– Pradėkime pokalbį nuo dviejų neseniai nuskambėjusių tezių. Pirmoji (šilumininko) – šildymas vėl smarkiai brangsta. Antroji (ekonomikos profesoriaus) – taip viskam brangstant, kai kas gali tiesiog nebeišgyventi...
– Deja, nemažai daliai žmonių gyvenimas ir toliau tik prastėja. Ypač tų, kurie gauna mažas pajamas. Štai vien gegužę vadinamoji pensininkų infliacija (kai skaičiuojamas pigiausių produktų kainų kitimas) buvo 6,5 proc. O kokia tuomet bus metinė? Juk nei pensijos, nei jokios socialinės išmokos nedidėja. Atlyginimai vos vos auga, tačiau labai jau nedaug kam. Tad gresiantis naujas šildymo kainų šuolis dar labiau pablogins šimtų tūkstančių žmonių gyvenimą. Taip nemažoje dalyje mūsų visuomenės ima formuotis neigiami lūkesčiai: ateitis nieko gero nežada.
Beje, žvelgiant į artimiausią ateitį, mes imame artėti šiandienių Graikijos įvykių link. Nors Graikijoje padėtis – geresnė nei pas mus: ten žmonės išlieja savo socialinį pyktį (tegul ir brutaliai) ir vėl eina dirbti, o mūsų žmonės emigruoja. Aš esu visiškai įsitikinęs: geriau išdaužyti langai nei nuosekliai prarandama nacija. Mūsų senjorai, be abejo, emigruoti negali, tad per artimiausius rinkimus ir vėl balsuos už kokius nors marginalus. Deja, ir šie valdantieji šalį veda ekonomikos šunkeliais – nemažėja nei biurokratija, nei verslo suvaržymai. Dabar mūsų ekonomika šiek tiek auga tik dėl senų pajėgumų ir eksporto.
– O jeigu šildymas toliau taip brangs ir emigracijos tempai išliks tokie patys kaip pernai (emigravo apie 85 tūkst. mūsų piliečių), kas tuomet mūsų laukia?
– Kalbant makabriškai, galbūt tik visai grėsminga mūsų ekonomikos (taip pat ir žmonių gyvenimo) padėtis privers valdančiuosius pagaliau imtis ryžtingų reformų. Iki šiol jos – tik imituojamos. O jei tokios blogos prognozės pildysis dar kelerius metus? Manau, ir be jų artimiausioje ateityje turėsime gana skurdžią valstybę, toms prognozėms išsipildžius – labai skurdžią. Dauguma jaunesnio amžiaus piliečių (su šeimomis ar be – tai antraeilis klausimas) emigruos, o likusieji gyvens žymiai blogiau nei dabar. Emigrantus pakeis darbo imigrantai iš Rytų. Ir turėsime tokių pat problemų, kokių su turkais jau turi vokiečiai ar su arabais – prancūzai.
– Pasaulio lietuvių ekonomikos forume garsus futurologas Davidas Pasigas pareiškė, kad tokioms mažoms Europos valstybėms kaip Lietuva pagrindinis iššūkis – sparčiai senkantys energetiniai ištekliai. Jūs su tuo sutinkate?
– Kategoriškai ne! Pagrindinė mūsų valstybės bėda – ekonomika ir su ja susijusi socialinė sritis, t. y. buksuojanti ekonomika kuria ne pridėtinę vertę, o didina visuomenės narių skurdą. Iš to kyla ir emigracija, ir šešėlinė ekonomika, ir žmonių apatija. Trumpiau tariant, dvi pagrindinės mūsų šalies problemos – masinis skurdas ir tokia pat emigracija.
– Deja, taip, nesuvokia. Niekas nebando modeliuoti įvykių eigos bent 5–7 metams į priekį: kaip mes vystysimės ir kur link? Juk ir pačios Europos Sąjungos laukia rimti išbandymai – vien Graikijos „našta“ ko verta. Ir būtina matyti bendrijos milžinių, tokių kaip Vokietija, ir tokių nykštukių kaip Lietuva skirtumus. Juk iš Vokietijos žmonės nebėga, atvirkščiai, ji ir toliau traukia migrantus iš vargingų šalių. Deja, mūsų Vyriausybė ir Seimas mato tik šiuos, dabartinius, metus. Sprendžiamos tik šios, to dabar reikalaujančios, problemos. O kaip mes gyvensime nors šiek tiek vėliau, nebandoma suvokti.
– Ir be to – kaip be kompaso?..
– Neįmanoma užsiimti politika, t. y. valdyti valstybę, nežvelgiant į ateitį. Tik tuomet galima bent kiek apkapoti galvas dviem Lietuvos kūną graužiančioms hidroms – žemam šalies ekonomikos lygiui ir nesibaigiančiai masinei emigracijai. Juk per penkis šių metų mėnesius jau (vien oficialiai) emigravo 23 tūkst. žmonių. Tad šiemet praėjusių metų rekordo gal ir nepasieksime, tačiau net ir 60 ar 70 tūkst. emigrantų – labai grėsmingi skaičiai. Štai kiek energingiausių ir darbščiausių žmonių šalis praranda kasmet. Juk kvailiai ir tinginiai neemigruoja. Ir nieko nuostabaus, kad pramonininkai jau garsiai dejuoja: trūksta kvalifikuotų darbininkų ir specialistų. O kas kelintas iš kelių šimtų tūkstančių bedarbių – bedarbis „su stažu“. T. y. žmogus be jokios motyvacijos. Juolab kad ir mūsų socialinių išmokų sistema tam yra palanki: geriau ne dirbti, o visų prašyti padėti. Tad kaip su tokia „liaudimi“ kelti ekonomiką?
Tiesa, tam verkiant reikia ir užsienio investicijų. Tačiau užsienio investuotojai, ištyrę mūsų rinką, suka kitur: pas mus per daug biurokratinių suvaržymų ir per mažai kvalifikuotų darbuotojų. Bent jau galime džiaugtis, kad eksportas kol kas mus visus „veža“. Vis dėlto įsivaizduokime situaciją, beje, visai realią: o jeigu 2013–2014 m. Amerikoje ar Europoje kils nauja finansų, o paskui ir ekonomikos krizės banga, kaip tai nutiko 2008-aisiais? Ir jeigu po to kris naftos kainos pasaulinėse rinkose, o kartu su ja – ir Rusijos ekonomika? Kam tada bus reikalingas mūsų dabartinis eksportas? Vėl atsidursime naujoje duobėje: bankai neduos kreditų, įmonės dėl to ims užsidarinėti, investuotojų neateis (nes juos domina tik patrauklios ekonomikos), emigracija tik stiprės.
Be abejo, to gali nenutikti, jei pasaulio galingieji sugebės suderinti savo interesus. Tuomet mes net ir be ryžtingų savo Vyriausybės veiksmų galbūt imsime nors truputį geriau gyventi. Tačiau čia vėlgi tas „galbūt“ ir mūsų valdančiųjų mėgstamiausias sprendimo būdas: ai, viskas (kaip ir visos problemos) susitvarkys savaime. Deja, savaime ekonomikos nei susitvarko, nei juo labiau ima kilti. Jeigu mūsų valdantieji to nesuvoks, ilgam liksime Europos šalikelėje.