aA
Baigėsi Seimo rinkimai, per kuriuos buvo labai daug kalbama apie mokesčius. Vienos didžiausių partijų (socialdemokratų) pirmininkas net pareiškė, kad būsima partijos sąlyga derybose dėl valdančiosios koalicijos – progresiniai mokesčiai. Jeigu jau nebėra svarbesnių dalykų mūsų valstybėje, paanalizuokime, kaip būtų galima patobulinti pagrindinius šalies mokesčių sistemos mokesčius.
Faktiniai GPM tarifai po PNM reformos
2003 m. teko rašyti Nacionalinės ūkio strategijos skyrių. Ta proga pabandžiau atkreipti politikų dėmesį į bręstančią valstybės viešųjų finansų identiteto krizę. Teigiau, kad Lietuvos biudžeto ir bendrojo vidaus produkto santykis – mažiausias Europos Sąjungoje (ES) ir iš šalių kandidačių į ją, o valdžia apsižiojusi finansuoti tiek funkcijų, kad visoms joms lėšų tikrai neužteks. Siūliau arba atsisakyti (privatizuoti) tam tikrų sričių, arba užkaišyti mokesčių sistemos skyles, dėl kurių (o ne mažų mokesčių tarifų) tas valdžios turimas biudžetas ir buvo mažas. Priešingu atveju viešasis sektorius degraduos.

Kas atsitiko vėliau, galime paskaityti pastarųjų kelerių metų laikraščiuose: dėl mažų algų streikavo mokytojai, aukštojo mokslo sistema turėjo gelbėtis faktiškai pardavinėdama diplomus gausiam būriui nelabai gabių, bet mokių neakivaizdininkų, išgirdome vertinimų, kad beveik pusę (neva) valstybinės sveikatos apsaugos sistemos finansavimo jau sudaro pacientų iš savo kišenės neformaliai mokamos dovanos (kyšiais to jau nebevadiname), sąžiningi medikai emigruoja į Vakarų šalių ligonines, skursta pensininkai, o skursti nenorintys apie 1 000 litų gaunantys policininkai ima kyšius. Problemas būtų galima vardyti toliau.

Bėgant metams reikalai iš esmės nepasikeitė, ir vis dar gyvename su vienu mažiausių biudžetų ES (neseniai įstoję rumunai turi kiek mažesnį, tad mūsų politikai gali „lengviau atsipūsti“). Todėl 2008 m. atnaujintoje Ūkio strategijoje teko pakartoti panašų tekstą, tik jau gerokai tamsesnėmis spalvomis. Tepridėjau tai, kad valdžios pasirinkimo erdvė susiaurėjusi – netgi jei būtų išspręstos finansavimo problemos, vargu ar pavyktų įvaryti džiną į butelį jau pusiau privatizuotose sveikatos apsaugos ir aukštojo mokslo sistemose. Gal geriau pripažinti realybę ir šiuos sektorius „paleisti“?

Netgi jei būsimosios valdžios pasirinktų pastarąjį variantą ir dėl to joms reikėtų mažiau pajamų, mokesčių sistemą sutvarkyti reikia ir dėl kitų priežasčių. Kaip tai padaryti? Iš pradžių aptarkime, kaip įvertinti, ar mokestis yra „geras“ ar „blogas“.

Kiauri kibirai

Ekonomistai, kalbėdami apie mokesčių sistemų reformas, vartoja tokias eiliniam piliečiui mįslingas sąvokas kaip „perteklinė mokesčio našta“ ar „ribinė viešųjų lėšų kaina“. Nesigilinant į matematines šių dalykų skaičiavimo subtilybes, visa tai paprastai paaiškinti galima taip: jei iš mūsų valdžia paima vieno lito mokestį, tai visuomenei paprastai kainuoja daugiau nei litą. Kodėl taip yra? Beveik visi mokesčiai iškraipo mūsų elgseną: jei pajamų mokesčiu apmokestinamos darbo pajamos, arba dirbsime trumpiau, nei norėtume, arba mažiau stengsimės; jei apmokestiname įmonių pelnus, tų įmonių savininkai bus linkę mažiau investuoti, prisiimti mažesnę riziką ir t. t.

Kitaip tariant, beveik visi mokesčiai mažina ekonomikos kepamo „pyrago“ dydį. Ką gauname mainais? Valdžios mokesčiais surinktos lėšos (be viešųjų paslaugų teikimo) naudojamos finansuoti ir socialinio perskirstymo programas – tai leidžia sumažinti nelygybę, nes daugiau uždirbantieji paprastai moka daugiau. Visuomenė ir jos rinkti politikai demokratiniu procesu turi susitarti, kiek sumažinti ekonomikos efektyvumą, lemiantį „pyrago“ dydį, mainais į tolygesnį pajamų pasiskirstymą. Žymus ekonomistas Arthuras Okunas (1928–1980) į pasaulį paleido vaizdingą metaforą – jis pasiūlė į apmokestinimo ir pajamų perskirstymo procesą žiūrėti kaip į vandens nešiojimą „kiauru kibiru“ iš turtingesnių labiau socialiai nuskriaustiems gyventojams.

Kodėl šiame procese „dingsta vanduo“? Yra trys priežastys (skylės kibire). Pirmąją jau aptarėme – apmokestinus darbuotojo ar verslininko pajamas, jie dirbs (investuos) mažiau. Antra, tie, kurie gauna paramą, taip pat bus linkę mažiau stengtis ieškodami darbo – kam (daug) dirbti, jei valdžia tau duoda pinigų? Trečia „skylė kibire“ yra todėl, kad kainuoja pati mokesčių ir socialinės paramos bei draudimo administravimo sistema – turime mokėti atlyginimus mokesčių inspektoriams, socialinio draudimo sistemos darbuotojams, įmonės turi samdyti mokesčių specialistus, turime gaišti laiką (laikas lygu pinigai) pildydami deklaracijas ir t. t.

Šie trys aspektai – mokesčio efektyvumas, mokesčio teisingumas ir administravimo sudėtingumas – ir yra pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos reikėtų vertinti visus mokesčius. Ar kada nors girdėjote, kad mūsų politikai, taip mėgstantys plepėti apie mokesčius, minėtais metodais analizuotų pavienius mokesčius, kalbėtų apie perteklinę jų naštą, tikrąją viešųjų lėšų kainą? Gal buvau nepakankamai atidus, bet per 18 nepriklausomybės metų nieko panašaus iš jų nesu girdėjęs...

Toliau pabandysiu pažvelgti į pagrindinius Lietuvoje esančius mokesčius per šias tris prizmes ir pasiūlyti kai kuriuos reformų būdus. Pradėkime nuo daugiausia politinių ideologinių aistrų keliančio gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

GPM efektyvumas

Kaip minėjau, GPM mažina ūkio našumą, nes darbuotojai linkę mažiau dirbti ar stengtis, jei valdžia šiuo mokesčiu to „neskatina“. Tačiau koks tokio poveikio mastas? Didelis, mažas? Atsakymą pateikia gausios empirinės studijos. Jos rodo, kad pagrindiniai šeimos maitintojai dėl GPM buvimo nelabai sumažina darbo valandų skaičių. Yra dvi priežastys. Pirma, šeimos galva (paprastai vyras) iš esmės neturi pasirinkimo – jam reikia dirbti ir išlaikyti šeimą, neatsižvelgiant į tai, kokio dydžio pajamų mokestis. Antra, nemažoje dalyje ūkio sektorių darbo valandų skaičių lemia arba net griežtai nustato įstatymai – pavyzdžiui, biurokratai turi ateiti į darbą 8 val. ir išeiti iš jo 17 valandą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad GPM – iš esmės geras mokestis efektyvumo prasme, jo sukurta „skylė kibire“ – gana nedidelė. Kaip šis mokestis atrodo socialinio teisingumo požiūriu?

GPM teisingumas

Yra du mokesčio teisingumo aspektai. Pirmasis – horizontalus teisingumas: gaunantieji panašias pajamas turi mokėti ir panašaus dydžio mokesčius. Antrasis – vertikalus teisingumas: daugiau uždirbantieji turi mokėti daugiau dėl socialinio solidarumo, t. y. mokestis turi būti progresinis – kuo didesnės pajamos, tuo didesni mokesčiai.

Kaip ne kartą viešai esu sakęs, mūsų politikai nepasirengę rimtai svarstyti progresinių mokesčių idėjos, nes painioja net sąvokas – nelabai sugebama atskirti progresinio mokesčio sąvokos nuo progresinio tarifo sąvokos. Jei atidžiau pasižiūrėtume, pamatytume, kad progresinio pajamų mokesčio sistema šalyje egzistuoja jau daug metų.

Pirma, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų „plokščią“ – vienodą – tarifą taikančių šalių, taikomas pajamų neapmokestinamasis minimumas (PNM). Jis mokesčių sistemą paverčia progresine net esant neprogresiniam tarifui. Pavyzdžiui, gaunantieji minimalų 800 litų atlyginimą dėl 320 litų dydžio PNM moka tik 12,6 proc. pajamų mokestį, gaunantieji vidutinį ūkio srityje 2 200 litų atlyginimą – 20,5 proc. mokestį, ir tik labai daug uždirbantys gyventojai artėja prie 24 proc. tarifo.

Antra, Lietuvoje taikomi trys pajamų mokesčio tarifai: standartinis – 24 proc., lengvatinis – 15 proc. (tiek moka dirbantieji pagal autorines sutartis), o dirbantieji pagal verslo liudijimus ir žemės ūkio srityje bei gaunantieji minimalų (ar net visą) atlyginimą vokeliuose iki šiol buvo iš esmės atleisti nuo mokesčių.

Trečia, kalbant apie bendrąjį darbo pajamų apmokestinimą, negalima ignoruoti socialinio draudimo mokesčių. Čia taip pat matome panašų vaizdą: autoriai, patentininkai ir ūkininkai arba nemoka nieko, arba tik įmokas bazinei pensijai gauti. Maža to, pensijų dydžiai taip pat akivaizdžiai progresiniai: uždirbančiųjų dvigubai mažiau nei vidutinis darbo užmokestis pensija sudarys apie pusę jų atlyginimo, o uždirbančių dvigubai daugiau už vidurkį – tik apie ketvirtadalį. Tačiau įmokos „Sodrai“ proporcingos darbo užmokesčiui, nes nėra vadinamųjų „Sodros“ įmokų lubų.

Tad jau dabar egzistuoja milžiniški skirtumai, kiek kas sumoka mokesčių ir gauna išmokų iš „Sodros“: pažvelgę į pajamų ir socialinio draudimo mokesčių sistemą kaip visumą, matome didžiulį progresiškumą. Todėl ketvirto lygio progresyvumo įvedimas, diferencijuojant dar ir pajamų mokesčio tarifą, – labai abejotinos vertės pasiūlymas.

Šiuo metu būtų geriausia mažinti mokesčių lengvatų skaičių ir taip padaryti mokesčių bei socialinių išmokų sistemą teisingesnę – tiek vertikalaus, tiek horizontalaus teisingumo požiūriu. Tačiau, kaip nuolat pabrėžia politikai, lengvatų naikinimas sunkiai įmanomas politiškai – kaulą davus, sunku jį atimti. Bet netgi tokioje situacijoje yra būdų pagerinti dabartinę sistemą – patobulinti PNM bruožus.

Faktiniai GPM tarifai po PNM reformos

Pasiūlymas, kaip nebrangiai GPM padaryti labiau progresinį

Jau aptarėme, kokį vaidmenį vaidina PNM – jis sumažina faktinę pajamų mokesčio normą mažiausią darbo užmokestį gaunantiems žmonėms. Tačiau PNM kainuoja biudžetui apie 1 mlrd. litų per metus. Kaip gavome šį skaičių? Vieno darbuotojo PNM dydis per metus – 3 840 litų (320 litų × 12 mėn.). Darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį, yra truputį daugiau nei vienas milijonas (nedaug, nes kitų darbo formų atstovai – autoriai, patentininkai, save įdarbinantys ūkininkai, vokelininkai – gali mokėti gerokai mažiau mokesčių). Taigi bendroji PNM vertė per metus – šiek tiek daugiau nei 4 mlrd. litų. Jei PNM nebūtų iš viso, biudžetas papildomai gautų 1 mlrd. litų (24 proc. bendrosios PNM – 4 mlrd. litų – vertės).

Mano nuomone, didžiausia dabartinės PNM sistemos yda ta, kad teisę į jį turi visi dirbantieji – nesvarbu, ar uždirba daug ar ne. Tie 76,8 lito, kuriuos kas mėnesį papildomai gauname dėl galimybės PNM dydžiu sumažinti mokamą pajamų mokestį, – tikrai reikšminga suma, tarkime, artimą minimaliai algai gaunantiems žmonėms. Tačiau tiems, kurie uždirba vidutinę (2 200 litų) ir didesnę algą, šis PNM tampa vis mažiau svarbus dalykas, bet jie vis tiek turi teisę į jį, nors biudžetas dėl to praranda nemažai pinigų.

Todėl siūlau, didėjant pajamoms, palaipsniui mažinti PNM, o nuo tam tikro algos dydžio jį panaikinti iš viso. Pavyzdžiui, algai iki 1 000 litų galiotų standartinis 320 litų PNM, o gaunant didesnę algą, pavyzdžiui, 2 000 litų, PNM palaipsniui mažėtų iki, tarkime, 220 litų (320 – 0,1 × (2 000 – 1 000)), kur 0,1 – PNM mažinimo koeficientas)). Taip gaunančiųjų 3 000 litų atlyginimą PNM tebūtų 120 litų, 4 000 litų – 20 litų, o nuo 5000 litų – PNM būtų lygus nuliui.

Dėl tokios reformos pajamų mokesčio sistema taptų labiau progresinė. Jei dėl laipsniško PNM mažinimo sutaupytus pinigus (beveik 600 mln. litų per metus) panaudotume PNM didinti neturtingiausiems, sistema dar labiau patiktų norintiesiems didesnio progresyvumo (žr. 1 pav., kuriame žalia kreivė rodo faktinius pajamų mokesčio tarifus esant net 800 litų PNM, kai jo mažinimo koeficientas – 0,25; toks variantas biudžetui kainuotų tokią pačią sumą kaip ir dabartinis 320 litų PNM). Tai galbūt atvertų kelią galimam politinių partijų sutarimui – ir sistema būtų socialiai teisingesnė, ir pagrindinis mokesčio tarifas nebūtų „laiptuotas“.

Dėl dviejų ekonomistų pasiūlymo

2007 m. birželį du žinomi Lietuvos ekonomistai (Kęstutis Glaveckas ir Gitanas Nausėda) pasiūlė visiškai priešingą dalyką – visiems dirbantiesiems didinti PNM nuo 320 iki 600 litų. Jų nuomone, tai būtų gera alternatyva socialdemokratų siūlomiems progresinių pajamų mokesčių tarifams atsirasti. Kaip pamename, tuo metu ši partija siūlė įvesti du GPM tarifus: 1 000 litų darbo užmokestį apmokestinti 15 proc. tarifu, o 1 000 litų viršijančią atlyginimo dalį – 27 procentais.

Anot šių ekonomistų, PNM padidinus iki 600 litų, atlyginimai iki 1 000 litų būtų apmokestinami netgi mažiau nei pagal inicijuojamą progresinių tarifų sistemą, o daugiau kaip 1 000 litų – iš esmės tuo pačiu faktiniu mokesčio tarifu kaip ir pagal socialdemokratų siūlomą progresinių mokesčių sistemą.

Tačiau šis siūlymas gana brangus dėl anksčiau minėtos priežasties – teisę į PNM gautų visi: ir daug uždirbantieji, ir nedaug. Dėl 600 litų dydžio PNM biudžetas negautų labai reikšmingos sumos – beveik 2 mlrd. litų.

Pelno mokestis

Dažnai girdime politikų siūlymus labiau suvienodinti darbo ir kapitalo apmokestinimą. Tačiau šiuo atveju reikia žvelgti giliau – kapitalo grąžos mokesčių didinimas ilgainiui pablogintų pačių dirbančiųjų padėtį, nes sumažėtų reali kapitalo grąža bei investicijos, tad ir pačių darbuotojų darbo našumas (be abejo, ir darbo užmokestis, kurį lemia darbo našumas). Svarstant, ar didinti kapitalo mokesčius, reikėtų turėti omenyje ir dėl globalizacijos padidėjusį kapitalo mobilumą – kapitalas turi didesnį pasirinkimą, kurioje šalyje „dirbti“, nei žmonės.

Koks turėtų būti pelno mokesčio tarifas? Mano nuomone, dabartinis pelno mokesčio tarifas (15 proc.) yra daugiau mažiau protingo dydžio. Todėl nereikėtų taikyti išimčių, pavyzdžiui, visam perinvestuojamam pelnui ar pelno daliai, skirtai aukštosioms technologijoms pirkti, nes tai tik komplikuotų šio mokesčio administravimą, nes pats tarifas nėra toks jau didelis.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo iš viso panaikinti pelno mokestį. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad pelno mokestis turi dar kelias funkcijas. Pirma, jis padeda nugriebti dalį monopolinių pelnų, kurių mūsų šalyje išties nemažai, į ką atkreipia dėmesį ir mūsų politikai.

Antra, pelno mokestis neleidžia sumažėti pajamų ir socialinio draudimo mokesčių bazei. Kaip rodo studijos, jei skirtumas tarp bendrojo pajamų bei socialinio draudimo mokesčių tarifo ir pelno mokesčio tarifo tampa labai didelis, gerokai padidėja žmonių noras gauti kompensaciją už darbą kapitalo pajamų forma – didesne akcijų kaina ar dividendais, paprastai apmokestinamais mažiau nei standartinės darbo pajamos.

Socialinio draudimo mokestis

Staiga, vos ne kitą dieną po rinkimų, visuomenė sužinojo apie valdžios planus nuo Naujųjų metų didinti žmonių mokamo socialinio draudimo mokesčio tarifą nuo 3 iki 4 proc., o nuo 2009 m. liepos – ir įmonėms taikomą tarifą (nuo 31 iki 32 proc.). Mano nuomone, geresnis būdas būtų pabandyti grąžinti į socialinio draudimo sistemą autorius, ūkininkus, patentininkus, be abejo, ir gaunančiuosius atlyginimą vokeliuose. Šios armijos dirbančiųjų vis tiek anksčiau ar vėliau ateis prašyti pensijos, ką neseniai parodė žurnalistų „praregėjimas“, kad jie nėra socialiai apsaugoti.

Ne kartą viešai siūliau rimtai apsvarstyti „Sodros“ reformos kryptis. Pirma, reikėtų nustatyti „Sodros“ įmokų ribas, nes dėl jų nebuvimo socialinio draudimo įmokos panašesnės į dar vieną didelį pajamų mokestį, o ne į draudimo įnašus. Antra, „Sodroje“ reikėtų sukurti virtualiųjų asmeninių sąskaitų sistemą, kurioje būtų apskaitomos visų gyventojų įmokos (ar jų nebuvimas). Tokia sistema leistų skaidriau sieti pensijas su šiose sąskaitose sukaupta įmokų suma. Tokia sistema veikia Lenkijoje, Švedijoje, Latvijoje, Italijoje ir net Mongolijoje. „Sodra“ vis dar liktų einamosiomis įmokomis paremta sistema, bet aiškiau matytųsi, kas kokios pensijos nusipelnė šalyje, kur daug žmonių (beveik) nieko nemoka „Sodrai“. Tai padėtų spręsti problemą ir tų tautiečių, kurie tai emigruoja iš šalies, tai grįžta.

Tirpstantis pridėtinės vertės mokestis (PVM)

Be tos priežasties, kad lengvai administruojamas, PVM ekonomistų laikomas geru mokesčiu – jis leidžia valdžiai pakeisti kitus, daug blogesnius, mokesčius. Dar 1651 m. filosofas Thomas Hobbesas suformulavo intelektualinį vartojimo mokesčių pagrindimą. Jis teigė, kad daugiau mokesčių turi mokėti tie, kurie daugiau suvartoja, o ne tie, kurie uždirba daugiau ir daugiau sutaupo. Taupymas – dorybė, nes santaupos – investicijų finansavimo šaltinis.

Paprastai dėl administravimo argumentų siūloma taikyti vienodo tarifo PVM, nes tokiu atveju nėra iškraipomos santykinės prekių kainos. Deja, Lietuvoje pastaraisiais metais vyko priešingi dalykai – PVM lengvatų vis daugėjo. Iš pradžių „pavyko“ tiems, kurie parduoda atšaldytą mėsą, dabar lengvatinis 5 proc. PVM tarifas jau taikomas ir ekologiškiems maisto produktams, naminių paukščių mėsai, gyvoms, šviežioms ir atšaldytoms žuvims, be to, bilietams, laikraščiams ir t. t. Iš esmės lobistai bando patempti paklausos paklodę nuo vienų prekių prie kitų.

PVM lengvatų siūlytojai prisirinko daug oponentų. Europos Komisija ir Valstybės kontrolė savo studijose teigia, kad galutinis vartotojas dėl mažesnio PVM laimi gana nedaug, jei išvis ką nors, o valdžia dėl šių lengvatų praranda šimtus milijonų litų, kurie galėtų būti panaudoti paramai tų, kuriems to tikrai reikia. Netgi tokia, atrodytų, socialiai teisinga būsto šildymo PVM lengvata (tiesa, „įforminta“ kaip subsidija energetikams) nėra labai veiksminga socialinio teisingumo požiūriu. Juk ja (kaip ir PNM atveju) naudojasi ir turtingi, dideliuose butuose gyvenantys asmenys, o mokesčių subsidija jiems didėja su buto dydžiu.

Kur kas geriau būtų panaikinti šią lengvatą, o biudžete sukauptus pinigus tikslingai skirti pensininkams, bedarbiams ir pan., kuriems būsto šildymo kaina – iš tikrųjų didelė našta. Bilietų ar mėsos atveju – dar blogiau: vargu ar neturtingi pensininkai iš viso gali sau leisti pirkti šių prekių, todėl tokios lengvatos socialiniu požiūriu yra regresyvios.

Tad, mano nuomone, valdžia turėtų gerai pagalvoti, ar vis dar verta bandyti vykdyti socialinę politiką remiantis PVM tarifu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

LRT tyrimas. Registrų centras padovanojo lietuvišką mobilųjį parašą estams – užnugaryje šmėžuoja skandinavų bankai (5)

LRT Tyrimų skyriaus duomenys rodo, kad šią vasarą Registrų centras tiesiog padovanojo...

Seimas apsispręs dėl naujų alkoholio rinkos reguliavimų (6)

Seimas ketvirtadienį svarstys pataisas, kuriomis siekiama uždrausti „vaikišką šampaną“ bei...

Mauricas: tokių prastų pasaulio lūkesčių nebuvo nuo pat 2009 metų (61)

Finansų rinkose nuotaikos negerėja. Jau kitais metais tikimasi, kad ekonomikos augimas pastebimai...

Bitkoino vertė krito iki žemiausio per metus lygio (13)

Bitkoino vertė trečiadienį smuko iki žemiausio lygio per metus. Populiariausios kriptovaliutos...

Didžioji Lietuvos nelaimė: ar demografinę duobę padės užpilti statybininkai iš Ukrainos? (383)

Lietuvoje nebeliko ir 2,8 mln. gyventojų – liūdnai skelbia statistikos duomenys. Kiti...

Top naujienos

Kas atsitiko? „Valstiečiai“ bambalių klausimą bando įkišti į stalčių (241)

Dar pernai valdantieji „valstiečiai“ žadėjo imtis vadinamųjų „bambalių“ klausimo....

Mauricas: tokių prastų pasaulio lūkesčių nebuvo nuo pat 2009 metų (61)

Finansų rinkose nuotaikos negerėja. Jau kitais metais tikimasi, kad ekonomikos augimas pastebimai...

Orai: ypač šals Rytų Lietuva (14)

Ketvirtadienio dieną šalyje bus dar ganėtinai šilta, tačiau artėjanti žiema apie save mums...

Didžiausios pasaulio kompanijos planuoja užsikrėsti „WeWork“ efektu (13)

Didžiausi planetos darbdaviai regi ateitį, kurioje laisvai liejasi nemokamas alus, o sienos...

Saldus buvusio stratego sugrįžimas į Torontą: Valančiūnas ir „Raptors“ neapgynė savo tvirtovės (6)

Toronto „Raptors“ (12-3) trečiadienio vakarą namuose priėmė buvusio stratego Dwane Casey...

Mokytoja Rusijoje įsiuto dėl užrašo ant lentos (7)

Krasnodaro krašto Bogučiansko rajono Tajožnyj gyvenvietėje 20-osios mokyklos istorijos ir...

4 rūšių toksiški indai, kurių reikia kuo greičiau atsisakyti (12)

Šiais laikais daug kas stengiasi laikytis sveikos mitybos taisyklių. Bet ne visi žino, kad indai,...

Paskutinį kartą, jau be nutylėjimų: Monica Lewinsky - atvirai apie TĄ dėmę ant suknelės ir kas iš tiesų įvyko Baltųjų rūmų tualete (69)

Per pastaruosius du dešimtmečius Monica Lewinski davė ne vieną interviu, tačiau ji labai retai...

LRT tyrimas. Registrų centras padovanojo lietuvišką mobilųjį parašą estams – užnugaryje šmėžuoja skandinavų bankai (5)

LRT Tyrimų skyriaus duomenys rodo, kad šią vasarą Registrų centras tiesiog padovanojo...

Dėl laisvės kovojančio Tibeto ypatumai: du broliai dalijasi viena žmona, o šildosi kūrendami mėšlą (86)

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą, nors ten laisvai keliauti draudžiama....