Spalvinga senamiesčio istorija
Jais pasipuošė Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, miestiečiams geriau žinoma Jėzuitų vardu, Ryšių kiemelio ir Kunigų seminarijos sienos. Vienus šie pasikeitimai džiugino, kitus – piktino, esą tokiomis drąsiomis improvizacijomis tolstama nuo autentiško senamiesčio vaizdo. Tik ar visi žinome, kaip anksčiau atrodė seniausia, dabar 144 ha plotą užimanti Kauno miesto dalis, kurioje galima aptikti gotikos, renesanso ir baroko stilių pastatų?
Pasak archeologų, dabartinė Vilniaus gatvė, istoriniuose dokumentuose vadinta Didžiąja Vilniaus gatve, kadaise buvo medinė, negrįsta akmenimis kaip dabar. Atkarpa tarp M. Daukšos ir A. Mapu gatvių buvo klota rąstais, greta esantis šaligatvis – dengtas plačiomis lentomis. Plečiantis miestui vadinamąją medinę architektūrą keitė mūrinė, pastatai aukštėjo, jų tankis didėjo, o miesto centre apleistų vietų nebuvo – netinkamai naudojamas, griūvantis namas, kuriuo nepasirūpindavo vienas šeimininkas, atitekdavo kitam. Buvusio Ryšių muziejaus pastatai rotušėje atsirado XVI–XVII a.
Tada čia ėmė kilti ir Jėzuitų bažnyčia. Vėliausiai senamiestyje atsirado dabartinis Kunigų seminarijos pastatų kompleksas. Smarkiai klystate, jei manote, kad išvardyti objektai buvo akinančiai balti. Pasak menotyrininkų ir archeologų, tada senamiestis buvo gerokai spalvingesnis nei dabartinis vaizdas, kurį pratusios matyti mūsų akys.
Darbai – tik po tyrimų
„Nieko neišgalvojome“, – vos tik išgirdusi klausimą apie naująsias, švelnaus persiko Jėzuitų bažnyčios fasado spalvas, atsakyti suskubo restauracijos projekto vadovė, architektė Regina Tumpienė.
„Savaitraščio Kaunui“ žurnalistai netrukus išsiaiškino, kad bet kokius restauravimo darbus galima pradėti tik atlikus polichrominius tyrimus – įvertinus visus dažų sluoksnius ir nustačius, kurie iš jų yra vertingi meniniu bei istoriniu atžvilgiu. Minėti tyrimai buvo atlikti ir prieš pradedant restauruoti Jėzuitų bažnyčią. Buvo nustatytas sienų išlikimo laipsnis, atlikimo technika, laikotarpis ir spalvinė gama. Būtent tada, pasak R. Tumpienės, paaiškėjo, kad senosios spalvos buvo kur kas ryškesnės nei ta, kuria bažnyčios fasadas dažomas dabar.
„Restauracijos tikslas – parodyti viską, kas buvo paslėpta. Atkurdami senąsias spalvas, galėjome rinktis ryškesnį atspalvį, bet nusprendėme likti prie vyraujančio bažnyčios fasaduose“, – apie atspalvių paletę kalbėjo architektė.
Beje, rugpjūtį pradėjus plauti tinką netikėtai ėmė ryškėti sieną kadaise puošę tapybos fragmentai: šventojo veidas, kryžius ir lelija kairiajame bažnyčios bokšte, gerai išlikęs veidas – dešiniajame. Pasak R. Tumpienės, tai – XVIII a. tapyba, kuria buvo dekoruotas visas bažnyčios fasadas. „Šie tapybos fragmentai restauruojant taip pat atsiras“, – apie tebelaukiančius darbus prasitarė architektė.
Ragina atverti akis
Vis dar negalite patikėti, kad senojo Kauno gyventojai mėgo spalvas? „Pratinkimės prie grįžtančios spalvingos architektūros – ji įdomesnė ir apie praeitį mums pasako daugiau nei palyginti neseniai suniveliuoti baltaveidžiai fasadai. Susiklostęs neteisingas požiūris, kad senoji architektūra visada buvo balta“, – skeptikams atkirto Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros katedros lektorė-ekspertė Jolita Butkevičienė.
Balta spalva, pasak jos, atskirais atvejais naudota XVI–XVII a. ir XVIII a. pab. Ji plačiau paplito XIX a., bet buvo taikyta ne visiems pastatams. Balinimo tendencija įsigalėjo XX a. antroje pusėje dėl taupumo – balti dažai buvo ir yra vieni pigiausių. Per paskutiniuosius dvidešimt metų, pasak jos, paplito dar viena neigiama tendencija – visą fasadą dažyti viena spalva, neišskiriant detalių.
Šviesiame fone esančius smulkius elementus norint padengti tamsesne spalva arba atvirkščiai – tamsiame fone išryškinti šviesias detales, reikia ypatingo kruopštumo ir laiko. Taupant jį ir pinigus, neretai nusprendžiama nesismulkinti ir viską paslėpti po baltų dažų sluoksniu, todėl tikrųjų spalvų grąžinimas žmonėms, kurių akis pripratusi prie akinančio baltumo, atrodo nepriimtinas.
Paklausta apie senųjų spalvų grąžinimą ir miestiečių reakcijas, architektė Asta Prikockienė Kauno gyventojus kvietė ne smerkti ar peikti, o kiekvieną neįprastą sprendimą priimti kaip informaciją, plečiančią akiratį apie praėjusius amžius.
„Sakyčiau, kad paveldo objektuose kategorijos „gražu-negražu“, „dera-nedera“ turėtų pasitraukti į vertinimų eilės pabaigą, pirmąsias vietas užleisdamos autentiškumo ir išlikusios informacijos išsaugojimui“, – į kauniečius kreipėsi žinoma architektė.
