Kasmet galimų kandidatų sąrašas sudaromas rugsėjo-sausio mėnesiais. Visų kandidatų vardai, pagal galiojančias nuostatas, nėra skelbiami 50 metų. Premijos įteikimas visiems laureatams garbingai vyksta gruodžio 10-ąją, Alfredo Nobelio mirties dieną. Kiekvienam laimėtojui įteikiamas medalis, diplomas ir piniginė premija.
Pirmaisiais Nobelio ekonomikos premijos laureatais tapo norvegas Ragnaras Frischas ir Janas Tinbergenas „už dinaminių modelių ekonominių procesų analizei sudarymą ir taikymą“. Paskutinioji premija buvo įteikta prancūzui Jeanui Tirole už rinkos jėgų ir stambiųjų įmonių veiklos reguliavimo analizę.
Iš viso nuo 1969 iki 2014 metų premija buvo skiriama 46 kartus, jos laureatais tapo 75 mokslininkai. Vidutinis gaunančių prestižinį apdovanojimą amžius – 67 metai. Iki šiol jauniausiu premija apdovanotu specialistu laikomas amerikietis Kennethas Arrow, kuriam 1972 metais įteikus apdovanojimą tebuvo 51 metai. Pačiu vyriausiu laureatu laikomas kitas amerikietis Leonidas Hurwiczas, premiją 2007-aisiais atsiėmęs 90-ties metų.
Iš 75 laureatų 74 tapo vyrai. Vienintele ekonomiste, gavusia apdovanojimą, 2009-aisiais tapo Elinor Ostrom.
Idėja teikti Nobelio premiją ekonomistams, kurie dažnai nesutinka vienas su kitu ir kurių prognozės dažnai nepasiteisina, tebėra vertinama prieštaringai.
Vis dėlto nesutariama, ar šį apdovanojimą galima laikyti „tikra“ Nobelio premija, ar tik mėginimu pasinaudoti prestižiniu vardu.
Kasmet kritikai pabrėžia, kad švedas filantropas ir mokslininkas A. Nobelis, įsteigęs kitus apdovanojimus, niekada neketino teikti premijų ekonomistams.
„Nobelio ekonomikos premija“ buvo įkurta 1968 metais, minint Švedijos centrinio banko įkūrimo 300-ąsias metines, o pirmasis laureatas buvo paskelbtas metais vėliau.
Kitaip negu medicinos, fizikos ir chemijos premijos, kurių laureatai buvo paskelbti praeitą savaitę, „ekonomika nėra eksperimentinis mokslas“, rašo Nobelio fondo tinklalapyje Peteris Englundas, buvęs Ekonomikos mokslų premijos komiteto vadovas.
Tačiau kiti sako, kad ekonomikos mokslas iš tikrųjų gali būti pagrįstas eksperimentais. 2002 metų laureatas amerikietis Vernonas Smithas paakino savo studentus įkurti mažas rinkas, kuriose būtų galima vykdyti „laboratorinius eksperimentus kaip priemonę empirinėje ekonomikos analizėje“.
Šiemet žiuri gali nuspręsti pagerbti veikėją, kurio akademinė karjera yra susijusi su rūsčia finansų krizės tikrove, – pavyzdžiui, prancūzą Olivier Blanchard'ą, kuris šį mėnesį pasitraukė iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vyriausiojo ekonomisto posto, arba Beną Bernanke, buvusį JAV Federalinės rezervų sistemos pirmininką.
Vis dėlto favoritais laikomi daug menkiau žinomi JAV universitetų profesoriai, tokie kaip Indijoje gimęs ir Prinstono universitete dėstantis Avinashas Dixitas, Harvardo universiteto amerikietis ekonomistas Robertas Barro ir suomis Bengtas Holmstromas, dirbantis Masačusetso technologijų institute (MIT).
Potencialių kandidatų įvairovė atspindi itin skirtingas mokyklas šioje srityje.
Ekonomikai praktiškai nepasižymi universaliais „dėsniais“, kuriais grindžiamos kitos disciplinos. Pavyzdžiui, daugelio tyrimų pagrindu tapusią prielaidą, kad vartotojai elgiasi racionaliai, sugriovė 2013 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatas – lietuvių kilmės Robertas Shilleris.
„Problema dėl Nobelio apdovanojimo labiau susijusi ne su pasirenkamu žmogumi ... o su ekonomikos įvardijimu mokslo sritimi, verta Nobelio premijos“, – 1970 metais rašė amerikietis ekonomikos profesorius Michaelas Hudsonas.
Ta koncepcija „tebėra bloga“, praėjus 45 metams, tvirtino jis.
„Iš esmės tai viešųjų ryšių (projektas) Čikagos mokyklos laisvosios rinkos teorijai“, – M. Hudsonas sakė naujienų agentūrai AFP, turėdamas omenyje idėjų kalvę, susikūrusią Čikagos universitete praeito amžiaus 5-ame dešimtmetyje, kurios veikėjai dažnai būdavo pagerbiami Nobelio komiteto.
Dabar ši disciplina dėl įvairių priežasčių laikoma labiau moksliškai pagrįsta negu 7-ame arba 8-ame dešimtmetyje.
Matematiniai modeliai patobulėjo, ekonomikos katedros išaugo, o ekonomistų balsas tapo svarbus viešuosiuose debatuose, nors jų auditorija neretai būna skeptiškai nusiteikusi.
Visuomenės nariai dažnai pabrėžia, kad ekonomistai neįstengia patikimai prognozuoti finansų krizių ir ekonomikos nuosmukių, taip pat neranda sprendinio, galinčio likviduoti masinį nedarbą.
Tuo tarpu laureatai, tokie kaip praeitų metų Nobelio ekonomikos premijos laimėtojas prancūzas Jeanas Tirole'is, labiau linkę pasinerti į akademinį gyvenimą negu dalyvauti viešuose susitikimuose.
Šis Tulūzoje dirbantis tyrėjas sako, kad ta premija atnešė jam tarptautinį pripažinimą ir kad jis dabar yra kviečiamas į įvairius renginius.
„Pasirinkau (į juos nevykti), nes man geriau likti savo laboratorijoje“, – J.Tirole'is sakė radijui „France Info“, turėdamas omenyje savo biurą.
