Korupcija ir kova su ja – Lietuvoje amžina tema ir problema. Politikai daug kalba apie korupciją, buvo tokių, kurie net žadėjo atsistatydinti, jei korupcijos nesumažės, bet vėliau apsigalvojo. Žmonėms savo ruožtu korupcija – vienas labiausiai erzinančių reiškinių.
Naujausias „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad Lietuvoje net 95 proc. gyventojų mano, kad korupcija plačiai paplitusi. Daugiau taip manančių yra tik Graikijoje ir Italijoje. Lietuvoje – daugiausia visoje Europos Sąjungoje – 29 proc. teigė, kad per pastaruosius metus jų buvo prašyta ar tikėtasi, kad jie duos kyšį už paslaugas. Latvijoje šis rodiklis buvo 6 proc., Estijoje – 4 proc.
Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius nustebo išgirdęs tokius duomenis ir pareiškė, kad jam įdomu, kodėl tokie dideli skaičiai. Įdomiau tai, kad praėjusiais metais premjeras taip pat buvo nustebęs, kai sužinojo korupcijos mastus Lietuvoje.
Profesorius Raimondas Kuodis, „Transperancy International“ valdybos narys, siūlo viešųjų projektų išlaidų ir naudos analizę, kuri nors nėra pakankama priemonė įveikti nenaudingus visuomenei lobistų pasiūlymus, bet yra būtina priemonė, kovojant su privačiais interesais visuomenės gerovės sąskaita.
- Tradiciškai, kai kalbame apie korupciją, galime ją skirstyti į didžiąją – prekybą įstatymais, teismų sprendimus – ir mažąją, kai dovanėlės ar pinigėliai nunešami dėstytojui, medikui, policininkui. Kai jūs kalbate, kad reikalinga išlaidų ir naudos analizė, Jūs kalbate apie didžiąją korupciją?
- Taip, čia instrumentas, kuris tinka kovoti su korupcija arba bukumu didžiojoje politikoje. Nes kaip politikai argumentuoja, kodėl reikia vienų ar kitų projektų? Jie juos pateikia taip, kad iš esmės juos apverčia – išlaidas paverčia nauda.
Turbūt geriausias pavyzdys yra „Rail Baltica“ klipas, kuris neseniai sukosi TV ekranuose, –projektas reklamuojamas pasakojant, kiek bus sunaudota skaldos, kiek bus nupirkta kažkokio metalo bėgiams, bet nekalbama apie naudą. Taip pat nutylima, kad „Rail Baltica“ trasa eis per kažkokias žemės. Kas turi tas žemes susipirkęs? Buvęs ministras vienoje laidoje yra sakęs, kad jeigu paskelbtų tokį sąrašą, būtų labai negražu. Nes, pasirodo, apie „Rail Baltica“ trasą buvo paskelbta viešai prieš tai nesupirkus žemių, kas yra absurdiška, ir t.t.
Tai, žinoma, kaštų ir naudos analizė yra priemonė apsisaugoti nuo tokių didžiųjų nesąmonių, kai politikai pateikia tokį projektą, visas išlaidas paversdami nauda. Bet taip lengviau, nes tada bet koks projektas pagyvins ekonomiką, – netgi žibučių sodinimas už europinius pinigus. Politikai, deja, neišdrįso įgyvendinti šitos priemonės, kurią siūlau tikrai jau 10 metų.
- Kaip tik ir norėjau paklausti – Jūs turbūt kažkam ją siūlėte?
- Jau 10 metų siūlau šitą dalyką, nes praktiškai visos išsivysčiusios šalys turi šį filtrą viešiesiems sprendimams – ar tai būtų reguliavimas, ar valstybės investicijos, ar panašūs dalykai. Bet nė vienas politikas neišdrįso šito projekto įgyvendinti. Netgi Andrius Kubilius, kuris buvo įsirašęs šią priemonę į partijos programą, neišdrįso jos įgyvendinti, nes tai apribotų politikų rankas kažką daryti.
Reikėtų pradėti mąstyti, ką darai. Dabar to net nereikia. Mes netapsime civilizuota išsivysčiusia šalimi, jeigu neturėsime šito instrumento, kurį turi kitos šalys, pradedant Naująja Zelandija ir baigiant JAV.
- Bet mes turime kažkokią Vyriausybės patvirtintą projektų vertinimo metodiką?
Taip, ta metodika susiveda į tai, kad bet koks pinigų leidimas arba barstymas iš malūnsparnio pagyvins ekonomiką, bet tai nėra ekonomika. Tai yra elementarus pinigų švaistymas.
- Ar būtent didžioji korupcija daro didžiausią poveikį Lietuvos korupcijos indeksui?
- Ne, turbūt yra dar viena pamatinė problema, apie kurią tenka kalbėti daugiau nei 12 metų. Tai valstybės biudžeto dydžio neatitikimas šalies išsivystymo lygiui. Niekam ne paslaptis, kad Lietuva turi mažiausią biudžetą ES. Ką tas lemia? Mes neadekvačiai finansuojame tam tikras viešąsias funkcijas, kurias esame dėl istorinių priežasčių apsiėmę. Pavyzdžiui, sveikatos apsauga, švietimas, viešoji tvarka. Jeigu mes bandome vaizduoti, kad skiriame sveikatos apsaugai 5 proc. BVP, o paprastai tokiose šalyse, su tokiu išsivystymo lygiu tai kainuoja apie 10 proc., tai mes negalime tikėtis, kad sistema nesuras išeities.
Ir sistema surado išeitį: dabar sakoma, kad artėjame link to, jog pusę sveikatos apsaugos biudžeto sudaro vokeliai. Ir žmonės net nebevadina to korupcija, jiems tai tapo įprastu dalyku. Sakykime, švietime, aukštajame moksle tas neadekvatus finansavimas išvirto į standartų kritimą, nusirašinėjimą, lengvų pinigų paieškas iš aukštųjų mokyklų pusės.
Kalbant apie viešąją tvarką – jeigu mes mokame policininkui 1000 litų, o Estijoje patrulis gauna 800 eurų, tai mes negalime tikėtis, kad anksčiau ar vėliau tas policininkas nesusigundys paimti kokio nors kyšio. Jeigu tavo atlyginimas toks, kad tu beveik abejingas, ar turėsi šitą darbą, ar ne, tai mes negalime tikėtis sėkmės kovoje su korupcija. Pirmiausia, reikia susitvarkyti su biudžetu, viešojo sektoriaus identiteto krize.
- Europos Komisija savo rekomendacijose Lietuvai teigia, kad politinių partijų finansavimo skaidrumas labai reikalauja priežiūros. Bet pas mus gi priimtas Politinių partijų finansavimo įstatymas?
- Čia gilesnė problema. Partijų finansavimas jau yra simptomas. Bet pamatinė priežastis – mes turime savęs paklausti, kodėl politika turi būti tokia brangi? Ir tai nėra mūsų vienų problema. Visame pasaulyje politika brangsta, ji brangsta todėl, kad ji paremta pasąmoninių žinučių transliavimu brangiame TV eteryje. Tam reikia pinigų. Prisirinkus pinigų iš privataus sektoriaus, jam reikia atidirbti.
Taigi mes turime atpiginti politiką. Tas nėra sunku. Na, pavyzdžiui, visuomeninis TV kanalas gali suteikti pakankamai eterio žmonėms, politikams išsakyti savo idėjas. Yra interneto kanalai, kurie nėra brangūs patys savaime. Bet pas mus, deja, irgi nueita kitu keliu: mes transliuojame kažkokius į pasąmonę nukreiptus bereikšmius klipus, kaip [Darbo partijos] – 1, 11, 111 ir pan. Ir kitos partijos tada bando patraukti rinkėjus tokiais būdais.
Baigiasi tuo, kad politika tampa bereikalingai brangi. Tada mes kovojame su tuo brangumu kažkokiomis išvestinėmis priemonėmis: bandom apriboti verslo finansavimo šaltinius, bandome finansuoti tik iš valstybės biudžeto. Žmonėms nepatinka, kai partijos gauna tuos milijonus. Bet, sakau, turime suvokti, kad politika neturi būti brangi. Ir kai tą suvoksime, tada ir finansavimo klausimai atkris patys savaime.
- Pone Kuodi, o Jūs matote kokią nors teigiamą ateitį, nes išeičių galima siūlyti kiek tik nori, bet politikai kol kas nenori realiai jų įvesti į gyvenimą, visi tik šneka?
- Logiška manyti, kad pirmiausia reikia pripažinti problemą. Mes matome, kaip politikai reaguoja į korupcijos suvokimo indeksus: tai galvas kraipo, tai bando sakyti, kad čia kažkas iškraipyta ir pan. Bet tuo pačiu metu jie sugeba daryti kažkokius odiozinius projektus, kaip „Leo LT“, ir paskui stebisi, kodėl žmonės nemano, kad šioje šalyje reikalai daromi teisingai. Kai politikai pripažins šituos dalykus, bus pirmas žingsnis.
O priemonės jau yra pasiūlytos ir nereikia čia mums nieko išradinėti. Sąnaudų ir naudos analizei šiais metais sukanka 170 metų. Mes norime pasiekti Skandinaviją, bet politikai daugiau žodžiais to siekia negu darbais. Kaip minėjau, biudžeto reformos nėra jau daugybę metų, ir nepanašu, kad ji bus. Nėra valdysenos, administracinių reformų, kurios reikšmingai pagerintų priimamų sprendimų kokybę ir jų vertinimą. Kol kas šitų dalykų nėra, bet ateis laikas, kai atsiras iš tikrųjų progresyvūs politikai, kurie ne liežuviu mals, o pradės daryti realius darbus.
