Pavyzdžiui, praėjusių Seimo rinkimų išvakarių derlius buvo itin gausus – vidutinė senatvės pensija nuo 2007 iki 2009 metų padidėjo daugiau nei trečdaliu. Nors pensijų didėjimas pats savaime turi teigiamos įtakos tiek ekonomikos augimui, tiek socialinės atskirties mažėjimui, jų didėjimo tempas ir mastas visada turi atitikti valstybės galimybes. Tačiau grybienos neiššaldė nei 2008-ųjų pradžioje prasidėjusi viena šalčiausių praėjusio šimtmečio pasaulinių recesijų, nei faktas, jog nepasvertas socialinių išmokų didinimas atveria 3 milijardų skylę Sodros biudžete.
Artėjant šių metų rinkimams, kol kas populiariausias masalas rinkėjams vilioti yra PVM lengvatos. Labiausiai stebina registruojamos įstatymo pataisos mažinančios šio mokesčio tarifą itin specifinėms ir dažnai ne pirmojo būtinumo prekėms ir paslaugoms – žemėlapiams, rankraštinėms natoms, brėžiniams, nakvynėms viešbučiuose ar bilietams į pramogų parkus. Yra ir dar sunkiau suvokiamas pasiūlymas sumažinti mokesčio tarifą bilietams į... cirką.
Rimtesnius argumentus turi ketinimai mažinti maisto produktų apmokestinimą. Kadangi tai yra pirmojo būtinumo prekės, didžiausią naudą gautų mažiausias pajamas gaunantys šalies gyventojai. Vidutiniškai lietuviai maistui skiria ketvirtadalį, o žemiausias pajamas gaunantys gyventojai – daugiau nei pusę visų savo išlaidų. Dar svarbesnis argumentas galėtų būti ir tai, kad kaimyninės šalys lengvatinius PVM tarifus taiko kai kuriems maisto produktams ir taip apsunkina Lietuvos verslininkų konkurenciją.
Deja, visi šie siūlymai ignoruoja vieną svarbų faktą – apmokestindama maisto produktus valstybė surenka beveik du milijardus litų PVM. Siūlyti šio mokesčio tarifo mažinimą nesvarstant kaip bus kompensuotos prarastos pajamos yra neatsakinga ir lengvabūdiška.
Viena išeitis yra atsisakyti neefektyvios ir netgi žalingos lengvatos šildymui ir karštam vandeniui. Visų pirma, šios išlaidos mažiausias pajamas gaunantiems gyventojams ir taip yra valstybės bent iš dalies kompensuojamos, todėl papildomai taikyti ir lengvatinį PVM tarifą, kuris taikomas ir dideles pajamas gaunantiems gyventojams, yra netikslinga. Antra, šis mokestis subsidijuoja ne Lietuvos verslą ar šalies gyventojus, o dujų importą iš Rusijos. Trečia, gyventojai besišildantys elektra arba geoterminiu šildymu – aplinką tausojančia alternatyva – šios lengvatos neturi. Ketvirta, tiesioginės kompensacijos už šildymą ir PVM neskatina gyventojų rūpintis savo būsto renovacija ir jo energetiniu efektyvumu.
Tiesa, šios lengvatos atsisakymas valstybės pajamas padidintų apie 100 mln. litų, o tai nesukurtų didelių galimybių taikyti PVM lengvatas maistui. Vien būtiniausioms maisto produktams – duonai ir grūdų produktams, mėsai, kiaušiniams, pienui bei jo gaminiams – lietuviai skiria daugiau nei du trečdalius visų išlaidų maistui.
Apskritai, PVM lengvatos yra pavojinga pelkė, į kurią dėjus vieną koją ištrūkti gali būti labai sunku. Lengvatas pradėjus taikyti vienai prekių ar paslaugų grupei netruks pasipilti suinteresuotų grupių siūlymai ir reikalavimai jas taikyti visur kitur. Neatsitiktinai Europos Komisija praėjusių metų pabaigoje priėmė Komunikatą dėl PVM ateities, kuriame numatomas lengvatų ir išimčių skaičiaus bei piktnaudžiavimo galimybių mažinimas. Todėl geresnė alternatyva mažiausias pajamas gaunančiųjų perkamosios galios didinimui būtų ne PVM lengvatos, o neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimas.
Dar viena pavojinga, bet periodiškai išdygstanti musmirė yra antkainių reguliavimas. Ši priemonė nedaug skiriasi nuo tiesioginio kainų reguliavimo, taikyto Sovietų Sąjungoje ir tebetaikomo Baltarusijoje, tačiau yra visai svetima ir nepriimtina intervencija demokratinėje rinkos ekonomikoje. Toks sprendimas, tikėtina, turėtų priešingą nei laukiama poveikį – sumažėjęs Lietuvos patrauklumas užsienio investuotojų akyse užtikrintų, kad konkurencija prekybos sektoriuje nedidės. Be to, egzistuoja greitai gendančių produktų, pavyzdžiui, iš tolimų šalių atgabentų vaisių ar žuvies, kurių antkainiai yra gerokai didesni nei visų kitų produktų, nes turi kompensuoti šių produktų nerealizavimo riziką. Todėl universalus antkainių reguliavimas visiems maisto produktams sumažintų prekių asortimentą, o taip pat ir gyventojų gaunamą naudą.
Įstatymų, ribojančių prekybininkų laiką, vietą ir asortimentą, nuolat daugėja, o tai apsunkina naujų konkurentų atėjimą. Siekiant užtikrinti maisto ir kitų prekių kainų stabilumą reikia stiprinti konkurencijos priežiūrą ir naikinti biurokratinę naštą tik tariamai saugančią vartotojus.
