Piešia Lietuvos ateitį: vis mažiau norėsis gyventi perkūnkiemiuose

Kaip Lietuva atrodys 2050 metais? Kokia ji bus jeigu nieko neplanuosime ir kelius tiesime ar namus statysime be jokio plano? Kokia turėtų būti Lietuva po 30 metų – likti periferija ar tapti Europos centru?

Apie tai Aplinkos ministerijos rengiamoje diskusijoje, skirtoje aptarti būsimą Lietuvos bendrąjį planą, diskutavo architektai, ekonomistai ir vyriausybės atstovai.

Diskusijoje dalyvavęs banko „Luminor“ ekonomistas pažymėjo, kad nors lietuvių ir mažėja, jie turtingėja, todėl planuojant miestus, infrastruktūrą – į tai būtina atsižvelgti.

Turime nustoti save lyginti

Pradėtas rengti Lietuvos teritorijos bendrasis planas turės būti paruoštas iki 2020 metų, o jame numatyti sprendiniai turės sudaryti sąlygas darniai valstybės teritorijos raidai iki 2050 metų.

Paprasčiau tariant, plane bus numatyta, kaip atrodys mūsų miestai ir miesteliai, kokie keliai bus tiesiami, per kiek laiko galėsim pasiekti Vilnių iš kitų miestų ir t. t.

Dabartinis bendrasis planas baigia galioja būtent 2020 metais, todėl dar yra keleri metai jam parengti.

Atsakydamas, kaip jis turėtų atrodyti, architektas, urbanistas, Jungtinių Tautų diplomatas Paulius Kulikauskas, teigė, kad pirmiausia turėtume atsikratyti nevisavertiškumo komplekso.

„Mes turime suprasti, kas yra Lietuva – Europos periferija ar vartai tarp Rytų ir Vakarų. Kaip mums vertingiau save pozicionuoti ateityje.

Daugelį metų pragyvenęs ne Lietuvoje, grįžęs čia galiu pasakyti, kad mus vis dar kankina nežmoniškai didelis nevisavertiškumo kompleksas, kurio šaknys man visiškai nesuprantamos.

Pasaulio kontekste Lietuva atrodo kaip normali, išsivysčiusi šalis, pagal Pasaulio banko indeksą esame jau ne vidutinių pajamų, o priskiriami prie turtingųjų, nors suprantu, kad atskiro žmogaus tai nešildo.

Mums reikia viską daryti dėl savęs, o ne lygintis su Kongo demokratine respublika, Kinija ar Brazilija. Bendrajame plane turėtų atsispindėti pasitikėjimas savimi, daugiau tikslų, į ką orientuosimės“, – teigė jis.

Nors mūsų mažėja, mes – turtingėjame

Ekonomistas Žygimantas Mauricas pritaria, kad lietuviai nestokoja saviplakos. Anot jo, labiau turėtume orientuotis į teigiamas tendencijas ir pagal tai planuoti bendrąjį planą, o ne nuolat baksnoti pirštu į emigraciją, dviejų Lietuvų atskirtį.

„Laisvas darbo jėgos judėjimas turi tam tikrų pliusų – tai nėra minusas, juo labiau, kad tam tikri miestai, pavyzdžiui, Vilnius, tik pritraukia ir didina savo gyventojų skaičių. Jeigu mes tokiu tempu judėsime į priekį, 2030 m. pasieksime ES vidurkį.

Į tą reikia atsižvelgti formuojant bendrąjį planą. Mes jau dabar esame pakankamai pasiturinti šalis, žmonės tampa pasiturintys iš tiesų, ir teritorijų planavime tai turi pasireikšti“, – akcentavo ekonomistas.

Ž. Mauricas pažymi, kad augant gyventojų pajamoms, lūkesčiai dėl gyvenimo patogumo taip pat augs, todėl į tai būtina atsižvelgti planuojant miestus.

„Nors mūsų ir mažėja, mes daromės turtingesni, todėl pagal tai reikia koreguoti planą. Kokybės norėsis vis labiau, tikėtina, kad vis mažiau norėsime gyventi tokiuose rajonuose kaip Perkūnkiemis, atsiras daugiau elektromobilių, todėl planuojant reikia numatyti įkrovimo vietas.

Pažiūrėkite į Belgiją, Izraelį, koks tankus užstatymas komercinių ar pramoninių patalpų. Mes visa tai irgi turime planuoti, kad nebūtų, jog atėjus stambiam investuotojui ir prašant kelių hektarų ploto, mes sakytume: ne, negalime, nes čia tai aplinkosauginiai reikalavimai neleidžia, tai čia kažkas namą pasistatęs. Su tokiu nuolatiniu pagalių kaišiojimu į ratus ES nepasivysime“, – įsitikinęs ekonomistas.

Ž. Mauricas teigia, kad taip pat turime išspręsti esminius klausimus, kaip save įsivaizduojame po 30 metų.

„Jeigu mes geografiškai esame ES periferijoje, natūralu, kad oro uostas mums yra vienintelis būdas, kad vakarų europiečiai ir kiti mus pasiektų, nes su automobiliu nei ispanai, nei italai, nei prancūzai, nei tuo labiau britai pas mus tikrai nevažiuos.

Jei norime tapti centru – turime turėti gerą oro uostą, o dabar net geležinkelio linijos, jungiančios Kauną ir Vilnių, jų oro uostus – negalime turėti. Kiekvienas tiesiog tampo tą paklodę į savo pusę, ir mes patys padarome save periferija“, – sako jis.

Bendrasis planas turi palengvinti gyvenimą visiems

Vyriausiasis Vilniaus miesto architektas Mindaugas Pakalnis taip pat teigė, kad labai svarbu planuoti susisiekimą, kadangi tai galėtų padėti išspręsti ir vadinamą Dviejų Lietuvų problemą.

„Kas iš to, jei pastatysime pigių butų iš gipsokartono šalia Vilniaus. Turime bandyti sukurti tokią infrastruktūrą, kad Vilnių iš Šiaulių galima būtų pasiekti per 1 valandą kelio.

Olandai yra padarę taip – jie sukūrė siaurą ir gražų Amsterdamo centrą, tačiau labai faina gyventi ir Eindhovene, o Amsterdamą iš jo pasiekti galima per valandą. Reikia sujungti šiuos dalykus, kad visa Lietuva veiktų kaip viena sistema. Jeigu turėsime gerą infrastruktūrą – gal nereikės visiems į tą Vilnių važiuoti, nes ir taip turime kamščius, stringame vien prie įvažiavimo į sostinę, ir visi stovime spūstyse“, – sako jis.

M. Pakalnis sako, kad bendrasis planas turėtų būti toks, kad jame nebūtų kažkokių keistų, nepraktiškų ar neapgalvotų sprendinių, neleidžiančių tolimesnės plėtros.

„Galvojau, kada paskutinį kartą minėjau Lietuvos bendrąjį planą ir prisiminiau, kad jį minėjau keikdamasis dėl gamtinio karkaso, kuris plane įteisintas kaip kokia Dievo dovana, nors Vilniui tai yra miesto intensyvinimo stabdis“, – juokėsi architektas.

Anot jo, svarbiausia, kad bendrasis planas apimtų tikslias investicijas ir kad jis sudarytų konkurencines sąlygas savivaldybėms, kurios negalėtų būti vien paramos gavėjomis.