Ar Seimas turės ryžto pradėti naujojo socialinio modelio projekto svarstymą ir nustos slėptis už socialinių partnerių nugarų? Ar valdančioji koalicija neišduos premjero, šiandien drąsiai rodančio politinę valią ir ginančio modernų požiūrį į darbo santykius ir socialinę apsaugą? Ar opozicija bent trumpam užmirš, kad buvimas opozicijoje nėra tik valdančiųjų kritika?
Jaunoji karta jau išreiškė savo poziciją prisijungdama prie „Dirbančios Lietuvos“ iniciatyvos ir garsiai sakydama: „mes norime patys pasirinkti, kaip ir kiek galime dirbti“. Jie – jauni, konkurencingi ir jaučiantys, kad su darbdaviu gali kurti lygiavertį santykį, o ne tik užimti nuolat išnaudojamos ir skriaudžiamos aukos poziciją. Ar Seimas juos išgirs?
Komentuodami naujojo socialinio modelio projektą aukščiausio lygio šalies politikai ne kartą pareiškė, kad būtinas aiškus sutarimas tarp socialinių partnerių Trišalėje taryboje. Tačiau reikėtų kelti klausimą, ar tikrai socialinis dialogas tereiškia susitarimus Trišalėje taryboje? Yra labai daug visuomenės grupių, kurios ten net nėra atstovaujamos. Per 20 tarybos gyvavimo metų atsirado ir naujų darbdavių organizacijų, ir profesinių sąjungų.
Labai reikšminga neatstovaujama grupė – nevyriausybinis sektorius. Tad nėra normali ir situacija, kai piliečių renkami ir juos atstovaujantys politikai tampa patariamojo organo priimamų sprendimų ir ten vykstančių ginčų įkaitais. Trišalei tarybai jau laikas keistis – būtina peržiūrėti tiek jos atstovavimo kriterijus, tiek ir rotacijos principus.
Dėl pokyčių, siūlomų naujajame socialiniame modelyje, labiausiai nuskriaustos jaučiasi profsąjungos.
Tačiau ar tikrai pasenęs reguliavimas, kurį sąjungų aktyvistai taip gina, duoda joms apčiuopiamos naudos – profsąjungų narių skaičius šiandien yra labai mažas, šakinių kolektyvinių susitarimų taip pat nėra. Štai Skandinavijos šalyse profesinės sąjungos atstovauja per 70 proc. darbuotojų. Jų struktūra aiški – darbuotojui lengva pasirinkti profsąjungą ir suprasti, kokia kolektyvinė sutartis bus taikoma.
Darbo santykiai Skandinavijos šalyse apskritai nereguliuojami, išskyrus tokias sritis kaip darbo sauga, sveikatos apsauga, darbo sąlygos. Visa kita – kolektyvinių susitarimų reikalas.
Skandinavijos šalis Lietuvos profsąjungos ne kartą minėjo kaip gerąjį pavyzdį – tad ar ne laikas ir pačioms iš jų pasimokyti?
Šiandien niekas tiksliai nežino, kiek narių profsąjungos vienija Lietuvoje. Galbūt 4 proc. darbuotojų, o gal – 8?
Bet kokiu atveju tai yra mažiau, nei šiandien šalyje registruotų bedarbių, kurių socialiniame dialoge neatstovauja niekas. Kita vertus, svarbu ne atstovavimo kiekybė, o kokybė – profsąjungos ne tik grandioziniams mitingams organizuoti skirtos. Naujasis socialinis modelis suteiks joms daugiau galimybių ir erdvės vykdyti tas funkcijas, kurios padeda realiai atstovauti darbuotojų interesus – ne tik viešajame sektoriuje, bet ir versle.
Ir būtent kalbant apie privačiame sektoriuje dirbančių žmonių atstovavimą reikia pabrėžti, kad profesinės sąjungos nepraranda savo reikšmės. Nors socialiai atsakingo verslo, besirūpinančio darbuotojų gerove, daugėja ir Lietuvoje, didelė dalis socialinės atsakomybės vėliavnešių yra užsienio kapitalo įmonės.
Deja, platesnėje verslo bendruomenėje socialinė atsakomybė ir skaidrumas vis dar nėra savaime suprantamas dalykas. Būtent čia atsiveria didžiulė niša profesinėms sąjungoms – padėti verslui įgyvendinti socialinės atsakomybės principus įmonių viduje, kartu ieškant būdų, kaip užkirsti kelią piktnaudžiavimui darbo santykiuose. Juk būtent tuo tikslu ir kurtas naujasis socialinis modelis – siekiant išlaikyti darbuotojus rinkoje ir juos motyvuoti.
Naujojo socialinio modelio projektas yra kompleksinis sprendimas, apjungiantis įspūdingą kiekį teisės aktų. Be abejo, laikui bėgant gali pasirodyti, kad tam tikri principai neveikia ir juos reikia keisti. Tai – normali įstatymų leidybos praktika.
Tačiau ji nereiškia, kad šiandien galime vilkinti strateginės reikšmės sprendimus, ieškodami tos „amžinosios Gralio taurės“ – tobulo socialinio modelio, tinkančio ir patinkančio absoliučiai visiems. Pasaulio konkurencingumo indekse Lietuva jau palypėjo iš 41 į 36 poziciją ir tarp naujųjų ES narių nusileidžia tik Estijai ir Čekijai!
Ar pajėgsime lipti aukščiau, priklausys tik nuo gebėjimo prisiimti atsakomybę už sudėtingus politinius sprendimus, lemiančius šalies ateitį. Taigi, ar Lietuva – drąsi šalis?
