 m. - 49 mln. litų, o 2011 m. - jau 108,99 mln. litų.“

„Swedbank“ ekonomistas nepasimetė: „Pastarąjį dešimtmetį valstybės išlaidos augo neadekvačiai, ypač po įstojimo į Europos Sąjungą (ES), ekonomikos klestėjimo laikotarpiu“.

Tikrai 109 yra gerokai daugiau už 48, todėl dar pastebėję, kad per dešimtmetį paaugo ne tik valstybės išlaidos, bet ir medžiai bei vaikai, galėtume konstatuoti, kad Lietuvą apėmė kažkoks pūtimosi kvaitulys. Nei gėdos, nei adekvatumo? Ir kas gi nesusigundys pūstis, kai ekonomika, išmatuota BVP vienam gyventojui nominaliais litais, šoko nuo 13 iki 35 tūkst.

BVP vienam gyventojui Lietuvoje (tūkst.Lt per metus atitinkamų metų kainomis)

1999	2000	2001	2002	2004	2005	2006	2007	2008	2009	2010	2011
12,5	13,1	14,1	15,2	18,7	21,8	25,5	30,8	35,1	29,2	30,8	35,1

Šaltinis: GDP and main components - Current prices. EUROSTAT.

Deja, neadekvatu čia pirmiausia tai, kad ilgalaikius ekonominius pokyčius bandoma matuoti absoliučiais ir nominaliais rodikliais. Tai lyg vėjo greičio matavimas pro lekiančio automobilio langą. Matuodami adekvačiau – santykiniu dydžiu, nei valstybės išlaidų, nei pajamų pusėj jokio ypatingo pūtimosi nerasim.

Taip, krizių metais krintant BVP valstybės išlaidų su juo santykis aritmetiškai auga - tenka daugiau pasiskolinti ir dar papildomai išleidžiami ES paramos pinigai. O augimo laikotarpiu net ir 35-37 proc. BVP, ne tiek jau daug pagal šiuolaikinės visuomenės poreikius. Lyginant konkrečiai reporterės paminėtus 1999 ir 2011 metus, valstybės pajamų ir išlaidų santykis su BVP net smuktelėjo.

Lietuvos valstybės pajamos iš išlaidos (BVP proc.)

	Pajamos	Išlaidos
1999	37.1	39.9
2000	35.7	38.9
2001	33.1	36.6
2002	32.7	34.6
2003	31.8	33.0
2004	31.7	33.2
2005	32.7	33.2
2006	33.0	33.5
2007	33.6	34.6
2008	34.0	37.2
2009	34.3	43.7
2010	33.6	40.8
2011	31.9	37.4

Šaltinis: Government revenue, expenditure and main aggregates (gov_a_main). EUROSTAT.

N. Mačiulis pripažįsta, kad Lietuva pagal valdžios sektoriaus išlaidų ir BVP santykį nuolat yra paskutinėje vietoje ES, bet dėl to krimstis palieka ideologinius oponentus – kairiuosius. Dešiniesiems, atrodo, tai – pasiekimas, jiems „nuolatinis valdžios sektoriaus išlaidų didėjimas yra visų demokratijų yda“. http://verslas.delfi.lt/verslas/lietuvos-diena-per-desimtmeti-pabrango-dvigubai.d?id=60509581 Neveltui jie žavisi Honkongu ir Singapūru. Ne tik, dar ir žmogaus teisių nevaržančia Šveicarija. Pastarosios pavyzdys Lietuvai gal artimiausias – ne tik dėl neydingos demokratijos (spendžiant pagal menką valstybės išlaidų ir BVP santykį), bet ir kalnus juk turim – Juozapinė, Šatrija ir tt.

Remiantis prielaida, kad valstybės teikiamomis paslaugomis turtingieji nesinaudoja tiek daugiau, kiek daugiau sumoka mokesčių, nepaneigsi, jog yra pagrindas ideologinėms diskusijoms, kai vertinami valstybės finansai. Tačiau vien ideologinėmis kovomis aiškinti valstybės išlaidų istorinę raidą nepakanka. Per šimtmetį industrinėse šalyse valstybės išlaidos išaugo kelis kartus. Ar tose šalyse nebuvo ir nėra politinės dešinės, kuri gavusi valdžią ištaisytų „demokratijos ydos“ pasekmes?

Valstybės išlaidų dalis bendrame vidaus arba nacionaliniame produkte industrinėse šalyse (proc.)

Metai	Prancūzija	Vokietija	Japonija	Švedija	JK	JAV
1880	15	10	11	6*	10	8
1929	19	31	19	8*	24	10
1960	35	32	18	31	32	28
1985	52	47	33	65	48	37
2000	52	45	39	55	39	34
2009	56	48	37	55	52	42

*tik centrinė valdžia

Šaltiniai:
1880-1985: Patterns of public finance.
2000-2009: Government at a Glance 2011 - © OECD 2011.

Visuomenės raidą lemia ne tik kairiųjų ir dešiniųjų apsižodžiavimai. Valstybės išlaidų didėjimas yra visuomenės modernėjimo ženklas ir jis matomas net ir ten, ir tais laikotarpiais, kada alternatyvių politinių idėjų net neleidžiama laisvai reikšti.

Jau praėjo 130 metų, kai vokiečių ekonomistas Adolph Wagner (beje, 1865-68 metais profesoriavęs Tartu universitete) atrado Valstybės išlaidų didėjimo dėsnį. Juo ne tik teoriškai pagrindė tuo metu jau išaugusias industrinių šalių valstybių išlaidas, bet ir išpranašavo, kad tos išlaidos didės net sparčiau nei auga ekonomika, t.y. valstybės išlaidų ir BVP santykis augs. Taip ir vyko todėl, kad turtėjant visuomenei auga poreikis paslaugoms, kurias dėl rinkos ydų paprastai gali teikti, ar bent finansuoti, efektyviai pajėgia tik valstybė.

Dar daugiau. Viešasis sektorius paprastai teikia paslaugas, kurios reiškia vartotojo ir teikėjo asmeninę sąveiką, todėl tos paslaugios reikalauja daug darbo. Paslaugų sektoriuje darbą sunkiau pakeisti kapitalu ir taip didinti darbo našumą. Todėl augant darbo našumui privačiame sektoriuje, valstybė turi nuolat didinti viešo sektoriaus finansavimą, kad jame augtų darbo užmokestis sparčiau nei auga darbo našumas, kad darbuotojų skaičius ir teikiamų paslaugų kiekis nemažėtų. Pvz., įdiegus naują įrangą, statybininko darbo našumas, o todėl alga gali padvigubėti. Tačiau ne taip lengva pritaikyti įrangą, kuri nuolat didintų mokytojo darbo našumą. Vargu ar bus mokytojų, jeigu jų algos dėl to atsiliks nuo statybininko algos augimo.

Kas lieka valstybei – papildomai apmokestinti statybininką ir tomis lėšomis finansuoti mokytojo algą, t.y. plėsti valstybės finansavimą, nors darbo našumas čia ir nepadidėjo. Vis labiau augantis poreikis valstybės sektoriaus paslaugoms negali būti patekintas neaugant valstybės išlaidoms. Ir tau jau daugiau kaip prieš pusę amžiaus atrasta tiesa JAV ekonomisto Williamo J. Baumolo, kurio vardu ir pavadintas šis dėsningumas.

Apie tuos ir kitus valstybės išlaidų augimo dėsningumus galima daugiau pasiskaityti bent jau „Wikipedijoje“ (skyrelis: Law_of_Increasing_State_Spending), o lietviškai - dr. Raimondo Kuodžio tinklapyje studentams. Yra medžiagos...

Jeigu valdžios sektoriaus išlaidų didėjimas tikrai yra demokratijos yda, Lietuva – šventuolė. Deja, tuo nėra ko džiaugtis. Lietuvos modernizacija kaip tik kenčia nuo skurdžių valstybės finansų. Požiūris, kad pirma reikia susitvarkyti su mokesčių vengimu ir korupcija („Didesnis perskirstymas per valstybės biudžetą toleruotinas tuomet, kai lėšos panaudojamos skaidriai ir efektyviai, o šio proceso nelydi nuolatiniai korupcijos ir lėšų švaistymo skandalai“ – vėl N.Mačiulis ), o tik tuomet didinti valstybės finansus, vedžioja užburtu ratu. Dėl nepakankamo finansavimo valstybės finansuojamos paslaugos nekokybiškos, todėl, atrodo, tokiai valstybei neverta mokėti mokesčių, o valdininko palankumą racionaliau nusipirkti grynais. Tačiau kai taip daroma, valstybės paslaugos ir lieka nekokybiškom, valdininkų klasė formaliai skurdi, o realiai korumpuota.

Piliečiai, negalėdami pasikliauti viešai finansuojamomis paslaugomis, gelbėjasi kaip kas išmano – individualiai rizikuodami ir permokėdami korepetitoriui, daktarui, bankui ir pan., t.y. elgiasi neracionaliai ir švaisto lėšas, kurias sumokėję valstybei galėtų tikėtis daugiau naudos. Racionalu būtų atskirti piktnaudžiavimus ir visuomenės raidos dėsningumus, kovoti prieš korupciją, bet ne prieš valstybę. Ne užjausti bėgančius nuo valstybės į šešėlius, bet kolektyviai ją nusisamdyti kokybiškų paslaugų teikimui.

Suplakus ekonominių terminų ir ideologijos kokteilį, daug ką galima išpūsti. Ir pučiama jau daug metų. Pretendentus į ideologinį chuliganizmą galbūt įkvepia ne pačių blankiausių LLRI žmonių pavyzdys – viešojoje erdvėje jodinėjant ant balto „valdžios išlaidavimo“ kritikos žirgo nusižiūrėti tos pačios valdžios kėdę? Gal tai ne demokratijos yda, bet turi būti pastebima ir įvardijama. Viešai kalbančiųjų atsakomybė didesnė nei kontrabandininkų ar kyšininkų, nes būtent vieši klabėtojai sukuria kontekstą, kuriame vienaip ar kitaip apsisprendžia piliečiai ir valdžios.