DELFI primena, kad į viešuma istorija iškilo mirus šimtamilijoninio turto savininkui R. Karpavičiui, kuris visą savo turtą testamentu užrašė naujajai savo žmonai Aistei Karpavičienei ir broliui Henrikui Karpavičiui, p. Audronę ir sūnų Roką Karpį palikdamas be palikimo. Daugiau apie tai galite skaityti čia ir čia.
Ilgai kalbinta duoti interviu, p. Audronė sutiko raštu atsakyti į DELFI pateiktus klausimus ir papasakoti savąją skandalingosios paveldėjimo istorijos versiją.
– p. Audrone, kaip ir kada susipažinote su p. Raimondu?
– Su vyru Raimondu susipažinome 1976 m. mano draugės vestuvėse. 1978 m. susituokėme. Santuoka buvo civilinė ir bažnytinė.
– Kaip atrodė Jūsų šeimyninis gyvenimas, iki Jūsų vyras pakliuvo į įkalinimo įstaigą. Kuo vertėtės?
– Mano vyras žaidė „Atlanto“ futbolo komandoje, o aš dirbau valgyklų ir restoranų treste prekių žinove. 1980 metais gimė sūnus Rokas. Iš pradžių gyvenome pas mano tėvus, vėliau iš vyro darbovietės gavome dviejų kambarių butą. Padedant mano tėvams materialiai, butą iškeitėme į trijų kambarių.
– Už ką p. Raimondas atsidūrė už grotų?
– 1983 m. mano vyrą sulaikė ir 1985 m. nuteisė 11 su puse metų už valstybės turto grobstymą stambiu mastu su pilna turto konfiskacija. Tai buvo didelė sportininkų grupuotė. Tuo metu juos teisė vadinamas Pabaltijo karinis tribunolas.
Visus tuos metus važinėjau į Lukiškių kalėjimą, o po teismo į Pravieniškes, su savimi visuomet vežiausi ir mūsų sūnų.
– Kada tiksliai įvyko Jūsų oficialios skyrybos? Kokia buvo to priežastis? Ar tuo metu p. Raimondas dar sėdėjo kalėjime, ar jau buvo iš jo išėjęs?
– Kadangi po Raimondo nuteisimo buvo vykdoma pilna turto konfiskacija, mes kartu su Raimondu nusprendėme, kad mums formaliai reikia nutraukti santuoką, kad dėl šios baudžiamosios bylos kuo mažiau nukentėtume finansiškai.
Tokiu būdu formaliai nutraukėme santuoką, kad galėtume išsaugoti dalį turto. Tas mūsų turtas buvo butas, mašina – 5 markės „Žigulis“ ir baldai, kuriuos aš išvežiau iš mūsų buto, o už mašiną teko sumokėti 750 rublių į valstybės biudžetą. Yra išlikę dokumentai.
Skyrybos įvyko 1988 m. lapkričio 22 dieną, kai jis sėdėjo Pravieniškėse. Skyrybų dokumente yra pažymėtas įkalinimo įstaigos adresas, nes tuo metu jis dar kalėjo.
Grįžo jis 1989 m. balandžio 15 d. Mes su sūnumi važiavome jo parsivežti. Prieš tai iš kalėjimo administracijos gavau užklausimą, ar aš sutinku Raimondą priregistruoti. Aš, be abejo, sutikau ir mes toliau gyvenome pilnavertį šeimyninį gyvenimą, kūrėme ateities planus mūsų bendram gyvenimui. Auginome sūnų, kurį vėliau išleidome mokytis į Jungtinę Karalystę.
– Kaip atrodė Jūsų gyvenimas paskui, ar vyrui padėdavote versle?
– Iš pradžių vyras sukūrė medienos verslą: gamino duris bei dailylentes sienų apdailai. Išsinuomojo patalpas celiuliozės ir popieriaus kombinate, kuriam tuo metu vadovavo p. Albrechtas, kuris laidavo už mano vyrą R. Karpavičių.
1991 metais įkūrėme UAB „Karpis“. Verslui plėsti reikėjo pinigų, dėl ko užstatėme mūsų trijų kambarių butą „Vakarų“ bankui, kuriam tuo metu vadovavo p. Kraftas, ir gavome mums reikalingą paskolą.
Važiavome į tuometinę Jugoslavviją, vežėme į turgelius visokius varžtus, už gautus pinigus Turkijoje pirkdavome rūbus, juos parduodavome ir visus uždirbtus pinigus investuodavome į medžio pirkimą.
Medieną pirkdavome iš Archangelsko srities Rusijoje Mezeni miestelio iš kurio laivu medieną gabendavo į Klaipėdos uostą.
Tuo metu vyras susipažino su Danijos verslininku p. A. Scoff, jis tarpininkaudavo parduodant medieną Vakarų Europai. Ir taip mes uždirbome pirmus 300 tūkst. dolerių. Tada vyras užsakė iš Danijos keturis naujus automobilius, sau „Mercedes“, kitus tris – „Audi“.
Vieną iš jų padovanojo man, kitos dvi atiteko tuometiniams įmonės darbuotojams A. Tumai bei S. Ofcerukui. Aš visą laiką buvau šalia ir padėdavau jam tvarkytis.
Vėliau sekė kitas gyvenimo etapas, kuomet vyras susipažino su p. N. Nadaru, kuris buvo generalinis direktorius Maskvos atstovybėje nuo General Steel Export (GSE-Fercometal PARIS), kuri veždavo plieno produkciją iš Magnitogorsko metalurgijos kombinato per Klaipėdos uostą.
Mano vyras buvo pakviestas p. N. Nadaro atvykti į magnitogorsko metalurgijos kombinatą (MMK).
Nuvykus ten jis buvo pristatytas ir supažindintas su generalinio direktoriaus pavaduotoju transporto klausimais p. Smirnovu. Būtent jis ir pasiūlė mano vyrui tapti generaliniu ekspeditoriumi Baltijos šalims dirbant per Klaipėdos uostą.
Apie 1994 m. UAB „Karpis“ įsigijo apie 5 tūkst. tonų plieno produkcijos iš Dnepropetrovsko metalurgijos kombinato.
Tas metalas buvo gerai parduotas per Lichtenšteino „General Steel Export“ kompaniją ir atkrautas iš Klaipėdos uosto laivų į Kiniją.
Taip prasidėjo „Karpio“ prekybinė veikla, lygiagrečiai su ekspedijavimu iš MMK, taip mes uždirbome pirmą milijoną dolerių.
Verslas sparčiai augo, plėtėsi ir draugų ratas, susipažinome su „Fercometal Paris“ generaliniu direktoriumi bei pagrindiniu akcininku p. Samir Tanous, su kuriuo bendravome šeimomis, keletą kartų jo kvietimu lankėmės Paryžiuje, jis su šeima vasaromis atvykdavo paviešėti į mūsų vasarnamį Nidoje.
Nidoje mėgo ilsėtis ir daugiau mūsų verslo partnerių iš Magnitogorsko, Maskvos, Šveicarijos. Lygiagrečiai aš ėmiausi nekilnojamo turto verslų, pradėjau statyti namus.
– Kada, Jūsų manymu, vyro gyvenime atsirado nauja moteris? p. Aistė teigė, kad su p. Raimondu susipažino prieš ketverius metus. Ar, Jūsų įsitikinimu, tai tiesa?
– p. Aistės teiginys, kad pažįstama su Raimondu 4 metus ir gyveno su juo 2 metus tarp Palangos ir Tenerifės yra absoliutus melas. Kokiu adresu gyveno? Kur nuotraukos iš to laiko? Mes matome nuotraukas tik iš paskutinių 9 mėnesių, kuriais jis jau sunkiai sirgo.
Buvo 2015 m. balandis, kuomet baigiau įrengti Tenerifėje mūsų šeimos vilą ir visi kartu su vyru ir marčia bei anūkais atšventėme Šv. Velykas. Raimondas buvo be galo laimingas įgyvendintu mūsų projektu, džiaugėsi matydamas linksmus ir laimingus anūkus, sakė, jog kiekvieną žiemą praleisime Tenerifėje.
Būtent taip ir nutiko ir 2016, ir 2017 m. čia žiemojome. Pastaraisiais su mumis buvo ir sūnus Rokas su savo šeima. Maloniai leisdavome laiką, turime daug nuotraukų šeimos albumuose.
2018 m. mes šventėme ir Raimondo 60 metų jubiliejų Tenerifėje. Tai kodėl jos ten nebuvo, jei jie kartu gyveno du metus tarp Palangos ir Tenerifės.
Nesu mačiusi jokios p. Aistės Tenerifėje, čia jos nėra matę ir įmonės darbuotojai.
Taipogi yra daug liudytojų, kurie artimai pažinojo mūsų šeimą ir mane, Raimondo žmoną, visi jie yra pasiruošę liudyti teisme, jei to prireiks.
Manau, kad p. Aistė su Raimondu galėjo pradėti bendrauti nuo 2018 m. vasaros vidurio, bet jie tikrai kartu negyveno. Net nebuvo jokių ženklų, kad Raimondas galėtų turėti kitą moterį ir dar su ja slapčia gyventi.
Kai jis nebuvo komandiruotėse, mes visą laiką gyvendavome kartu, Palangoje. Net ir 2018 m. lapkričio mėnesį į ligoninę jis buvo išvežtas iš Palangos, kur namuose buvau aš.
Jeigu p. Aistės teiginiai būtų tiesa, ji savuosius pagrįstų notraukomis, kitais faktais. Viso to nėra, ji negalinti pagrįsti savo melagingų teiginių.
– Kaip jautėtės tuo metu, kai Jūsų su p. Raimondu bendravimas nutrūko? Kada tai įvyko? Ar bandydavote jam skambinti, rašyti?
– Aš savo vyro nebemačiau nuo 2018 m. lapkričio 15 dienos, kuomet su juo išvažiavome į Kauno klinikas iš mūsų namų Palangoje.
Mus vežė mūsų vairuotojas S. Zilius. Trumpam sustojome Klaipėdos biure, esą vyrui neatidėliotinai reikėjo pasikalbėti su advokatu p. Arūnu Šimkumi, aš tuo metu laukiau automobilyje ir tik trumpam išlipau užeiti į tualetą, tačia grįžusi kieme neradau nei automobilio, nei vairuotojo , nei savo vyro, taip netikėtai Raimondas dingo…
Negalėjau atsitokėti, nesupratau, kas įvyko, buvo be galo neramu ir keista.
Ėmiau taksi ir važiavau namo, visą kelią be perstojo skambinau vyrui, jo telefonas rodė gerą signalą, tačiau į skambučius niekas neatsakė, tik atmetinėjo.
Kitą dieną susisiekiau su prof. Žaliūnu, pasitikslinau, kada galiu atvykti į Kauno klinikas, šis patarė atvykti šeštadienį.
Nuvykau su sūnumi, tačiau į palatą mūsų neįleido prie durų stovintis apsauginis. Tuomet pirmą kartą pamatėme p. Aistę, ji atėjo nešina raštu, jog mes su sūnumi esame nepageidaujami.
Nesustojome skambinti nei aš, nei sūnus, kasdien rašėme jam žinutes, taip pat turiu išsaugojusi ir sveikinimą su 61 gimtadieniu, bet vėliau mano telefonas buvo užblokuotas, tačiau šeima ir toliau jam skambino, siuntė filmukus kaip anūkai dainuoja daineles su linkėjimais seneliui kuo greičiau pasveikti.
Į skambučius jis neatsakė ne tik artimiausiems šeimos nariams, bet ir giminaičiams, bičiuliams ir verslo partneriams.
Bet dabar žiūrint atgal viskas tampa aišku, kad p. Aistės tikslas ir buvo iš mano vyro atminties ištrinti mūsų šeimą, draugus, artimuosius ir tai ji sėkmingai padarė kontroliuodama visus jo telefone gaunamus skambučius, neprileisdama susitikti nei sūnaus, nei draugų, nei verslo partnerių, kad nežinotume jo sveikatos padėties ir fizinės būklės.
Tokiu atveju ji galėjo teigti, jog jis mąstė ir buvo pajėgus kontroliuoti savo veiksmus, nors faktai kalba kitaip.
Jo pusseserei Vandutei, kuri buvo su juo artima nuo vaikystės, pavyko aplankyti Raimondą vasario 17 dieną Nidoje.
Raimondas buvo silpnos sveikatos, pilnai aptarnaujamas ir valdomas. Pokalbis vyko monologu, per valandą Raimondas nepasakė nė žodžio. Užsiminus apie sūnų Roką jis labai susijaudino ir pradėjo graudžiai verkti, jį ištiko priepuolis, jis buvo nuvežtas į Klaipėdos ligoninę, o vėliau pervežtas į Kauno klinikas.
– Kreipėtės į teismą dėl turto dalybų, kada p. Raimondas dar buvo gyvas. Koks buvo pagrindinis to motyvas? Kodėl laukėte tiek metų ir užgyventą turtą nusprendėte pasidalyti būtent tada?
– Kreipiausi į teismą dėl turto dalybų, kai iš brolio H. Karpavičiaus gavau ultimatumą neva nuo mano vyro, kad turiu išsikelti iš mūsų namų Palangoje per 24 val. ir tada mano vyras pagalvos, galbūt ką nors paliks man.
Buvau išregistruota iš gyvenamosios vietos E. Kanto g. 3, Klaipėda, bei atleista iš darbo be įspėjimo, 2018 m. gruodžio 4 d., kuomet mano vyras jau gyveno Kaune su p. Aiste.
Po visų šitų išpuolių prieš mane, aš gruodžio 19 dieną padaviau R. Karpavičių į teismą dėl bendro ūkio vedimo ir turto padalijimo.
Klaipėdos apygardos teismas pritaikė turto areštą. Man neliko kito kelio, kaip tik eiti teisiniu keliu įrodant mūsų pragyventų 40 bendro gyvenimo metų, kuriuose mes gyvenome ir dirbome petys petin.
– Kaip šiandien vertinate p. Aistės įvykių pasakojimo versiją?
– Visa p. Aistės pateikta informacija, jos sukurta pažinties istorija yra visiškas melas, kuriuo ji bando įtikinti žmones, jog jie gyveno kartu su Raimondu.
Faktai kalba patys už save. Jokio gyvenimo tarp jos ir mano vyro nebuvo. Jis gyveno su manimi mūsų namuose Palangoje iki nelemtos 2018 m. lapkričio 15 dienos.
Jo asmeniniai daiktai, mašina, visą laiką buvo mūsų namuose Palangoje. Jis čia grįždavo iš darbo ir po visų kelionių.
Visa tai matė 24 metus mūsų šeimoje dirbusi namų tvarkytoja bei apsaugos darbuotojai. Jie nesukėlė jokio preteksto, kad būčiau galėjusi kažką įtarti.
Tik kuomet Raimondas jau buvo po operacijos, aš gavau siutinį su asmeniniais daiktais ir nuotraukomis. Dabar žiūrint atgal viskas susidėlioja.
Ji su Raimondu Tenerifėje buvo nuo 2018 m. rugsėjo pradžios iki lapkričio pradžios. Jos pasakymas, kad pirko baldus Tenerifėje ir ten planavo jų vestuves yra tiesiog juokingas. Nes kuomet aš atskridau į Tenefirės namus 2019 m. kovo 25 dieną, radau visus baldus, kuriuos aš pirkau kai įrenginėjau namus 2013-2014 m. Niekas nebuvo pakeista, išskyrus rūsyje buvo nupirkta batų dėžė bei spinta laikyti sportinius rūbus. Matyt ponia ir nori pasakyti, jog pakeitė baldus, tai yra nupirko rūsyje batų dėžę.
Aš name Tenerifėje neradau nė vieno jos asmeninio daikto, yra liudininkai, tai vėl kyla klausimai: kur ji gyveno, kokiu adresu Tenerifėje kūrė naują gyvenimą?
– Ar iš tiesų broliai buvo nesikalbėję 12 metų? Pats p. Henrikas sakė, kad jų bendravimas „buvo normalus“.
– Labai liūdna rašyti apie brolį H. Karpavičių, kuris man nesuprantamais tikslais stipriai apsimelavo.
Tai paprasčiausiai įrodo žmogaus garbingumą. O gal jis yra stipriai įklimpęs į šitą svetimo turto užvaldymo aferą, kad nebeturi kito kelio, kaip tik meluoti.
Čia tik jis pats gali atskyti. O faktai tokie: jis pasitraukė iš generalinio direktoriaus posto MPK („Marijampolės pieno konservai“- red.), 2003 m. buvo mūsų sidabrinės vestuvės, mes atnaujinome įžadus Pranciškonų bažnyčioje Kretingoje ir puota vyko „Navalio“ restorane Klaipėdoje. Tai buvo paskutinis kartas, kai mūsų šeimos šventėje dalyvavo jo brolis ir žmona.
Yra nuotraukos ir tostai, sakyti H. Karpavičiaus, toliau seka 2008 metų Raimondo 50 m. jubiliejaus šventė, kurioje H. Karpavičius nedalyvavo.
Per iškilmingą vakarienę prie mūsų šeimos stalo sėdėjo Palangos klebonas bei brolis Pranciškonas. Tas pats nutiko ir per Raimondo 60-metį. Aš užsiminiau: „Gal pakviesk brolį į Tenerifę“, tačiau jis nepanoro ir jo atsakymas buvo labai griežtas ir konkretus.
Vienintelį kartą per šį laiką brolis buvo apsilankęs mūsų namuose, kai tęsė gydymą po širdies smūgio Palangos reabilitacijos ligoninėje. Aš išviriau arbatos ir mes šnekučiavomės laukiant Raimondo grįžtančio iš darbo.
Vėliau 2017 m. aš su sūnumi sutikome Henriką Palangoje, pakvietėme į svečius aplankyti Raimondą bei jo anūkus, bet jis atsakė, kad neturi noro susitikti.
Taigi mes nebendravome šeimomis nuo 2003 metų iki pat tol, kol Raimondas susirgo.
Brolis nėra buvęs mūsų namuose nei Nidoje, nei Tenerifėje. Jo paskutinis apsilankymas Nidoje buvo iki 2003 metų dar sename Nidos namelyje, taip pat buvo ir jo sūnus Gintas, kuriam buvo apie 16 metų.
Žinau, kad mano vyras visada jį sveikindavo su gimtadieniu, tokia ta draugystė ir buvo. Iš jo darbuotojų ne vienas yra sakęs, kad apie brolį mano vyras nenorėdavo kalbėti.
Net Tenerifėje, kai verslo partneriai klausdavo, ar jis turi brolį, Raimondas atsakydavo, kad turi, tačiau jau daug metų nebendrauja.
Visos šeimos nuotraukos rodo, kad brolio mūsų gyvenime po 2003 m. nebuvo. Gaila, kad žmogus prasilenkė su savo sąžine meluodamas. Jis tik pats sau gali atsakyti, kodėl jis taip apsimelavo.
– Kokie santykiai, Jūsų manymu, sieja/siejo p. Aistę ir p. Henriką? Ar jie galėjo būti pažįstami anksčiau?
– Kas sieja p. Henriką Karpavičių su p. Aiste man sunku atsakyti. Iš jo pasisakymų mes sužinome, kad jis pirmą kartą Aistę pamatė pas brolį, Kauno klinikose. Tai vėl prieštarauja elementariai logikai, kuomet Henrikas sako, kad Raimondas negyveno su manimi ir tuo pačiu nežinojo apie p. Aistės buvimą.
Tai kaip galėjo nežinoti brolis, kurio santykiai „buvo normalūs“ su Raimondu, kad jis gyvena su p. Aiste dvejus metus? Gal, kaip komentaruose rašo, tarp jų įsiplieskė meilės romanas?
Ar H. Karpavičius tapo p. Aistės auka, kaip ir mano vyras, kuriuo buvo pasinaudota pasisavinti ir užvaldyti visą turtą, čia jau reikia klausti pačio H. Karpavičiaus.
– Kas visoje šioje istorijoje šiandien Jums yra skaudžiausia? Ko sieksite?
– Sunkiausia susitaikyti su vyro netektimi, kad mūsų šeimos niekas neprileido paskutiniais gyvenimo mėnesiais.
Kad mano gyvenimas su Raimondu, kuris tęsėsi 40 metų, nutrūko taip staiga ir netikėtai, kad mūsų anūkai, kuriuos jis be galo mylėjo, negalėjo atsisveikinti su seneliu. Jie ir dabar nesupranta, kaip čia yra ir kodėl dabar negali lankytis Palangoje senelių namuose, maudytis baseine, važinėtis dviračiais po kiemą.
Per langus matosi baseine plaukiojantys anūkų žaislai, kuriais jie žaisdavo maudydamiesi ir kodėl yra pirma vasara, kada jie negalėjo ilsėtis Nidos namelyje, nors ten yra praleidę visas vasaras.
Dar anūkas prisimena, kai 2008 m. vasarą žvejojo su seneliu ant molo ir džiaugėsi pagautomis žuvytėmis. Tai ir buvo mūsų šeimos paskutinė vasara Nidos name.
Sieksiu, jog būtų atskleista visa tiesa ir tikiu, jog mūsų valstybėje egzistuoja teisingumas.
---------------------
Aistė Karpavičienė: apie palikimą sužinojau tik po visko
DELFI primena, kad kalbėjosi ir su p. Aiste Karpavičiene, kuri naujienų portalui sutiko atvirai papasakoti apie tai, kaip pora susipažino bei kaip atrodė paskutiniai šimtamilijoninį verslą vysčiusio verslininko gyvenimo mėnesiai kovojant su sunkia liga.
Moters teigimu, ji su savo tada dar būsimu vyru prieš ketverius metus susipažino Nidoje, kur buvo pakviesta vakarienės pas draugus, kurioje pasirodė ir pats R. Karpavičius.
„Po keleto dienų sulaukiau Raimondo skambučio. Tai buvo man staigmena. Vėliau sužinojau, kad draugės vyras davė mano telefono numerį. Raimondas pats jo paprašė. Paskui – susitikimai, veiklos, sportas, taip ši pažintis ir išsivystė, o vėliau virto į draugystę“, – pasakojo ji.
Pasak p.Aistės, pora gerais draugais buvo apie dvejus metus, o vėliau drauge apsigyveno ir pradėjo kurti savo šeimą, planuoti vestuves.
p. Aistės teigimu, moteris tuo metu žinojo, kad jos vyras yra išsiskyręs ir turi sūnų, su kuriuo santykiai yra komplikuoti, mat jis ne kartą teistas už narkotikų kontrabandą ir platinimą.
„Jis buvo vienišas“, – taip apie tada sutiktą p. Raimondą sakė tada dar būsima jo žmona.
Paklausta, ar p. Audronė tada žinojo apie jų santykius, p. Aistė sakė, kad ji tiesiog negalėjo nežinoti.
„Raimondas jai pats buvo pasakęs, kad yra pasiryžęs kurti naujus santykius“, – teigė moteris.
Pora, kaip sakė, tada gyveno tarp Palangos pajūrio ir Tenerifės, mat ten buvo vystomas verslas, o p. Aistė buvo įdarbinta marketingo vadove.
2018 m. rugpjūčio pabaigoje porai grįžus iš Tenerifės Raimondo draugas prof. Remigijus Žaliūnas, kaip pasakojo, pasiūlė jam profilaktiškai pasitikrinti sveikatą, tačiau kaip parodė tyrimai, vyras tuo metu buvo visiškai sveikas.
Po kurio laiko kartą kalbant telefonu p.Aistė teigė pastebėjusi kalbos sutrikimų, todėl vyras buvo išvežtas į Klaipėdos Jūrininkų ligoninę atlikti tyrimus, kur pats pildydamas ligos istoriją, anot jos, uždraudė informaciją apie jo ligą teikti buvusiai žmonai p. Audronei.
Čia pora, kaip buvo teigiama, ir sužinojo ir lemtingą diagnozę – du augliai galvoje.
Vėliau Kauno kilnikose sekė tyrimai, operacija, gydymas remiantis užsienio medikų pagalba. Vyro sveikata buvo pagerėjusi.
„Mes buvome išleisti namo atsigauti. O jis maždaug po savaitės pradėjo spręsti darbinius reikalus, nes tuo daugelį metų gyveno. Po operacijos turėjome tik vieną pokytį – mūsų gyvenime atsirado daugiau laiko poilsiui negu darbui“, – sakė p. Aistė.
Pora savo vestuves sakė pradėjusi planuoti dar 2018-ųjų pavasarį, kuomet vyras dar nieko nežinojo apie savo ligą.
„Jis buvo apsisprendęs dėl to anksčiau nei aš. Tada ir Tenerifės namus tvarkyti pradėjome, ir Nidos namus pertvarkyti, ir šių metų vasaros šventei ruošėmės... Deja, gyvenimas pakoregavo kitaip“, – sakė ji ir pasakojo, kad pora susituokė kovo 28 dieną, o tuo metu p. Ramondas jautėsi puikiai.
Galiausiai paskutiniai sutuoktinių mėnesiai prabėgo klinikose.
„Mes juos praleidome klinikoje, nes buvo taikytas naujausias užsienio partnerių gydymas, jis turėjo būti atliekamas stacionare. Buvo stebima teigiama dinamika, ruošėmės išvykti namo. Netektis buvo labai staigi.
Tai užtruko parą laiko. Dėl sepsio sutriko širdies veikla, pulsas ir reanimacijos medikams nepavyko jo atgaivinti. Galiu patvirtinti, kad onkologiją mums pavyko suvaldyti, bet sepsio pasekmės buvo žaibiškos“, – sakė ji.
Apie sudarytą testamentą moteris sakė nieko nežinojusi, o naujiena ją pasiekė „tik po visko“.
