„The Telegraph“ apžvalgininko Iano Martino nuomone, Europos elito akyse šis A. Tsipro sprendimas pavertė jį visišku bepročiu. Prieš keletą metų, kai jo pirmtakas Georgios Papandreou bandė atlikti panašų manevrą ir pasiklausti piliečių nuomonės, Vokietija liepė jam nekvailioti. Dabar A. Tsipras nori referendumo, kuris, panašu, nepaisant visko, įvyks.
ES lyderių ir pareigūnų referendumų baimė remiasi karčia patirtimi. Galima prisiminti kivirčus ir referendumus dėl Europos Konstitucijos ir Lisabonos sutarties.
Šį savaitgalį, kai visi ruošiasi Graikijos pasitraukimui iš euro zonos, atrodo, kad A. Tsipras to norėjo nuo pat pradžių, per derybas apsimesdamas, jog siekia susitarimo, kai iš tiesų tenorėjo pasitraukti.
Tačiau A. Tsiprui nuo pat atėjimo į valdžią iškilo problema. Nors daugeliui Graikijos rinkėjų patiko jo braižas, visgi jiems patiko ir euras, nes jis reiškė narystę pripažinimą suteikiančiame demokratiniame klube. Todėl jam teko parodyti, kad stengiasi susitarti, sukurti tikėjimo iliuziją. O tuomet savo rinkėjams galėtų sakyti, kad, kol stengėsi padaryti viską, prakeikti taupymo architektai – Europos Centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo technokratai, norintys paversti vargšus Graikijos pensininkus benamiais – nematė prasmės padėti.
Pasak I. Martino, A. Tsipras laimės bet kokiu atveju. Net jei, kaip manoma, dėl savo skolų Graikija bankrutuos ir grįš prie drachmos. Tai leis sukurti gedulo ir Vokietijai priešiškų nuotaikų atmosferą, padėsiančią įsitvirtinti Graikijos kairiesiems.
Tačiau nepanašu, kad laimės Graikijos piliečiai. Pasitraukimas nebus lengvas. Ankstesnių bankrotų patirtis ir skubotos pertvarkos rodo, kad nepaprastai sunku suvaldyti infliaciją. Taip pat neatrodo, kad socialistas A. Tsipras vykdys kapitalistines reformas, galinčias į šalį pritraukti investuotojų ir paskatinti ekonomikos augimą.
„The Economist“ taip pat analizuoja referendumo priežastis ir galimas pasekmes. Po to, kai niekinamai atmetė kreditorių pasiūlymą, sunku įsivaizduoti, kad Graikijos ministras pirmininkas liktų savo poste, jei balsuotojai visgi pasisakys už finansinės pagalbos pasiūlymus. A. Tsipras jautė stiprų spaudimą iš savo kraštutinės kairės partijos „Syriza“ nepasiduoti kreditoriams.
Kai kurie Graikijos parlamento nariai pagrasino atstatydinti vyriausybę. A. Tsipras susilauktų pažeminimo, jei proeuropietiškų opozicinių partijų pastangomis tai padaryti pavyktų. Kai 2011 metais G. Papandreou pasiūlė surengti referendumą dėl Graikijos narystės euro zonoje, jis buvo priverstas atsistatydinti.
Tačiau visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad „Syriza“ smarkiai lenkia savo varžoves ir, surengus išankstinius rinkimus, be vargo grįžtų į valdžią, su A. Tsipru ar be jo. Tuomet susidarytų keista situacija: vėl prasidėtų derybos su kreditoriais dėl naujos finansinės pagalbos, bet tikriausiai paremtos tomis pačiomis sąlygomis, kurios jau buvo atmestos.
Kita vertus, jei Graikijos piliečiai pasakys „ne“, tai greičiausiai baigsis Graikijos pasitraukimu iš euro zonos. Neturėdama lėšų grąžinti skolą Tarptautiniam valiutos fondui ir spaudžiant terminui, kai taip pat reikės grąžinti skolą Europos Centriniam Bankui, Graikija bus priversta bankrutuoti.
Bankai išgyventų griūtį, tam, kad išmokėtų algas ir pensijas, Graikijai tektų pereiti prie alternatyvių mokėjimo formų, galbūt prie skolos čekių. Durys išeiti iš euro zonos yra plačiai atvertos. Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis pabrėžia, kad nėra teisinio mechanizmo, galinčio išmesti Graikiją iš euro zonos. Tačiau jei vyriausybė laikysis savo kurso, ji supras, kad teisė čia mažai kuo gali padėti. Graikijos pasirinkimo galimybės susiaurėjo, ji priartėjo prie bedugnės.
