Taip sako Kauno technologijos universiteto mokslininkė Eglė Butkevičienė. Viešosios politikos ir administravimo instituto docentės nuomone, Lietuvos piliečiai linkę manyti, jog valstybei turėtų tekti didžiausia atsakomybė rūpinantis žmogumi sudėtingose jam gyvenimo situacijose.
– Šiuolaikinę visuomenę sudaro susiskaldžiusios, atsiskyrusios bendruomenės ir tik nedidelė dalis jų gali naudotis socialine gerove. Didžioji dauguma turi mažai vilties pakelti savivertę. Ar ne tai ir yra alkoholizmo, emigracijos, savižudybių priežastis? Kas šiuolaikiniam žmogui yra gerovė arba geras gyvenimas?
– Kalbėdami apie gerovę, mes dažnai ją siejame su asmeniniu socialiniu saugumu, kitaip sakant, su tam tikra vidine būsena, kai individas jaučiasi užtikrintas, patenkintas savo dabartimi bei ateitimi, saugus.
Kas žmogui yra tas saugumas – daugiausia priklauso nuo paties asmens. Tai gali būti tiek materialūs, tiek nematerialūs dalykai: nekilnojamoji nuosavybė, gerai mokamas darbas, karjera, pripažinimas ir t. t.
Nėra universalios formulės visiems – kiekvienam gerovės ir saugumo jausmą užtikrina individualus veiksnių rinkinys.
Tačiau priešingoje situacijoje – kai individas pasijunta nesaugus, neužtikrintas dėl savo ateities – gali rastis įvairiausių minčių, kaip iš tokios situacijos ištrūkti: kai kas pasirenka tiesiog užsimiršti taurelėje, ieškoti laimės ir saugumo, kurti savo ateitį svečiose šalyse, o silpnumo minutę – net ir palikti šį pasaulį.
Dar Emile’is Durkheimas (1858–1917), kuris yra laikomas vienu sociologijos mokslo pradininkų, teigė, kad visuomenėje labai svarbios plataus masto jėgos, nuo kurių priklauso pavienių individų būsena ir elgesys.
Nagrinėdamas savižudybių priežastis, jis teigė, kad savižudybė yra socialinis faktas ir jį reikia aiškinti remiantis kitais socialiniais faktais: visuomenėje savižudybių skaičiaus augimą lemia ne individualios priežastys, o tam tikri kiti socialiniai faktai – nedarbas, skurdas ir kita.
Kaip rodo 2015 m. apklausos duomenys, labai patenkinti savo gyvenimo kokybe yra vos 7,5 proc. apklaustųjų.
Tačiau ir labai nepatenkintų yra maždaug tiek pat (6,4 proc.). Didžiausia dalis respondentų (42,3 proc.) yra vidutiniškai patenkinti savo gyvenimo kokybe. Intrigos ar siurprizo, kas jie tokie, nėra – labiau patenkinti savo gyvenimo kokybe jaučiasi išsilavinę, geresnes pajamas gaunantys žmonės.
Palyginę šiuos duomenis su 2014 m. apklausos rezultatais, galime sakyti, kad situacija panaši: labai patenkintų savo gyvenimo kokybe buvo 8,9 proc., labai nepatenkintų – 6,6 proc., o didžiausią dalį (38,6 proc.) sudarė pasirinkę vidurinę vertinimo skalės kategoriją – 3 balus iš 5.
Kalbant apie asmeninio saugumo jausmą, Lietuvoje žmonės mano, kad nesaugiausiai jie jaustųsi ilgalaikės fizinės ar protinės negalios atveju ir netekę darbo. Ilgalaikės fizinės ar protinės negalios atveju labai nesaugūs (33,4 proc.) ir nesaugūs (37,1 proc.) jaučiasi per 70 proc. visų respondentų.
Netekę darbo taip jaustųsi gerokai daugiau nei 60 proc. respondentų: 24,2 proc. labai nesaugūs, 41,7 proc. – nesaugūs. Tenka pabrėžti, kad mažiau saugumo jausmas būdingas kaimo gyventojams. Saugiausi žmonės jaučiasi situacijose, kurias kontroliuoja patys, pavyzdžiui, gimus vaikui.
Tačiau, jei lyginame 2015 m. duomenis su ankstesnių tyrimų rezultatais, matome šiokias tokias gerėjimo tendencijas: 2013 m. apklausa rodė, kad Lietuvos gyventojai ypač nesaugiai jaučiasi situacijose, susijusiose su darbo netekimu. Tokį požiūrį tais metais išsakė 77,6 proc. respondentų (palyginkime: 2010 m. taip teigė 75,1 proc., o 2015 m. – 65,9 proc.).
Nesaugiai ilgalaikės fizinės ar protinės negalios atveju 2013 m. jautėsi 77 proc. respondentų (palyginkime: 2010 m. taip teigė 81,1 proc., o 2015 m. – 70,5 proc.). Nors duomenys rodo geras tendencijas, tačiau situacija gerėja ne itin sparčiai.
– Socialinė atskirtis gali būti apibrėžiama kaip procesas ir būklė, kurioje individams neprieinamas minimalus gyvenimo kokybės ar gero gyvenimo standartas ir kuri didina jų nesaugumo, gėdos jausmus, psichologinį diskomfortą, nepasitikėjimą savimi, pagarbos ir orumo stoką.
Jūsų atliekami tyrimai rodo stiprius valstybės socialinės paramos lūkesčius. Pastarieji 25 gyvenimo laisvoje šalyje metai iš esmės nepakeitė žmonių požiūrio ir jie toliau yra linkę kliautis tik valstybės pagalba?
– Tyrimų duomenimis, lūkesčiai, kad būtent valstybė pasirūpins būstu, darbu, žmogaus gerove, vis dar stiprūs.
Tiriamųjų buvo prašoma pasakyti, kam turėtų tekti didžiausia atsakomybė rūpinantis žmonėmis tokiose gyvenimo situacijose kaip sulaukus pensijos, ligos atveju, netekus darbo, ilgalaikės fizinės ar protinės negalios atveju arba gimus vaikui: valstybei, pačiam žmogui, artimiesiems ar bendruomenei ir tam tikroms nevyriausybinėms organizacijoms.
Šis klausimas respondentams užduodamas jau daug metų.
Valstybės atsakomybę žmogui, sulaukusiam pensinio amžiaus, akcentuoja didžiausia dalis apklaustųjų (78,8 proc.).
Ar šios tendencijos stipriai kinta? Sakyčiau, kad ne. Jei palygintume 2015 m. duomenis su tyrimas, atliktais 2010 m. arba 2013 m., pamatytume, kad tas penkerių metų laikotarpis stipriai nepaveikė žmonių mąstysenos ir požiūrių.
Tyrimo duomenys aiškiai rodo, kad žmonės Lietuvoje nelinkę pasikliauti bendruomenės pagalba sunkiose gyvenimiškose situacijose. Šis pasitikėjimas labai menkas (iki 5 proc. respondentų nurodė bendruomenės vaidmenį).
Vis dėlto didžiausias bendruomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo yra siejamas su ligos ar negalios atvejais.
– Ar galima sutikti, kad liberalizmo politika galutinai patyrė krachą, nes daugeliui žmonių nepriimtina mintis, jog tik jie patys turi pasirūpinti savimi?
– Tikrai neteigčiau, kad liberalizmo politika patyrė krachą, nors mintis, kad už savo ateitį, savo likimą, savo gerovę atsakai pats, vis dar nėra priimtina didelei daliai Lietuvos gyventojų.
Praėjo tik 25 nepriklausomybės metai, o juk daug diskutuojama, kad epocha, kurioje žmogus gimė ir užaugo, stipriai veikia jo požiūrį į aplinką, pasaulį, į tai, kaip, asmens nuomone, viskas turėtų būti. Gimę nepriklausomybės laikotarpiu dar tik žengia į 26-uosius metus. Apklausose jie sudaro nedidelę dalį respondentų (2015 m. apklausoje 18–29 m. apklaustieji sudarė 18,2 proc.).
Manau, kad jaunimas, vadinamoji Y karta, vis labiau ima gyvenimo vairą į savo rankas. Y karta apibūdinama kaip nebijanti prisiimti atsakomybės, itin gerai vertinanti save ir savo gebėjimus, pasitikinti savimi, todėl galima prognozuoti, kad laikui bėgant pasikliovimas vien valstybe ims mažėti.
– Žmonių savijautai didelę įtaką daro atlygis už darbą. Įvairūs tyrimai rodo, kad daugiau kaip pusė Lietuvos piliečių mano uždirbantys per mažai. Kodėl lietuviai nesijaučia laimingi? Kuri visuomenės dalis atrodo labiausiai diskriminuojama, skriaudžiama Lietuvoje?
– Visiškai pritariu, kad asmenų savijautai didelę įtaką daro atlygis už darbą. Netgi ne vien uždarbis, bet ir darbo sąlygos, darbinės patirties vertinimas veikia tiek psichologinę, tiek fizinę savijautą ir galbūt net apskritai žmonių požiūrį į pasaulį, į visuomenę, kurioje gyvena.
Užsienyje atlikti tyrimai liudija, jog pernelyg mažas darbo užmokestis daro neigiamą poveikį asmeninės gerovės vertinimams. Todėl visai natūralu, kad jaustis laimingam, kai neturi pakankamai lėšų pragyventi, nėra lengva.
Remiantis mūsų tyrimo duomenimis, dauguma respondentų atsakė „ne“ (84,7 proc.) į klausimą, ar per pastaruosius metus patyrė diskriminaciją, susijusią su darbu, pavyzdžiui, kreipdamiesi dėl darbo, atlyginimo pakėlimo arba paaukštinimo pareigose. Antra vertus, 15,3 proc. apklaustųjų vis dėlto jautė tokio pobūdžio diskriminaciją.
– Diskusijos dėl Darbo kodekso parodė, kad verslas pasisako už projektinius darbus, kai norima kuo daugiau darbuotojų paversti laisvais menininkais ir jiems mokėti tik tada, kai yra užsakymų. Ar tokia darbo rinkos tendencija, vadinama uberizacija, gali padėti mažinti socialinę nelygybę, o gal tik sukelia dar didesnį nesaugumo jausmą?
– Mokslinė literatūra nepateikia vienareikšmio atsakymo apie valstybės vaidmenį socialinio aprūpinimo kontekste.
Socialdemokratinė perspektyva pabrėžia stiprią gerovės valstybę kaip pozityvų dalyką, padedantį užtikrinti socialinę lygybę ir mažinti socialinę nelygybę per perskirstymą. Ir atvirkščiai – kiti autoriai (tokie kaip Friedrichas von Hayekas ar Charlesas Murray) stiprią gerovės valstybę kritikuoja dėl jos neefektyvumo, despotizmo ir ypač dėl nesuderinamumo su žmogaus laisvės idėja.
Tas mintis galima pritaikyti ir šioje situacijoje. Dažnai teigiama, kad rinkoje savaime nusistovi paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. Tai priklauso nuo abiejų pusių, nuo konkrečių aplinkybių, tad vienareikšmio atsakymo nėra. Net ir situacijos, kuriose egzistuoja tam tikras nesaugumo laipsnis, gali padėti mažinti socialinę nelygybę.
