Pasitikrinkite: jūsų vadovas – lyderis ar vadybininkas?

Darbe jaučiatės tik didelio mechanizmo sraigteliu, tačiau netobulėjate asmeniškai? Tai gali būti ne tik jūsų, bet ir jūsų vadovo kaltė. Būtent taip mano Lietuvoje viešėjęs knygos „Dora lyderystė: asmenybės formavimo kelias“ autorius Alexandre Havardas.

Prancūzijoje gimęs ir šiuo metu Rusijoje gyvenantis lyderystės ekspertas teigia, kad vadovas lyderis yra ne tas, kuris išpildo akcininkų tikslus, bet tas, kuris kartu su kylančiais įmonės rezultatais kelia ir visą kolektyvą.

- Kas, Jūsų nuomone, yra lyderystė versle?

- Tai tapimas didingu, sužadinus didingumą ir savo kolektyve. Lyderystė yra ir tarnavimas kitiems. Lyderis versle – tai ne tik buvimas vadovu. Lyderystė – tai gyvenimo būdas. Turi įžvelgti galimybę būti didžiu tiek savyje, tiek kituose. Tikri vadovai padeda darbuotojams augti, judėti į priekį, rasti stipriąsias puses.

Kaip verslo lyderio pavyzdį visada įvardiju Edouardą Micheliną, padangų gamybos įmonės vadovą. Teko susitikti su jo anūku Francois Michelinu, kurio paklausiau, kas, jo nuomone, yra lyderystė.

Jis papasakojo savo senelio istoriją. Edouardas buvo verslininkas, inžinierius, matematikas ir filosofas. Kai jis jau dirbo su padangų gamyba, jo įmonėje pradėjo dirbti išsilavinimo neturintis jaunuolis Marius Mignolis. Vaikinas mokslus metė būdamas 15 metų. Dirbo spaustuvėje. Padangų gamykloje jis buvo nusiųstas į spaudos skyrių, kur ruošė savaitinį laikraštį.

Kai Edouardas sužinojo apie vaikiną, personalo vadovą išvadino kvailiu – kodėl šis jaunuolį nusiuntė į skyrių, kuriame nėra kūrybos. Iš Edouardo lūpų nuskambėjo žodžiai - „kad rastum deimantą, reikia suskaldyti akmenį“. Marių liepė išsiųsti į prekybos departamentą.

Kadangi Marius neturėjo išsilavinimo ir matematika jam nebuvo lengva kaip riešuto gliaudymas, jis sau pasigamino „liniuotę“, kuri padėjo lengvai konvertuoti valiutą. Vieną kartą tą liniuotę pamatė Edouardas. Jis iškart suprato, kad vaikinas yra genijus. Išsiuntė jį dirbti į tyrimų departamentą.

Tuo metu automobiliai buvo nuolat tobulinami ir galėjo išvystyti vis didesnį greitį, tačiau čia atsirado nauja problema. Automobilių padangos greitai kaisdavo ir niekas nesugalvojo būdo, kaip šį efektą sumažinti. Būtent neturėdamas nei inžinerinio, nei matematinio išsilavinimo eksperimentuodamas Marius išrado būdą, kaip padangas padaryti atsparesnes šiam reiškiniui.

Tikras vadovas turi pamiršti tai, ko darbuotojas negali padaryti. Jis turi galvoti apie tai, ką žmogus gali padaryti.

- Jei vadovauji kelis šimtus ar tūkstančius darbuotojų įmonei sunku pastebėti kiekviename žmoguje talentą.

- Atrasti talentus nėra vien įmonės direktoriaus pareiga. Kiekvienas vadovas, kuris turi pavaldinių, privalo juos pažinti.

Edouardas tai darė su visais jam pavaldžiais žmonėmis.

Aukščiausias įmonės vadovas turi lyderystės įmonėje įkvėpti visus. Padėdamas žmonėms rasti save tarnauji ir įmonei. Lyderystė nėra gerų rezultatų siekimas. Lyderystė yra gerų žmonių „gaminimas“.

Daug vadovų galvoja, kad sėkmingai vadovauja įmonei, bet iš tiesų nekreipia dėmesio į darbuotojus ir net nesupranta, kaip praranda talentus savo įmonėje. Galbūt jie nieko nesigaili, bet iš tiesų - tiesiog nežino, kad gali būti dar geriau. Įmonę sėkminga padaro ne pinigai, o žmonės.

- Ar vadovai nebijo darbuotojų, kurie turi lyderystės savybių? Juk jie gali užimti vadovų pozicijas.

- Toks retas mentalitetas yra visiška priešingybė lyderystei. Tikras lyderis supranta, kad vietos yra visiems. Lyderystė susijusi su pozityvumu. Tai – svajonės kurios virsta vizija, vizijos – misija, misija – veiksmais. Tam reikia įdėti ir širdies, ir proto, ir noro. Lyderystėje negali būti jokio pavydo. Jei jis atsiranda – lyderystei galas.

Jei lyderis mato sėkmingą žmogų, jis galvos, kad nori tokiu būti, o ne jį nuversti ir pašalinti.

- Ar lyderystė įmanoma be savanaudiškumo? Juk patenkindamas savo lyderystės poreikį nori, kad pasisektų būtent tau.

- Visi žmonės ieško savęs realizavimo būdų. Nėra savanaudiška galvoti apie gyvenimo prasmę, kaip save įprasminti gyvenime. Savanaudiška yra nesuprasti, kad save realizuoti galima tik padedant kitiems žmonėms save realizuoti. Jei padedi kitiems žmonėms augti, augi ir pats.

Heroizmas nėra lyderystė. Tai visko aukojimas dėl minios. Tačiau tau pačiam nerūpi, kas bus su tavimi. Tikras lyderis yra ne toks. Jis galvoja, kas nutiks su manimi – ar aš tapsiu geresnis, ar blogesnis. Lyderiai neaukoja savęs dėl minios, jie nori, kad minia judėtų į priekį kartu.

- Pasaulyje pastebimi įmonių struktūrų pokyčiai. Tradicinę hierarchinę sistemą keičia labiau bendruomeninis įmonių valdymas. Kokia lyderystės ateitis besikeičiančiame pasaulyje?

- Anksčiau užteko mažai lyderių. Dabar artėjame prie situacijos, kai neturintis lyderio savybių žmogus pasmerktas žlugti. Kiekviename gyvenimo žingsnyje privalai atsakingai elgtis su savo laisve. Anksčiau turėjome vieną žmogų viršuje, kuris nurodydavo, kaip reikia elgtis. Dabar ši struktūra nebeveikia.

Ateityje lyderystė taps dar svarbesne. Nebegalime tikėtis, kad kažkas mumis pasirūpins. Turime priimti sprendimus patys už save. Negalima sakyti, kad lyderystė skirta tik vadovams. Tai – mąstymo būdas.

Yra labai daug vadovų, kurie nutolę nuo lyderystės. Kai klausiu studentų, ar jų vadovai yra lyderiai, daug atsako – ne, jie yra vadybininkai, nes neverčia darbuotojų judėti į priekį.

- Kuo skiriasi vadovas lyderis nuo vadovo vadybininko?

- Vadybininkas yra žmogus, kuris moka gerai atlikti užduotis. Verslo konsultantas Peteris Druckeris sakydavo, kad vadyba – darbo atlikimas, lyderystė – žmonių stūmimas į priekį.

Vadybininkas galvos tik apie tai, kaip įgyvendinti akcininkų iškeltus metų tikslus, bet jam nesvarbu, kas nutiks su darbuotojais.

Vadyba yra apie tai, kaip gerai atlikti užduotis (angl. doing thing right), lyderystė yra apie tai, kaip daryti teisingus dalykus (angl. doing the right thing).

- Kaip gerą vadovą lyderį įvardijote E. Micheliną. Ką dar galėtumėte paminėti?

- „Kimberly-Clark“ vadovą Darwiną Smithą. Pradėjęs dirbti įmonėje jis suprato, kad joje dirba „robotai“, o jis tokiu būti nenorėjo. Jis mąstė, ką padaryti, kad darbuotojus paverstų žmonėmis. Sugalvojo visiškai perorientuoti įmonę iš verslui skirtų popierių gamybos į vartotojams skirtų popieriaus produktų gamybą. Jam teko atleisti apie 20 proc. darbuotojų. Kai kas jį kaltino žiauriu elgesiu, bet jis laikėsi savo – nenoriu būti „robotu“, o tiems, kam nepatinka, gali palikti įmonę.

- Bet ar tai nedvelkia negailestingumu?

- Kai akcininkai tau patiki kompaniją, esi atsakingas už ją visą. Jei įmonė sugriūna, atsakingas vadovas. Kiti darbuotojai gali rasti kitus darbus, o tu gali būti praradęs viską, kartu ir savo reputaciją. Todėl čia turi suveikti lyderio savybės ir turi imtis veiksmų.

D. Smithas nusprendė darbuotojus iš „robotų“ paversti mąstančiais žmonėmis. Jei 20 proc. buvo norinčių dirbti pagal seną tvarką, negi visi likusieji taip pat turėjo sustoti vietoje? Tokioje situacijoje žmonių atleidimas yra pareiga, nes vadovas apie darbuotojus turi galvoti kaip apie bendruomenę. Jei neišdrįsi laiku imtis sprendimų, mirs visi. Žinau žmonių, kurie jausdami gailestį negali sau leisti priimti tokių sprendimų – išvalyti organizaciją ir priversti ją judėti į priekį.

- O ką įvardytumėte kaip lyderį vadybininką?

- Geri lyderiai dažnai būna ir gerais vadybininkais, bet kartais sutinku vadovų, kurie išvis nesupranta, kas yra lyderystė. Pasaulyje kasmet paruošiama daug vadybininkų, bet jie nemokomi lyderystės. Šie žmonės moka gerai atlikti darbus, bet dažnai sunaikina aplink esančius, nes apie juos nepagalvoja.

Kartais atsiranda tokių žmonių, kaip Steve Jobsas, kuris nebuvo lyderis, bet buvo genijus. Jis norėjo tobulybės, visą dėmesį skyrė daiktams, bet ne žmonėms, kurie jam dirbo.

Kaip tipinį vadybininką įvardyčiau Aušvico koncentracijos stovyklos komendantą Rudolfą Hiosą. Teisme jis sakė, kad nesupranta, už ką jį teisia. Jis galvojo, kad tai, ką jis padarė, yra labai sunkus darbas ir turi būti specialistas, kad tai padarytum. Jis tiesiog turėjo nurodymus ir juos darė. Jis negalvojo, ar jie geri, ar blogi.

Prisimenant Aldouso Leonardo Huxley knygą „Puikus naujas pasaulis“, mūsų pasaulis darosi panašus. Žmonės tampa užduočių atlikėjais, tačiau iš tiesų nesusimąsto ką daro. Jei žmonės savyje neras lyderystės, jie taps zombiais, kurie tik atlikinės užduotis.