Pirmasis taikinys – oro uostai?

Savo siūlymus šia tema tuojau pat pateikė Laisvosios rinkos institutas (LLRI) ir pasiūlė pradėti nuo tarptautinių oro uostų. T. y. juos palaipsniui privatizuoti, nes, anot LLRI, „tai geriausia priemonė siekiant užtikrinti efektyvų jų veikimą“. O jei valdžia bijo jų visiško privatizavimo, galima pasitenkinti ir daliniu, paverčiant šias įmones akcinėmis bendrovėmis. Privatus kapitalas išspręstų ir oro uostų centralizuoto valdymo klausimą.

Tiesa, tuomet kyla ir kitų klausimų. Kas bus, pavyzdžiui, su apie 150 mln. litų, gautų iš ES Sanglaudos fondų ir jau investuotų į visus tris oro uostus? Ar jie tylutėliai atiteks naujiesiems savininkams? Juk visų tokių niuansų nenumatys joks Vyriausybės rengiamas valstybės turto privatizavimo planas.

Rimantas Žylius
Analogiška situacija stebima visame pasaulyje

Šio proceso organizatoriai kalba tik apie valstybės valdomų įmonių efektyvumo didinimą, o mes apie akcijos tikslus ir jos vykdymo eigą kalbamės su ūkio viceministru Rimantu Žyliumi, kuruojančiu minėtąją sritį.

– Kaip subrendo mintis atlikti tokią naudą nešančio (ar ne) valstybės turto analizę?

– Ši idėja kilo Vyriausybėje, kai buvo pateikti Saulėlydžio komisijos inicijuoti pasiūlymai skaidrinti valstybės įmonių veiklą. Per 20 nepriklausomybės metų Vyriausybės siekdavo to paties. Tačiau iki šiol nė viena iš jų nekėlė esminės idėjos: ko siekiama šiuo skaidrumu? Tad iš esmės šių įmonių valdymas per du dešimtmečius taip ir liko nereformuotas.
Permainų koalicija laikosi esminės vertybinės nuostatos: visos valstybės valdomos įmonės yra viešos savo esme, nepriklausomai nuo juridinės formos. Tikrasis šių įmonių akcininkas yra Lietuvos pilietis, todėl joms keliami skaidrumo reikalavimai turi būti ne mažesni nei akcijų biržoje kotiruojamoms įmonėms. Tad Vyriausybė priėmė sprendimą parengti šią ataskaitą laikydamasi ne biurokratinio, o komercinio standarto.

– Kokios mintys kyla apžvelgiant ir vertinant to valstybės turto naudojimo efektyvumą (valdomo turto dydį ir jo grąžą dividendais)? Nejau visos iki šiol valdžioje buvusios partijos nematė tų milijonų ir milijardų, kurie taip ir nepasiekia Lietuvos biudžeto?

– Analogiška situacija stebima visame pasaulyje: valstybės valdomos įmonės veikia neefektyviai. Ir taip yra ne dėl konkrečių asmenybių kaltės, o dėl sisteminių trūkumų – viešojo administravimo mechanizmas yra nepritaikytas įmonėms valdyti. Tik keletas šalių – Švedija, Suomija, Singapūras, Malaizija – yra reformavusios savo valstybės valdomas įmones, ir jos valstybei neša naudą.

Tad reikia ir stiprios valios, kad būtų pertvarkyta valstybės valdomų įmonių vadyba. Priimti sisteminiai sprendimai turi keisti aplinką, kurioje veikia valstybės įmonės. Iš saugomų išlaikytinių jos gali ir turi tapti tarptautinėje rinkoje konkurencingomis įmonėmis. Tačiau daliai žmonių dabartinė padėtis patinka, tad tokia reforma sulauks stipraus pasipriešinimo.

Skatina Švedijos pavyzdys

– Kaip bus atlikta Lietuvos valstybinio turto analizė ir nuspręsta, kokį turtą reikia privatizuoti, o kokį ir toliau vertėtų palikti valstybės žinioje? Gal bus remiamasi šakiniu principu, pavyzdžiui, transporte galios vienos valstybinio turto privatizavimo taisyklės, o pramonėje – kitos? O gal bus nustatyta viena tam tikra privatizavimo paradigma ir jos bus laikomasi visose ūkio šakose?

– Atliktas darbas tik nustatė esamą padėtį: parodė, kokį turtą valstybė turi ir kiek efektyviai jis veikia. Vyriausybė taip pat priėmė Skaidrumo gaires, nurodančias, kad tokia apibendrinta valstybės komercinio turto ataskaita bus rengiama kasmet. Bus rengiamos ir ketvirtinės ataskaitos, tad piliečiai galės stebėti mūsų įmonių pažangą.

Konkretūs sprendimai dar nepriimti. Vyriausybė nurodė Ūkio ir Finansų ministerijoms iki rugsėjo 1 dienos parengti efektyvaus valstybinio komercinio turto valdymo strateginį veiksmų planą. Tačiau jau dabar Vyriausybėje linkstama prie minties, kad dalis iš beveik 300 įmonių neturėtų būti valdomos valstybės apskritai, nes tam nėra nei būtinumo, nei logikos. O dalis jų negali būti privatizuojamos, taip pat negali būti kam nors perduodama jų kontrolė. Tad šie sprendimai, matyt, bus daromi pagal sektorius.

– Kokie bus numatyti saugikliai, kad privačiose rankose atsidūręs valstybinis turtas nebūtų restruktūrizuotas, „permestas“ per kelias įmones ir galiausiai „iškabai“ – buvusiai valstybės įmonei – neliktų tik skolos bei bankroto procedūros? Vienas pastarųjų tokių garsiai nuskambėjusių atvejų – AB „Lietuvos avialinijos“ privatizavimas. Kaip bus išvengta panašių situacijų?

– Atsakymai į šiuos klausimus bus rengiamame minėtame veiksmų plane. Ir, aišku, pats šių reformų tempas priklausys nuo sutarimo Vyriausybėje bei koalicijoje ir politinės valios.

– Gal turite pavyzdžių iš mūsų artimesnių ar tolimesnių kaimynų, kurie jau įgyvendino panašią pertvarką, davusią daugiau ar mažiau teigiamų rezultatų?

– Švedija 1999 m. atliko panašią reformą. Ji buvo itin sėkminga ir valstybės valdomoms įmonėms, ir visai Švedijos ekonomikai.

Didžiausios valstybės kontroliuojamos įmonės
1. Ignalinos AE
2. Rytų skirstomieji tinklai
3. AB „Klaipėdos nafta“
4. AB „Lietuvos elektrinė“
5. Lietuvos energija
6. Vakarų skirstomieji tinklai
7. AB „Lietuvos geležinkeliai“
8. AB „Lietuvos paštas“
9. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
10. Tarptautinis Vilniaus oro uostas

Opozicija: privatizavimas – ne panacėja

Kitokios nuomonės dėl valstybės valdomo komercinio turto laikosi opozicija. Ji mano, kad Lietuvoje valstybinis sektorius gali dirbti efektyviai.

Ūkio ministerijos specialistų teigimu, jei valstybės turtas būtų valdomas pagal švediškus standartus, iš valstybės įmonių būtų galima surinkti ne apie 30 mln. litų dividendų, kaip pernai, o iki 1,5 mlrd. Ūkio viceministras Rimantas Žylius sako, kad Vyriausybė, suskaičiavusi valstybės komercinį turtą, parengs ir šio turto valdymo strategiją. Tai žadama padaryti iki rugsėjo. Tačiau skeptikai abejoja, ar Lietuvos valstybės valdomo komercinio naudojimo turto metinė apžvalga ir rengiamos strategijos duos kokios nors apčiuopiamos naudos.

Seimo Audito komiteto pirmininkė, Darbo partijos narė Loreta Graužinienė aiškina, kad valstybės turto valdymas ir taip yra reglamentuojamas įstatymų, valstybės įmonės teikia informaciją, todėl jai keista, kaip iki šiol Ūkio ministerija nematė, kiek ir kokio turto turi valstybė ir kaip jis yra valdomas.
„Mūsų teisinėje bazėje labai aiškiai pasakyta, kaip vyksta tas valdymas ir kiek valstybė turi tam įtakos. Man labai keista, kad po 20 metų Ūkio ministerija padaro atradimą ir suskaičiuoja valstybės komercinį turtą. Tarsi 20 metų niekas nesidomėjo, kaip tas turtas valdomas“, – teigė Seimo Audito komiteto pirmininkė.

Pasak jos, valstybė turėtų sutelkti visą dėmesį į veiksmingesnį turto valdymą, o ne skaičiuoti tai, kas jau seniai turi būti žinoma.

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, buvęs ūkio ministras Julius Veselka mano, kad Vyriausybė gerai padarė, suskaičiuodama valstybės komercinį turtą. J. Veselkos teigimu, jis pats būdamas ministru to padaryti negalėjo, nes tuometėje Vyriausybėje turėjo per mažai galių. Tačiau politikas abejoja, kad Vyriausybei pavyks pasiekti norimus 1,5 mlrd. litų dividendų, net jei valstybės turtas bus valdomas pagal Švedijos, kur toks turtas valdomas bene veiksmingiausiai, pavyzdį.

„Kyla mintis, kad švedai pelningiausių savo įmonių nepardavė. O Lietuvoje įvyko atvirkščiai. Pelningiausias įmones pardavėme, o pasilikome šlamštą. Aš labai abejoju, kad mums pasiseks iš to šlamšto gauti didelius pelnus ir dividendus. Tačiau pats darbas – atskirti tą dalį kapitalo, kuris kuria nuolatinę pridėtinę vertę, – yra neblogas“, – kalbėjo Seimo narys.

Nukentėtų visuomenė

LSDP frakcijos seniūnas Algirdas Butkevičius taip pat teigia, kad valstybės įmonių – dauguma jų yra natūralios monopolijos ir tenkina viešąjį interesą – privatizavimas nėra geriausia išeitis. Jo nuomone, privatizavus valstybės įmones, valstybė gal ir gaus trumpalaikių įplaukų, tačiau gyventojams paslaugos neišvengiamai pabrangs. Taip jau atsitiko, pavyzdžiui, net ir neblogomis sąlygomis privatizavus „Lietuvos telekomą“. Pašnekovo teigimu, įmonių veiklos rezultatai priklauso nuo vadovavimo, darbuotojų kvalifikacijos ir pastangų, ne tik nuo nuosavybės formos.

Analogija su tokiomis valstybėmis kaip Vokietija ir Švedija, pasak A. Butkevičiaus, labiausiai galima kelių priežiūros srityje, kur veikia tas pats priežiūros modelis. Skirtumas tik tas, kad minėtose šalyse nieko nesiekiama keisti, nes darbai vykdomi efektyviai. Lietuvoje vėlgi galvojama apie privatizavimą.

„Ne kaip kitaip, o afera galėčiau pavadinti norą privatizuoti 11 valstybės kelių priežiūros įmonių. Padariniai būtų pražūtingi valstybės ir visuomenės interesų atžvilgiu. Juk, prisidengiant privačios ir valstybinės partnerystės principu, siekiama iššvaistyti 400 mln. litų vertės valstybės turtą ir, pažeidžiant rinkos konkurencingumą, 220 mln. litų kasmet nukreipti į privačias kišenes, – teigė A. Butkevičius. – Elgtis taip, kaip siūlo Premjeras, t. y. parduoti tik tas įmones ar net jų dalis, kurios yra ar gali būti pelningos, – vadinasi, elgtis antivalstybiškai. Tuomet pelnas teks privatininkams, o valstybei liks nuostolingos įmonės. Kokia čia nauda?“

Tad tokie sprendimai, pasak pašnekovo, negali būti priimami skubotai. Reikia strateginio mąstymo, o ne aklo užsienio praktikos kopijavimo. Štai Estijos sprendimai išskaidyti ir privatizuoti geležinkelius nepasiteisino. Patyrę daug nuostolių, estai nacionalizavo geležinkelių infrastruktūrą ir grįžo prie integralios nacionalinės geležinkelių įmonės modelio.

Itin kategoriškai A. Butkevičius nusiteikęs prieš energetikos, miškų ir transporto sektorių įmonių privatizavimą, nes, jo nuomone, nuo to nukentės visuomenė, nekalbant apie neapgalvotų veiksmų finansinius nuostolius. Iš privatizuotų įmonių būtų atleidžiami darbuotojai, didėtų nedarbas, dar labiau daugėtų emigrantų. „Valstybės turto valdymo problema – tai ne vienkartinis įnašas į balansuojamo biudžeto eilutę. Tai įvairiapusio strateginio požiūrio reikalaujantis sprendimas, turėsiantis ilgalaikių padarinių valstybei ir visuomenei“, – įsitikinęs pašnekovas.

Seimo opozicijos lyderis Vytautas Gapšys mano, kad tokiais žingsniais Vyriausybė griebiasi paskutinio šiaudo. Nesudariusi jokių galimybių papildyti šalies biudžetą iš vidinių resursų, ji ketina imtis paskutinio žingsnio – valstybės turto pardavimo.

Valstybės įmones gali valdyti bet kas?

Matyt, ir kairiesiems, ir dešiniesiems labai artimas garsusis Lenino posakis: „Kiekviena virėja gali valdyti valstybę.“ O valstybės įmonę – juo labiau. To rezultatus visi matome. Deja, Lietuvoje pelningai dirbanti valstybės įmonė yra retenybė. Šalis neturi patirties ir tradicijų teikti kokybišką ir atsiperkančią valstybės paslaugą. Geri vadybininkai į valstybės tarnybą nenori eiti dirbi, nes tai nėra prestižiška, privačiame versle jie gali uždirbi daugiau. Maža to, jau ne kartą kyla įtarimų, kad korumpuoti politikai, tarnaujantys atskirų verslo grupuočių interesams, per savo statytinius – minėtų įmonių vadovus – stumia potencialiai pelningas valstybės įmones į bankrotą, kad vėliau jas būtų galima privatizuoti už grašius.

O juk veiksmingam valstybės sektoriaus darbui reikia patirties, tradicijų ir specialistų. Perdėtas Lietuvos biurokratizmas, popierizmas ir iniciatyvos stoka žlugdo visas geras iniciatyvas, kurių ir taip nėra daug.

Valstybės tikslas – efektyviai valdyti turtą, o ne jį parduoti

„Rengdami Lietuvos valstybės valdomo komercinio turto metinę apžvalgą suskaičiavome, kiek kokio turto turi valstybė, ir kaip efektyviai jis naudojamas. Tikslas, kurį kelia Vyriausybė, – rasti būdą efektyviai valdyti šį turtą, o ne jį parduoti. Valstybės turtas turi duoti naudą visiems Lietuvos žmonėms“, – reaguodamas į pastaruoju metu viešojoje erdvėje šia tema pasirodžiusius nuogąstavimus sakė ūkio viceministras R. Žylius.

„Kartoju ne kartą pasakytus ūkio ministro žodžius, tokios pozicijos laikysimės ir ateityje: atskiri valstybės valdomi sektoriai, pavyzdžiui, valstybiniai miškai, neturi būti privatizuojami“, – tvirtino ūkio viceministras Rimantas Žylius.

Pasak jo, metinė ataskaita akivaizdžiai parodė, kad valstybės turtas naudojamas tik sau išlaikyti, o gero savininko rankose jis duotų pajamų, taip reikalingų šiandien Lietuvos žmonėms. Todėl būtinos skubios sisteminės valstybės turto valdymo permainos, kurios leistų valstybės įmonėms dirbti efektyviai.

Pasak ūkio viceministro, tradiciškai Lietuvoje buvo teigiama, kad valstybė nesugeba valdyti įmonių. Tačiau kai kurių šalių patirtis, ji ypač akivaizdi Skandinavijoje, rodo, kad valstybė gali būti gera savininkė. Tam ji turi griežtai laikytis skaidrumo, vienintelio tikslo nustatymo ir depolitizavimo taisyklių. Šalyse, kuriose laikomasi šių principų, valstybės valdomos įmonės yra pasaulyje garsios, konkurencingos ir pelningos bendrovės. Šalyse, kurios šių principų neišlaiko, valstybės įmonės yra nuolatos subsidijuojamos, jos nekonkurencingos, veikia neefektyviai.

Pasak viceministro R. Žyliaus, sprendimai, ką toliau daryti su valstybės turtu, kol kas nėra priimti. Vyriausybė analizuoja gerąją kitų šalių patirtį ir ieško savojo valstybės valdymo varianto. Iki š. m. rugsėjo mėnesio Ūkio ir Finansų ministerijos, vykdydamos Vyriausybės pavedimą, turi parengti valstybinio komercinio turto valdymo strateginį veiksmų planą. Šiame dokumente ir turės būti nustatyta, kaip bus sistemiškai realizuoti minėti principai.

Lietuvoje yra daugiau kaip 100 valstybės valdomų įmonių, valstybė akcijų turi daugiau kaip 200 bendrovių, iš kurių beveik dešimtadalyje ji yra vienintelė akcininkė. 8 akcinių bendrovių akcijomis prekiaujama biržoje.

Lietuvos valstybės valdomo komercinio turto metinė apžvalga parodė, kad apie 300 valstybės įmonių turi maždaug 17,3 mlrd. litų vertės komercinio turto, tačiau už 2009 metus į valstybės biudžetą gauta tik apie 30 mln. litų dividendų. Šis skaičius būtų kur kas didesnis, jeigu įmonės būtų valdomos skaidriai ir efektyviai.