Atvykus į svečią šalį patiriamus džiugius ar nelabai malonius įspūdžius, gyvenimo su mylimu žmogumi teikiamą pasitenkinimą ilgainiui nustelbia kasdienybė. Užsieniečiui, jei jis apsisprendžia ilgesniam laikui pasilikti Lietuvoje, tenka susirasti pragyvenimo šaltinį. Be tų sunkumų, su kuriais susiduria darbo ieškantys lietuviai, jų laukia dar keli – būtinybė bent šiek tiek pramokti kalbą, įvairios biurokratinės kliūtys.
Kartais atvykėliai net be solidaus išsilavinimo, vien dėl to, kad moka kitą kalbą, gali gauti neblogą darbą, pavyzdžiui, vertėjauti arba mokyti kalbos. Tačiau dažnai jų laukia įgytos profesijos ir turimos kvalifikacijos neatitinkanti veikla, taigi ir mažesnis atlyginimas.
Vakarai ir buvusios SSRS respublikos vertinamos skirtingai
„Sėdi duobėje su kastuvu, visas murzinas...“ – įspūdžius iš buvusios darbovietės – vienos statybų bendrovės – DELFI pasakojo Petrozavodsko (Rusija) valstybinio universiteto absolventas Konstantinas.
Šiaurės Europos istorijos studijas baigęs jaunas vyras Lietuvoje nuolat gyvena maždaug pusantrų metų. Lietuvę vedęs ir su ja sūnaus susilaukęs rusas iki tol keletą kartų mūsų šalyje praleido po tris mėnesius.
Iš pradžių Konstantinas trejetą mėnesių darbavosi Lietuvos radijo rusų žinių tarnyboje, kur vasarą trūko darbuotojų, todėl tiko net lietuviškai beveik nekalbantis žurnalistas. Vėliau jis savo paslaugas pasiūlė vienai rinkos tyrimų bendrovei, bet buvo nepatenkintas atlyginimu, todėl išėjo. Be darbo likęs Konstantinas pragyvenimui užsidirbdavo iš vertimų, tuo pačiu metu mokėsi lietuvių kalbos.
„Toks gyvenimas atsibodo, man prireikė judėjimo. Sporto nemėgstu – nei sportuoti, nei varžybas žiūrėti. Sėdint namuose pradėjo augti svoris, todėl nuėjau į statybas, - pasakojo rusas. – Pažįstamas rekomendavo vieną firmą. Įsidarbinimas truko labai ilgai – kadangi nesu Lietuvos pilietis, užsitęsė medicinos dokumentų tvarkymas. Tai, ką lietuviams padaro per dieną, man darė dvi savaites“.
Anot Konstantino, statybose praleisti trys su puse mėnesio buvo košmariški: „Lyg tyčia patekau į tokį objektą, kuriame darbas prasidėjo nuo pat žemės, klojome pamatus. O dar užklupo lietus... Stovi purve su kastuvu... Štai tokia estetika. Po tokio darbo labai pavargsti fiziškai, o aš neturėjau visiškai jokios kvalifikacijos. Kai vakare pareidavau namo, daugiau nieko nesinorėdavo. Dar ir kontingentas toks, kuriam labiau rūpi išgerti. Darbo organizavimas baisus, buvo pažeidinėjami saugumo technikos reikalavimai. Oficialiai visi dirbo už minimumą, o likusius pinigus gaudavo voke. Galiausiai nusprendžiau, kad užteks – sveikata man buvo svarbiau, nors, tiesa, suliesėjau“.
Statybose daugiausia dirbo atvykėliai iš buvusių sovietinių respublikų: ukrainiečiai, kazachai, baltarusiai, rusai. „Ar kada nors matei statybose dirbantį ispaną? O juoduką? Jie čia atvyksta dirbti ne statybose“, - neslėpdamas kartėlio kalbėjo Konstantinas.
Jis turi aukštąjį išsilavinimą, kalba suomiškai ir švediškai, Rusijoje dirbo spaudos, radijo ir televizijos žurnalistu, tačiau turimas žinias Lietuvoje vargiai gali panaudoti: „Be lietuvių kalbos normalaus darbo nesusirasi. Net vertimų biure dirbti negaliu, nes reikėtų tekstų, parašytų man suprantama kalba“. Šiuo metu Konstantinas užsiima užsienio spaudos monitoringu, tačiau turi planų vėl imtis žurnalistikos.
Jo teigimu, užsienietis svečioje šalyje pakliūna į užburtą ratą: iš pradžių reikia apsiprasti, išmokti kalbą, įsilieti į visuomenę, tačiau ši nenoriai priima svetimtaučius, o išmokti kalbą galima tik bendraujant su vietos gyventojais.
„Dauguma atvykėlių neišvengia depresijos, - tvirtino pašnekovas. – Aš smarkiai nedepresavau, nors ir buvo nusibodę skambinti, eiti, kažką kažkam aiškinti. Aš taip neįpratęs. Man Rusijoje susirasti darbą niekada nebuvo problema“.
Konstantinas neslėpė, kad jam, rusui, darbo ieškoti dar sunkiau nei vakariečiams: „Būčiau aš ispanas, į bet kuriuos kalbų kursus nueičiau ir galėčiau dėstyti. Mano situacija kitokia. Su atvira diskriminacija lyg ir nesusidūriau. To diskriminacija nepavadinsi, nes viskas yra teisėta. Bet kartą nuėjau į rusų mokyklą. Ten man pasakė, kad reikia išlaikyti antro lygio lietuvių kalbos egzaminą, kitaip negali priimti. Tiesa, sako, pas mus anglų kalbą dėsto egiptietis, kuris nemoka lietuviškai... Tokių smulkmenų pasitaiko nuolat“.
„Jei galvosi kaip Prancūzijoje, darbo nerasi“
25 metų prancūzas Pierre-Henri į mūsų šalį atvyko paskui savo draugę lietuvę. Kultūros vadybos studijas baigęs vaikinas iš pradžių susirado savanorio darbą – metus Kaune rūpinosi vaikais iš asocialių šeimų. Šios pareigos padėjo prancūzui pramokti lietuvių kalbą. „Bendraudamas su vaikais jų kalbos negali neišmokti“, - juokėsi Pierre-Henri.
Nuo praėjusių metų rugsėjo jis persikraustė į Vilnių. Čia jis išbandė barmeno darbą, bet po trijų mėnesių metė („Buvo smagu, tačiau atlyginimas nelabai...“), vėliau – restorano administratoriaus. Šiuo metu Pierre-Henri dirba skambučių centre. Iš pradžių jam tekdavo telefonu bendrauti su gimtojoje šalyje gyvenančiais tautiečiais, o dabar vaikinas, kilstelėjęs karjeros laipteliu aukštyn, darbuojasi prie kompiuterio ir padeda skambinantiems.
Nors gimtojoje šalyje vaikinas galbūt rastų įdomesnį ir geresnį atlyginimą garantuojantį darbą, o Lietuvoje sunku būtų įsidarbinti pagal specialybę, apie grįžimą į Prancūziją jis negalvoja.
„Reikia pakeisti savo mąstymą. Jei galvosi kaip Prancūzijoje, čia bus neįmanoma gauti darbo. Darbas yra gerai. Randi kokį nors ir dirbk“, - patarimais dalijosi pašnekovas.
Anot Pierre-Henri, užsienietis, norėdamas susirasti darbą Lietuvoje, visų pirma turi išmokti kalbą. Bent jau Vilniaus regione praverčia ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbos žinios. Prancūzas tik dirbdamas užsieniečių valdomi restorano administratoriumi išsiversdavo be lietuvių kalbos.
Kartu su juo skambučių centre dirba ne vienas užsienietis, net atvykėliai iš tokių tolimų šalių kaip Meksika ar Zairas. Tokios kompanijos dažnai ieško būtent kitataučių, kad jų gimtoji kalba būtų ne lietuvių.
Darbdaviai nesitikėjo lietuviškai kalbančio darbuotojo
Libaniečio Hichamo Ibrahimo, kuris mūsų šalyje gyvena jau beveik dešimt metų, profesinė karjera klostėsi kur kas geriau. Studijuoti į Kauną atvykęs vaikinas išmoko lietuvių kalbą, pradėjo dirbti, sukūrė šeimą ir įsitvirtino Lietuvoje, nors neslepia, kad to neplanavo, o ir dabar retkarčiais pagalvoja apie grįžimą gimtinėn. Universitete jis įgijo ne tik bakalauro, bet ir magistro diplomą, o dabar gyvena Vilniuje.
Dar studijuodamas libanietis kreipėsi dėl darbo į vieną kompiuterių įmonę. „Tiesą sakant, aš norėjau tik atlikti praktiką, o ne susirasti nuolatinį darbą. Bet išėjo kitaip“, - juokėsi DELFI pašnekovas.
Anot jo, darbdaviams nebuvo svarbu lietuvių kalbos žinios – vadovai net ruošėsi kalbėti angliškai, o išgirdę užsienietį kalbant lietuviškai nustebo. H. Ibrahimas buvo priimtas trijų mėnesių bandomajam laikotarpiui, o pademonstravęs gerus darbo rezultatus, liko ilgam – ketveriems su puse metų.
Nuo 2006-ųjų vasario jis dirba pardavimų vadybininku bendrovėje „Siemens“. H. Ibrahimo žiniomis, tarp kolegų jis – vienintelis užsienietis. Pašnekovas tikino niekada nei iš darbdavių, nei iš kolegų jis niekada nejautė diskriminacijos dėl to, kad yra atvykėlis, ir net ne iš Vakarų šalies, o iš musulmoniško Libano.
„Jusdavau nebent pavydą, kad man sekasi, kai vadovai pagirdavo, kai pasiekdavau geresnių nei kolegos rezultatų, - pasakojo libanietis. – Kolegos man greičiau yra draugai. Jie kaip tik vertina, kad aš esu užsienietis, išmokau lietuvių kalbą ir galėjau susirasti darbą“.
Pirmuosius porą metų universitete H. Ibrahimas studijavo prancūziškai, vėliau teko pereiti prie lietuvių kalbos. „Buvo daug bemiegių naktų. Iš pradžių viską mintinai mokiausi, tik paskui, pradėjęs suprasti vis daugiau, nustojau. Dirbant irgi nebuvo lengva. Tuo pačiu metu studijavau, darbe irgi reikėjo mokytis naujus terminus. Daug padėjo kolegos – aš paruošdavau sutartį ar pasiūlymą, o jie patikrindavo, ar visi linksniai suderinti“, - prisiminė libanietis, dabar jau puikiai kalbantis lietuviškai.
H. Ibrahimo teigimu, jam niekada nekilo problemų gaunant leidimą dirbti Lietuvoje – mūsų šalies pilietę vedusiam užsieniečiui tokio dokumento tiesiog nereikėjo.
Lietuvoje dabar gyvena pora šimtų libaniečių – dalis iš jų yra atvykę tik studijuoti, dalis įsikūrė ilgesniam laikui, sukūrė šeimas ir ėmėsi verslo ir patys tapo darbdaviais.
Siūlo darbintis tarptautinėse kompanijose
Užsieniečiai į darbo paieškos agentūras kreipiasi retai, o kompanijos darbuotojų, kurie būtų būtent atvykėliai iš kitų šalių, paprastai neieško.
„Į mus tokie žmonės kreipiasi labai retai, bet vieną kitą gyvenimo aprašymą turime, - pasakojo personalo atrankos bendrovės „Nova Lux Management Solutions“ direktorė Diana Galickienė. – Jiems siūlau vienintelę galimybę – patiems kreiptis į tarptautines kompanijas, dirbančias su tam tikromis šalimis, kurios noriai samdo iš tų valstybių kilusius žmones. Sakykime, kokia nors Lietuvos kompanija turi belgiško ar austriško kapitalo. Jiems belgas ar austras būtų idealus darbuotojas“.
Anot DELFI pašnekovės, jei užsienietis išmoksta lietuvių kalbą ir perpranta Lietuvoje galiojančias tradicijas bei vietos gyventojų mentalitetą (tokios žinios padeda bendrauti su klientais ir tiekėjais), darbdaviams tautybė nebūna labai svarbi. Tačiau vos atvykę užsieniečiai dažniausiai nemoka kalbos ir neišmano lietuvių mentaliteto, todėl jiems įsidarbinti, ypač – pagal turimą profesiją ir kvalifikaciją sudėtinga.
D. Galickienė pripažino, kad užsieniečio mokama gimtoji kalba, žinios apie kitą šalį, jos gyventojų mentalitetą yra ir didžiausias privalumas, ir didžiausias trūkumas.
„Jei žmogus dirba, sakykime, pirkimų vadovu Lietuvos ir užsienio kapitalo kompanijoje ir bendrauja su gimtąja šalimi, joms lietuvis jam neprilygs. Tačiau tokių specialistų, sprendžiant iš darbo skelbimų, niekas neieško. Reikėtų užsieniečiui pačiam nusistatyti profesinį tikslą ir rodyti iniciatyvą“, - siūlė bendrovės vadovė.
Ji skeptiškai įvertino galimybę užsieniečiui gauti darbą, pažadėjus, kad per tam tikrą laiką išmoks lietuvių kalbą, įsigilins į mūsų šalies įstatymus ir žmonių mentalitetą. „Darbdaviams, ieškantiems darbuotojo, jo jau reikėjo vakar, o ne po tam tikro laiko. Retas darbdavys investuoja pinigus, tikėdamasis, kad žmogus išmoks. Nelabai kas nori laukti, jei turi projektą, kuris turi būti įgyvendinamas nuo šiandien“, - sakė D. Galickienė.
Pašnekovės teigimu, mažiau problemų kyla tik atvykstantiems iš tokių netolimų šalių kaip Baltarusija ar Ukraina. Šie žmonės esą paprastai atvyksta dirbti mažiau kvalifikuotą darbą ir būtent tokį gauna.
Dirbti į Lietuvą – ir baltarusiai, ir japonai
Pagal galiojančią tvarką Europos Sąjungos (ES) valstybių piliečiai Lietuvoje gali dirbti be leidimų. Jų reikia tik trečiųjų šalių piliečiams. Leidimus dirbti mūsų šalyje jiems išduoda Darbo birža.
Pernai užsieniečiai gavo 2 982 leidimus dirbti. 38 atvejais buvo pratęsti anksčiau išduoti leidimai, 718 atvejų leidimai buvo išduoti tam tikram laikui komandiruotiems žmonėms. 2005 metais leidimus dirbti Lietuvoje gavo tik 1 565 užsienio valstybių piliečiai.
Kaip DELFI informavo Darbo biržos Užsienio ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Honorata Masalskienė, daugiausia leidimų išduodama žmonėms, dirbantiems gamybos sferoje (36 proc.), transporto (34 proc.), statybų (20 proc.), paslaugų (9 proc.).
Tarp atvykusių darbuotojų pagal profesijas pirmauja virėjai, surinkėjai, ypač laivų korpusų, tolimųjų reisų vairuotojai. Lavų statyklose ir vairuotojais dažniausiai dirba baltarusiai, virėjais – kinai. Leidimo dirbti virėju paprašė ir vienas egiptietis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento Darbo rinkos skyriaus vedėjas Albertas Šlekys, remdamasis pokalbiais su verslo atstovais, teigė, kad Lietuvoje dirbančių ES valstybių piliečių nėra daug.
Daugiausia žmonių į Lietuvą atvyksta iš kaimyninės Baltarusijos – daugiau nei trečdalis, kiek mažiau – iš Ukrainos ir Rumunijos. Beje, pernai 7 proc. sumažėjo atvykstančiųjų iš Rusijos, tuo tarpu iš Baltarusijos ir Ukrainos atvyksta vis daugiau darbuotojų.
Valstybių, kurių piliečiai pastaraisiais metais prašė leidimų dirbti Lietuvoje, sąrašas nėra ilgas, jame – 29 šalys. Tačiau nei tolimų, nei egzotiškų kraštų tarp jų netrūksta: Tadžikistanas, Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgizija, Gruzija, Kinija, Indija, Turkija, Izraelis, Pietų Korėja, Japonija.
Užsieniečius nuo bandymo ieškoti darbo Lietuvoje, o verslininkus – nuo kitataučių darbuotojų samdymo gali atbaidyti gana komplikuotas leidimų gavimas. Pagal susiklosčiusią tvarką, tik tuomet, kai neranda darbuotojo lietuvio, darbdavys gali dairytis kitos šalies piliečio. Tačiau ir tuomet pirmenybė teikiama atvykėliams iš ES valstybių, ir tik galiausiai į konkurenciją dėl darbo vietos gali įsilieti trečiųjų valstybių gyventojai.
Leidimas dirbti užsieniečiui duodamas iki 2 metų (jį galima pratęsti tokiam pačiam laikotarpiui) ir tam tikroms pareigoms. Kitaip tariant, statybininku padirbėjęs atvykėlis, norėdamas kitoje įmonėje įsidarbinti kroviku, turi gauti naują leidimą. Dokumentus užsieniečiams tvarko jų darbdaviai. Pirmuoju leidimu dirbti tenka pasirūpinti prieš atvykstant į Lietuvą. Net jei užsienietis, kurį laiką pagyvenęs mūsų šalyje, panūsta dirbti, jam tenka vykti į gimtinę ir laukti, kol darbdavys gaus leidimą.
A. Šlekys pripažino, kad tokia tvarka yra gana komplikuota, todėl, pasak jo, ateityje turėtų būti patobulinta.
Situaciją užsieniečiams apsunkina ir tai, kad jų šeimos nariai beveik neturi jokių galimybių gauti leidimo gyventi Lietuvoje. Specialistas, atvykęs iš ES nepriklausančios valstybės, šeimą galėtų atsivežti tik pragyvenęs Lietuvoje dvejus metus.
