Apie rinkimų rezultatus ir Lietuvos ekonomikos potencialą Delfi TV laidoje „Piniginiai reikalai“ šią savaitę diskutavo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis ir „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Pirmajame ture išryškėjo visuomenėje vyraujančios problemos
Pirmasis prezidento rinkimų turas baigėsi esamo prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės triumfu. Vertinant kandidatus ekonominės politikos požiūriu, Ž. Mauricas komentavo, kad tai rodo, jog galimai ateityje didelių drastiškesnių ekonominių pokyčių nematysime, status quo bus išlaikyta.
„Aišku, neperšokę griovio dar nesakome „op“, nes dar laukia antrasis turas, bet, kad ir kas taps prezidentu ar prezidente, manau, esminis momentas bus Seimo rinkimai, nes būtent Seimas yra atsakingas už daugelį ekonominių klausimų. Prezidentas labiau atsakingas už užsienio politiką“, – atkreipė dėmesį jis.
Ž. Maurico teigimu, dabar girdisi daug kalbų ir apie mokesčių kėlimą, ir apie finansavimo tam tikroms sritims didinimą, tačiau darbų imamasi ir atliekama gana mažai.
„Visi laukia, visi spardo tą skardinę, tempia laiką iki rinkimų. Po Seimo rinkimų pamatysime tas kalbas bevirstančias į veiksmus. Čia viskas priklausys nuo to, koks bus santykis tarp prezidento ir Seimo. Jeigu jis bus glaudesnis – tie sprendimai pajudės greičiau. Jeigu jis nebus toks glaudus – mes galbūt matysime šiek tiek stringančius sprendimus“, – įžvalgomis dalijosi ekonomistas.
Ekonomistas N. Mačiulis komentuodamas rinkimų rezultatus išskyrė tai, kad bent trečdalis rinkėjų, o priskaičiavus dar ir nebalsavusius, jų gali būti daugiau, susižavėjo atvirai prokremliškas vertybes, propagandą atstovaujančiais kandidatais. Pašnekovas teigė šioje vietoje matantis tris esmines priežastis.
„Viena – ekonominė. Nors daugelio gyventojų perkamoji galia ir pajamos augo pastaraisiais metais, turbūt pajamų nelygybė išlieka didelė kai kuriais atvejais, yra atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų miestų, ypač, mažesnių regionų. Yra tam tikras nepasitenkinimas“, – atkreipė dėmesį jis.
Greta to, pasak N. Mačiulio, yra ir dar viena sena, tačiau ir dabar matoma problema. Tai – švietimo kokybė.
„Aš čia atkreipčiau dėmesį į tai, ką rodo pats naujausias EBPO tyrimas moksleivių gebėjimų – ketvirtadalis moksleivių visoje Lietuvoje neįgyja minimalių skaitymo gebėjimų. Tas skaitymo tyrimas nėra gebėjimas perskaityti sakinį, bet yra gebėjimas suprasti sakinį, atskirti faktus nuo nuomonės, nuo interpretacijos, skaityti tarp eilučių – bendras teksto suvokimas. Lietuvoje ketvirtadalis nepasiekia antro lygio iš šešių, kas, kaip skaito EBPO, yra nepasiekti minimalūs gebėjimai. Žmonės nesugeba interpretuoti, suprasti teksto“, – problemą aptarė ekonomistas.
Anot jo, vyraujant tokioms problemoms visuomenėje, labai lengva žengti į debatus ir kalbėti išgalvotais faktais.
„Per paskutinius debatus apie ekonomiką tiek buvo pažerta melo, netikslios informacijos, interpretacijų, nuomonių, kurios pristatomos kaip faktai. Aš manau, daugeliui gyventojų, net ir turintiems normalų išsilavinimą, yra sunku susekti, kas yra kas, kai numetamas kažkoks faktas tokiu įtikinamu tonu, kad čia yra tiesa. Daugelis gyventojų taip yra suklaidinami ir tada ieško kažkokio išsivadavimo, išsigelbėjimo tose naujose, ribinėse politinėse pajėgose“, – atkreipė dėmesį N. Mačiulis.
Galų gale, pašnekovas atkreipė dėmesį ir į mokyklas, kuriose yra mokoma rusų kalba.
„Pagal balsavimus matome, kad yra regionai, kur žmonės gyvena šeimose, kuriose kalbama rusiškai, mokyklose mokomasi rusiškai, informacija gaunama iš rusiškų šaltinių – tada atvirai balsuojama už prokremliaus kandidatą. Tai irgi nėra gerai. Latvija, Estija turi strategijas, kaip išgyvendinti mokyklas, kuriose mokoma tik rusų kalba, kaip integruoti juos į visuomenę, kaip mokyti nacionaline kalba. Mums to kol kas labai trūksta ir čia irgi prisideda prie tokių ribinių problemų“, – teigė ekonomistas.
Panašios nuotaikos persikels ir į Seimo rinkimus
Kaip pastebėjo N. Mačiulis, tikėtina, kad naujų vėjų paieškos tęsis ir prasidėjus rinkimams į Seimą. Apskritai, pasak jo, kiekvienuose Seimo rinkimuose galima stebėti tam tikrą švytuoklę – dažniausiai yra nepasitenkinimas tuometine Vyriausybe ir yra ieškoma naujų išgelbėtojų.
„Labai dažnai tai būna tokie netikri pranašai, kurie tam tikrą retoriką įvaldę gerai, gali būti ir charizmatiški, ir pardavinėti kažkokias skambias idėjas, bet nebūtinai tai gali vesti prie gerų rezultatų.
Aš labai noriu parodyti pavyzdį ir atkreipiu dėmesį į Vengriją, Lenkiją. Vengrija vis dar turi labai prastą periodą, kada valdžia yra pamynusi demokratinius principus, bando suvaržyti žiniasklaidą, pajungia savo tikslams teismus, yra nuolatiniame konflikte su Europos Sąjunga, Europos Komisija. Lenkija irgi turėjo tokį periodą“, – pasakojo ekonomistas.
„Pažiūrėkime, Lietuvoje tie labiausiai prokremliški, ribiniai, nauji politiniai veikėjai – jie, dažniausiai, džiūgauja, kai labai pasiseka ar Vengrijos „Fidesz“ partijai, ar Lenkijos „PiS“ partijai, kurios, iš esmės, yra antidemokratinės, antivakarietiškos ir nusistačiusios prieš Europos Sąjungą. Aišku, jie labai aktyviai ir artimai nori bendrauti su Kremliumi“, – pridūrė N. Mačiulis.
Vilnius – turtingiausias regionas Baltijos šalyse
Neseniai ekonomistas Ž. Mauricas dalijosi 2022 metų duomenimis, kad Vilniaus apskritis tapo turtingiausiu regionu Baltijos šalyse, pralenkus net ir Talino regioną. Pasak jo, tai – istorinis momentas, kada Vilnius ne tik pakilo virš Europos Sąjungos vidurkio, bet ir tapo turtingiausias visame Baltijos regione.
„Tai nėra vien tik Vilniaus nuopelnas. Visa Lietuva kyla. Kaunas taip pat labai stipriai vejasi Rygos regioną. Kiti Lietuvos regionai, praktiškai visi, taip pat santykinai, lyginant su Latvijos ir Estijos regionais, kyla į viršų, tad ta ekonominė regioninė atskirtis – ji pastaraisiais metais Lietuvoje mažėja ir tai rodo daugybė indikatorių“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Tačiau, anot ekonomisto, nors Lietuvos ekonominė situacija ir gerėja, galima matyti, kad ideologinė atskirtis kiek didėja.
„Vaizdžiai tariant, kaimyno žolė visada atrodo žalesnė ir žmones gali labai suagituoti ta tema. Net ir kylant gyvenimo lygiui, vejantis kitas valstybes, žmonės gali manyti, kad taip nėra ir tendencija yra atvirkštinė. Jungtinėse Valstijose ypatingai tai matosi – jeigu rinkėjai yra tuo metu valdančiosios partijos, jie žymiai labiau teigiamai vertina ekonomiką. Jeigu rinkėjai yra opozicinės partijos, tarkime, respublikonų šiuo metu – jie vertina ekonomiką žymiai prasčiau, nepriklausomai nuo to, kad ekonomika daugiau ar mažiau yra vienoda ir tiems, ir tiems. Idėjiškai, žmonės yra įtikinami, kad yra blogai“, – teigė Ž. Mauricas.
Jo manymu, tai – tam tikras pavojus.
„Gali įsisukti ratas, nes žmonės, galvodami, kad tai yra blogai – mintys įtakoja veiksmus, veiksmai – rezultatus. Atitinkamai, mes turime tokį įsisukusį regioną – Latgalės regionas Latvijoje, kuris yra labai ekonomiškai nutolęs nuo likusios Latvijos. Ten yra iššūkis, kad jie didžiąja dalimi gyvena Rytų informacinėje erdvėje – Baltarusijos, Rusijos – ir yra tolstantys ne tik nuo likusios Latvijos, bet ir nuo kitų regionų.
Šie rinkimai rodo, kad mes tokių regionų taip pat matomai turime“, – teigė ekonomistas.
Taigi, nerimo signalų dėl šių problemų tikrai galime išgirsti ir Lietuvoje.
„Tie regionai yra ekonomiškai mažiau pažangūs, neturi vizijos, kad mes augsime, vysimės. Jeigu jie to nebeturi, tai yra gera ir derlinga dirva pasėti abejonėms, ideologijoms, mintims, kurios vėliau gali dar labiau įsukti tuos regionus, jie dar labiau tols ekonomiškai nuo likusių Lietuvos regionų. Čia yra tam tikra grėsmė. Ji nėra tokia didelė kaip Latvijoje, nėra tokia didelė kaip Estijoje, bet mes taip pat tą turime“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
Jis pridūrė, kad Lietuvoje yra ir tikrai daug gyvybingų regionų, o tai aiškiai įrodo tai, kad Lietuvoje vyraujanti regioninė atskirtis yra mažiausia Baltijos šalyse.
„Reikėtų palinkėti, kad mes jos nepadidintumėme. Mes matome iš tų rinkimų, kad tikrai tų žmonių, kurie nepatenkinti esama situacija, yra. Tai, paradoksalu, gali ir padidinti tą atskirtį. Čia yra, manyčiau, užsidegusi lemputė, kur mums reikia kažką daryti“, – teigė Ž. Mauricas.
Kaip pastebėjo ekonomistas N. Mačiulis, nors politikų debatuose gali būti „šnekami vėjai“, duomenys ir faktai Lietuvos ekonominę situaciją bei progresą pagrindžia tiksliai.
„Čia galėčiau daugybę tų rodiklių vardinti: ir bendrasis vidaus produktas (BVP) tenkantis vienam gyventojui, ir faktinės individualaus vartojimo išlaidos, kurios rodo perkamąją galią ir tai, ką gauname iš valstybės. Mes, pagal visus rodiklius, lenkiame ne tik Latviją ir Estiją, bet ir Lenkiją, ir senąsias kai kurias Vakarų Europos valstybes, tokias kaip Portugalija ar Ispanija. Čia faktai kalba už save“, – tikino „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Apskritai, pasak jo, reikia suprasti, kad regioninė nelygybė vyrauja visur.
„Galbūt ji mažesnė Šveicarijoje, kur labai jau gyvybingi ir tankūs visi miestai yra, ir čia yra natūralu, bet, ką rodo ir rinkimai, ir gyventojų nuomonių tyrimai, vien ekonomikos augimo neužtenka, vien perkamosios galios augimo neužtenka. Galų gale, tą nepasitenkinimą ir pyktį pakursto tie patys ribinių pažiūrų politikai“, – teigė N. Mačiulis.
Įvardijo ingredientus, kurie Lietuvai padėtų augti toliau
N. Mačiulis jau yra anksčiau komentavęs, kad Lietuva yra nuraškiusi žemiausiai kabančius vaisius, leidusius ekonomikai sparčiai augti. Tolimesnis progresas bus sudėtingas. Laidoje jis pakomentavo ir kitų valstybių patirtį.
„Pavyzdžiui, Slovėnija prieš 20 metų buvo pasiekusi 90 procentų Europos Sąjungos vidurkio, pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui. Dabar – lygiai tiek pat. Tai nereiškia, kad neaugo, bet augo tiek, kiek didėjo Europos Sąjungos vidurkis.
Nesugebama artėti, pralenkti. Tokių pavyzdžių, kai apskritai neturtingos valstybės pasiveja turtingas valstybes, yra labai mažai. Iš esmės, Europos Sąjungoje tik Airija tokia yra, bet irgi su savais niuansais, nes, jeigu atmestume tas tarptautines kompanijas, kurios yra būstines įsteigusios, jeigu žiūrėtume bendrąjį nacionalinį produktą – tai neatrodytų taip gerai. Visgi, tai yra valstybė, kuri ištrūko iš vidutinių pajamų spąstų“, – atkreipė dėmesį N. Mačiulis.
Taigi, pasak ekonomisto, ingredientai, leidžiantys į šiuos spąstus nepapulti ir augti toliau, visose valstybėse yra trys.
„Iki šiol buvo lengva augti dėl to, kad mes importavome pažangiausias technologijas, buvo pigi darbo jėga, labai sparčiai augo eksportas. Dabar vien importuoti naujausius įrengimus neužtenka. Reikia inovacijų, daug labiau konkuruoti, kad pritrauktume tiesiogines užsienio investicijas, nes pigios darbo jėgos nebeliko arba ji yra brangesnė, negu mes galime rasti daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių“, – teigė N. Mačiulis.
Be to, N. Mačiulio teigimu, dabar Lietuvai reikia ir labai kokybiško viešojo sektoriaus, ir pakankamų privataus sektoriaus investicijų į robotizaciją, automatizaciją.
„Jeigu žiūrint, kiek įmonės investavo santykyje su BVP, Lietuvoje, pavyzdžiui, mažiau, negu Latvijoje ar Estijoje, kaip bebūtų keista“, – tikino jis.
Kaip paskutinį ingredientą, kuris padėtų Lietuvai auginti savo progresą ir ekonominį potencialą, N. Mačiulis įvardijo jau anksčiau minėtą švietimą.
„Vidutiniai moksleivių gebėjimai yra tokie, kaip EBPO vidurkis – neišsiskiriame nei pagal matematiką, nei pagal raštingumą, nei pagal gamtos mokslus, bet, kai žiūrime paribius, kokia dalis neįgyja jokių gebėjimų – ketvirtadalis ir matematikoje, ir gamtos moksluose, ir raštingume.
Ketvirtadalis – čia nacionalinis, bet, jeigu eini į tautinių mažumų mokyklas, kaimo mokyklas – ten daugiau negu pusė moksleivių nepasiekia minimalių gebėjimų. Tada artėja rinkimai, eina į vienmandates apygardas politikai ir sako: aš išsaugosiu, išgelbėsiu jūsų mokyklą su jungtinėmis klasėmis ir su 100 moksleivių. Tai yra bauda tiems moksleiviams, nes jie praranda galimybes, jie neturi normalios mokymosi aplinkos“, – teigė N. Mačiulis.
Augti Lietuvai bus sunkiau
Ekonomistas Ž. Mauricas pritarė, kad lengvai pasiekiamas augimo potencialas Lietuvoje jau yra išnaudotas, tad toliau augti šaliai bus tik sunkiau.
„Mes turime ir demografinių iššūkių nemažai, ir geopolitinė situacija nėra pati palankiausia, ir mes nebesame nei pigi šalis, nei mažų kaštų šalis. Taip pat, tikėtina, nebūsime mažų mokesčių šalis, nes tam tikras mokesčių kėlimas, matyt, neišvengiamas. Taigi, reikės stumdytis, grumtis petys į petį kaip su lygiais su Vakarų Europos valstybėmis“, – teigė jis.
Beje, jis atkreipė dėmesį, kad ir pati Europa turi išties nemažai iššūkių.
„Europa atsilieka nuo Jungtinių Valstijų ir, drįsčiau teigti, Kinijos netgi. Konkurencija bus tikrai didelė ir mums reikėtų pasiruošti, kad mes sėkmingai konkuruotume. Aš tikiu, kad mes sugebėsime, nes lietuviai yra tikrai verslūs. Ko gero, versliausi iš Baltijos šalių“, – teigė Ž. Mauricas.
Kad to Lietuva siektų lengviau, pasak ekonomisto, reikėtų, kad ekonomika nesiūbuotų ir šalies viduje.
„Daugelis šalių dabar siūbuojasi viduje – Jungtinės Valstijos ir daugelis Vakarų Europos valstybių taip pat. Aš linkėčiau, kad Lietuva to siūbavimo turėtų mažiau. Nuomonių įvairovė turi būti, mes turime tai saugoti, tai yra mūsų didžiausia vertybė, bet tokių, kaip Nerijus minėjo, kraštutinių atvejų, kai tiesiog yra manipuliuojama skaičiais, meluojama ir kažkaip bandoma kabinti makaronus tiesiogiai, siekiant piktybinių tikslų – tokių dalykų Lietuvai linkėčiau mažiau“, – teigė Ž. Mauricas.
Šioje vietoje savo įžvalgomis pasidalijo ir N. Mačiulis.
„Nėra labai svarbu, kai svyruoja tos Vyriausybės – dešinių pažiūrų, kairių pažiūrų, vienos mato didesnius mokesčius, kitos daugiau laisvių. Čia – viskas gerai. Yra bėda, kai ateina kažkokie politikai ir sako: čia yra klanas, čia kažkokia sistema neveikia, žmonių negirdi, čia yra visuomenės priešai ir juos reikia nuversti. Čia yra nekonstruktyvus dialogas ir tą, galimai, girdi ne tik tie išsigandę ir pikti rinkėjai, bet ir užsienio investuotojai. Čia jau yra destruktyvi politinė veikla, kuri niekada jokioje valstybėje neveda prie klestėjimo, prie daugiau investicijų, prie pajamų augimo. Čia yra grubus, populistinis noras perimti valdžią“, – teigė jis.
Tiesa, verslas jau ir dabar sako, kad užsienio investuotojai žengti į Lietuvą dėl įvairių demografinių ir geopolitinių priežasčių baiminasi, tačiau, kaip pastebi N. Mačiulis, ne viskas yra taip blogai, kaip galėtų atrodyti.
„Man atrodo, verslumo apraiškos Lietuvoje yra labai akivaizdžios. Mes galime žiūrėti į tai, kiek Lietuva progresavo pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, pritraukusi mažiau tiesioginių užsienio investicijų, negu Latvija ir dvigubai mažiau, negu Estija. Tai reiškia, kad iš vietinio kapitalo sugebėjo išaugti daug sparčiau, užsiaugino ne vieną tarptautinį prekinį ženklą ir labai konkurencingų įmonių“, – atkreipė dėmesį ekonomistas.
Tuo pačiu, pasak N. Mačiulio, galime matyti, kad ir dabar į mūsų šalį žengia stambūs tarptautiniai verslai, prisidedantys prie darbo vietų kūrimo ir investuojantys į valstybės saugumą nuo išorinių grėsmių.
„Kuo daugiau čia Vakarų įmonių – tuo mažiau norinčių ir galinčių čia kišti savo svetimas rankas ir kojas“, – tikino jis.