Naujojo Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovo biografija, specialybė ir veiklos sritis gerokai skiriasi nuo kitų trijų buvusių vadovų – jie buvo ekonomikos teoretikai, turintys ir komunistų partijos funkcionierių patirties, neturėję savo verslo arba jį įsigiję privatizavimo sūkuryje.
1989 m. įkurtai Lietuvos pramonininkų asociacijai, vėliau virtusiai konfederacija, pirmasis vadovavo Rimvydas Jasinavičius, inžinierius-elektrikas, ekonomistas, verslo konsultantas, technikos mokslų daktaras, išradimų bei daugelio mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius.
Vėliau prie Pramonininkų asociacijos vairo stojo ekonomistas ir politikas Algimantas Matulevičius, kelias kadencijas buvęs Seimo nariu.
1993-iaisiais įvykęs neeilinis Lietuvos pramonininkų asociacijos suvažiavimas asociaciją reorganizavo į Lietuvos pramonininkų konfederaciją. Prezidentu buvo išrinktas koncerno „Achemos grupė“ savininkas Bronislovas Lubys, buvęs turtingiausias ar vienas turtingiausių Lietuvos žmonių. Jam mirus, buvo paskirtas laikinasis vadovas, o vėliau nustatytu laiku vyko rinkimai, kurių metu ir buvo išrinktas Robertas Dargis.
Dabartinis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas gimė Irkutsko srityje tremtinių šeimoje, vėliau su šeima apsigyveno Mažeikiuose. Jis yra statybų inžinierius, baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Gedimino technikos universitetas).
Verslas – nuo nulio
Robertas Dargis yra dirbęs darbų vykdytoju Kaišiadorių hidroakumuliacinėje elektrinėje, 1-osios monolitinės statybos valdybos darbų vykdytoju, aikštelės viršininku, komercijos direktoriumi, nuo 1992 m. buvo eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“ generalinio direktoriaus pavaduotojas gamybai.
„Monolitą“ privatizavus, 1993-iaisiais R. Dargis įkūrė statybų bendrovę „Eika“ – kitąmet per krizę nepražuvusi įmonė švęs savo 20-metį. Verslą pradėjo nuo nulio, skolintais pinigais, iš pradžių bendrovėje dirbo tik keli darbuotojai.
Nuo 2006 m. Robertas Dargis yra ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas.
Pramonė Lietuvoje yra
Lietuvos pramonininkų konfederacijos narių gausa ir jos įtaka rodo, kad pramonė, skirtingai nei kartais teigiama, nėra žlugusi, maža to, daugelis jos sričių jau pasiekė ikikrizinį lygį. Pagal apdirbamosios pramonės indėlį į bendrąjį vidaus produktą (BVP) Lietuva Europos Sąjungoje (ES) užima gana aukštą 6-ąją vietą – po Slovakijos, Airijos, Čekijos, Vengrijos ir Vokietijos. Ji sudaro 20 proc. BVP, vis dėlto ši dalis nėra pakankama, nes didžioji dalis indėlio priklauso naftos perdirbimui, tad erdvės veikti dar yra pakankamai.
Naujasis Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas sakė, kad dabar daugiausia laiko skiria konfederacijos reikalams, analizuoja verslo padėtį ir formuluoja ateities uždavinius bei tikslus.
– Artėja rinkimai, tačiau vyksta per mažai diskusijų svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais. Gal todėl, kad vasara. Tačiau apskritai apie tai diskutuojama per mažai. Ne tik apie verslo sąlygas, kurios, žinoma, verslui yra svarbiausios, bet ir apie santykius su kaimyninėmis valstybėmis, mūsų aukštojo mokslo, mūsų taikomojo mokslo problemas, energetikos bėdas. Šioje srityje mes matome tiktai vieną gelbėjimosi ratą, o ne visą gelbėjimo sistemą, nėra alternatyvių skaičiavimų, kurie padėtų žmonėms sąmoningai apsispręsti.
Negalėtume teigti, kad esame nusiteikę prieš atominę elektrinę, tačiau ekonominio šio projekto pagrindimo pasigendame ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai estai bei latviai, pakviesti jame dalyvauti.
Dar vienas labai svarbus dalykas, apie kurį trūksta diskusijų, – ES finansavimo 2014–2020 m. laikotarpis. Vėl pretenduojame į nemažas ES išmokas, kurios leistų technologiškai atsinaujinti mūsų įmonėms, susitvarkyti savo žmogiškųjų išteklių kokybės problemas. Bet valstybė nėra apsisprendusi, kokios sritys – prioritetinės. O tokių diskusijų ir sprendimų reikia, kad parama nebūtų padrika, o tikslinga ir padėtų pasiekti proveržį nors keliose ekonomikos srityse.
Artėja naujas laikotarpis, bet nėra apibendrinama, ką davė dabartinis laikotarpis. Mes investavome milžiniškas lėšas, ir niekas nesidomi, ką iš tų milijardų turime. Ar mes esame konkurencingesni, ar pradėjome daugiau gaminti, ar daugiau žmonių buvo įdarbinta?
Mes rengiame ciklą susitikimų su šakinėmis organizacijomis ir bandome išgryninti šias problemas. Rugsėjo viduryje pateiksime bendrą poziciją, kaip matome problemas, ko sieksime, kokius valstybės vystymosi būdus pramonininkai palaikytų.
– Profsąjungos, kultūros žmonės, paprasti piliečiai skundžiasi, kad valdžia jų nemato ir negirdi. Ar ji girdi tokios jūsų organizacijos balsą?
– Klausimas – įdomus, ir štai dėl ko. Mes visi iki šiol gyvename „pokalėjiminį“ laikotarpį. Dar nėra susiformavę tie socialiniai ryšiai ir bendravimo būdai, kurie yra Vakarų demokratijos pagrindas. Visos Vakarų valstybės nuėjo ilgą kelią, lėmusį ne tik technologinį progresą, bet ir žmonių mentaliteto pokyčius, kai žmogus suprato, kad jis yra centras, kad jis yra atsakingas už save, už savo šeimą, už savo bendruomenę, kad jis, kvalifikuotai dirbdamas, gali tikėtis ilgalaikio rezultato, kad jis turi investuoti į žinias, nebijoti prisiimti atsakomybę.
Juk Vakaruose ne įmonės įdarbina daugiausia žmonių. Dauguma žmonių dirba mažose arba šeimos įmonėse, arba patys sau. Mes vis dar manome, kad valdžia mums viską turi duoti, tikimės, kad ji pasakys, kuo užsiimti, arba išmokės pašalpas. Jaunimas, pamatęs, kad šioje sistemoje neprigis, išvažiuoja, ir dėl to turėsime didžiulių demografijos problemų.
Fundamentalūs pokyčiai labai sunkiai skinasi kelią, kita vertus, per porą dešimtmečių nė neįmanoma radikaliai pasikeisti. Todėl, manau, pramonininkai, aktyviausia verslo visuomenės dalis, turi įdėti savo indėlį į visuomenės vystymąsi.
– Tačiau ar klauso jūsų valdžia? Ar stambusis verslas, be dalykiškų diskusijų, turi kitų būdų su ja susitarti?
– Yra nusistovėję tam tikri ryšiai tarp verslo ir valdžios. Tačiau niekas negali galvoti tik apie save –
turime dirbti bendram labui, visi kartu. Nes galvodami tik apie save dar labiau skaldom visuomenę, ir jei verslo bendruomenė, taip pat ir kiti žmonės supras, kad didžiausias gėris yra valstybės stiprybė, tik tada mes galėsim skinti vaisius. O verslui, manau, reikėtų skaidriau deklaruoti savo interesus, o ne siekti vien
asmeninės naudos.
– Praėjusią savaitę susitikote su prezidente. Atrodo, nesutarėte dėl antrosios krizės bangos. Pramonininkų konfederacijos pozicija, besiremianti konkrečiais tyrimais, buvo optimistiškesnė nei šalies vadovės?
– Kalbėjomės apie svarbiausias šalies problemas, kurias minėjau. Dėl antrosios krizės bangos galiu pasakyti, kad šiuo metu verslininkų lūkesčiai iš tikrųjų yra geri, tiesa, banguojantys. Manau, kad prezidentė, kalbėdama apie antrąją krizės bangą, turi savo matymo lauką, savo mintis labiau skyrė politikams, būsimajai Vyriausybei, kad ji neimtų per daug optimistiškai planuoti, būtų pragmatiška, racionali. Tačiau su Prezidente šia tema argumentų nedėliojome, tiesiog apsikeitėme nuomonėmis.
Svarbiausia, kad šalies vadovės ir verslo bendruomenės siekiai yra panašūs – ilgalaikė valstybės vystymosi strategija. Verslui prognozuojamumo reikia labiausiai. Neįmanoma kurti verslo, kai nuolatos kaitaliojamos sąlygos, kai remiantis vienu ar kitu populistiniu šūkiu išbalansuojamos nusistovėjusios sistemos ir pasakojama, kad viskas daroma dėl žmonių gerovės. Tada mes prarandame konkurencingumą – niekas nenori su mumis turėti reikalų, tad liekame visų investicinių projektų ir visų partnerysčių užribyje.
– Ar verslas buvo pasiruošęs tokiam žingsniui kaip legenda tapusi naktinė mokesčių reforma?
– Nemanau, kad verslas buvo pasiruošęs. Kad krizė bus, planavome, bet neįsivaizdavome, kad taip greitai ir tokia gili. Visos krizės, kurios buvo statybų srityje, sukeldavo daugiausia 30 proc. nuosmukį, pas mus – 60 proc. Tai buvo skaudūs dalykai, daugelis įmonių neišsilaikė.
Kitos pramonės šakos jau dabar pasiekė 2008 m. lygį, ir tuo reikia džiaugtis. Tačiau apie statybų sektorių to negalima pasakyti. Pirmiausia verslui tai buvo gera pamoka, manau, ateitį dabar prognozuosime atsargiau.
– Svarstant apie ekonomiką, mokesčius, dažniausiai girdime politikų ir bankininkų, o ne pramonininkų komentarus. Kodėl taip yra?
– Valstybės ekonomikos strategijos nesame parengę, tačiau savo programą, kaip jau minėjau, turėsime.
Dėl mokesčių derėtų pasakyti, kad mes per daug dažnai kalbame apie tai, ką dar reikia apmokestinti, ką iš ko atimti, neretai net sukiršindami tam tikras visuomenės grupes: čia milijonieriai, mes iš jų atimsim, kitiems padalysim... Net konservatoriai, atrodytų, dešiniosios politikos atstovai, piktdžiugiškai džiaugiasi, kad apmokestins nekilnojamojo turto, kuris įsigytas už jau apmokestintas pajamas, savininkus. Tiek to, apie tai diskutuoti gal ne laikas.
Svarbiau tai, kad niekas negali rankos prie širdies padėjęs pasakyti, kad tie surinkti litai yra išleidžiami efektyviai, racionaliai. Esu ne kartą sakęs, kad valstybė pajamas renka robinhudiškai, o išleidžia išvis nežinia kaip... Ir nuolatos girdime: „Mes geriau žinome, nelįskit su patarimais...“
Per mažai kalbama, kaip palengvinti žmonių gyvenimą, – štai kur erdvė veikti ir visos galimybės politikams. Šiandien energijos išlaidos žmonėms – nepakeliama našta, niekas Europoje už energiją tiek nemoka, ir čia visi svertai yra valdžios rankose. O kas padaryta norint pakeisti šią padėtį? Niekas.
– Kažkada siūlėte savo gyvenamojo sektoriaus atnaujinimo variantą. Ar kas nors iš to išėjo?
– Patys žinote, kokioje vietoje mes esame renovacijos srityje. Nebenoriu apie tai net kalbėti. Niekas nieko nenori daryti – nei žmonės, nei valdžia. O namas, kaip žinote, pats nepasistato – jį reikia statyti. Gal kada nors ateis laikai, kai viskas įvyks „lydekai paliepus, man panorėjus“...
– Sutikdamas dalyvauti konfederacijos prezidento rinkimuose, tikriausiai pateikėte savo programą?
– Žinoma, vadovavimas konfederacijai man nėra savitikslis. Mano svarbiausia programos dalis – LPK narių rūpesčiai ir bendras verslo aplinkos gerinimas. Neabejotinai, mums visiems labiausiai rūpi mokestinės sistemos stabilumas, galimybės planuoti investicijas, sukurti galimybes ne tik jaunimui, bet visiems dirbti ir kurti Lietuvoje. Noriu, kad vis daugiau žmonių išdrįstų pradėti verslą, išbandyti savo idėjas. Todėl turime visi kartu daug dirbti ties verslo aplinka, palaikydami ryšius su kaimynais, ypač svarbu – daug dėmesio skiriant perspektyviam jaunimo išsilavinimui, mokslo sąveikai su verslu. Man svarbu, kad konfederacija taptų moraliniu autoritetu, kad verslas veiktų skaidriai, atvirai deklaruodamas savo siekius, rodydamas visuomenei pavyzdį, kaip aktyviausia jos dalis. Džiaugiuosi, kad rinkimai į LPK vadovo postą vyko demokratiškai, be jokių užkulisinių žaidimų.
O norėdami siekti didesne jėga įsukti šalies verslą, turime suprasti, kad verslo, mokslo ir valdžios sąsajos neišvengiamos – mes nebeturime laiko veikti atskirai. Jei norime kažkuo tapti, reikia skintis kelią, dirbti kartu.
– Daugelis žmonių nori būti turtingi, tačiau net jauni žmonės dažniau renkasi samdomą darbą. Kaip manote, kodėl?
– O juk laisvė veikti – gražiausia ir brangiausia, kas mums nutiko per pastaruosius metus. Tačiau ja, deja, pasinaudojo tik tie, kurie moka prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir nori patys jį konstruoti. Manau, daugelis jaunų žmonių vis dėlto bijo imtis atsakomybės. Sakykime, mūsų laikais 24–25 metų žmonės jau būdavo vedę, nebijodavo būti atsakingi už savo šeimą. Šiais laikais daugelis žmonių šios atsakomybės bijo. Verslas taip pat yra atsakomybė – ne tik už save, savo šeimą, bet ir už žmones, kuriuos subūrei.