Brangstantis maistas visame pasaulyje į skurdą pastūmėjo dar daugiau milijonų žmonių. Chronišką badą kenčiančiųjų skaičius sparčiai artėja prie milijardo, kartu su nepakankamai valgančiaisiais šis skaičius siektų apie 1,2 mlrd. Pastarąjį sykį tiek daug žmonių Žemėje badavo per 2007–2008 metų maisto krizę, praneša CNN.
Pasak Pasaulio banko prezidento Roberto Zeliko, maisto kainų didėjimas jau pastūmėjo 44 mln. žmonių į didžiulį skurdą, artimai siejamą su badu. Chroniškai badaujančiųjų daugėjimo sparta leidžia liūdnai prognozuoti, kad maisto kainoms ir toliau augant jau šių metų pabaigoje badaujančių žmonių skaičius perkops 1 mlrd., mat praėjusiais metais, Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, pasaulyje badavo 925 mln. pasaulio gyventojų.
„Tendencijos, vedančios badą kenčiančių žmonių skaičių milijardo link, kelia nerimą, – sakė R. Zelikas. – Pasaulinės maisto kainos kyla į pavojingą lygį. Kainų šuolis jau pastūmėjo milijonus žmonių į skurdą ir ypač apsunkino pažeidžiamiausius, išleidžiančius daugiau nei pusę savo pajamų maistui.“
Šiuo metu G8 ir G20 (įtakingiausių pasaulio valstybių) vadovavimą perėmusi Prancūzija nesiūlo maisto produktų kainų reguliuoti tiesiogiai. Tiesiog ragina griežčiau kontroliuoti spekuliantus, apriboti eksporto draudimus ir sklandžiau informuoti apie grūdų atsargas eksportuojančiose ir importuojančiose šalyse.
Pasaulio bankas ir JT naudoja skirtingas metodologijas, norėdami apskaičiuoti žmonių, gyvenančių didžiuliame skurde ir juntančių chronišką badą, skaičių, tačiau, pasak analitikų, dažniausiai jų rezultatai sutampa.
Pirmą sykį chronišką badą kenčiančių žmonių skaičius 1 mlrd. perkopė prieš dvejus metus. Tuomet badavo vienas iš šešių Žemės gyventojų. Prieš krizę pasaulyje chronišką badą patyrė apie 850 mln. žmonių. Tai nuo 1980-ųjų nekintantis skaičius, kurio ne tik nepavyko sumažinti – jis net padidėjo. Pasak R. Zeliko, maisto kainų kilimas, labai greitai pasireiškęs po 2007–2008 m. krizės, rodo, kad pasaulis susiduria ne su „vienkartiniu įvykiu“.
Kviečių, kukurūzų ir sojų kainos neseniai pasiekė 30 mėnesių aukštumas. Tai lėmė prastas derlius, eksporto apribojimai, ypač mažos prekių atsargos besivystančiose valstybėse ir milžiniška bioenergijos paklausa Jungtinėse Valstijose bei Europoje. Tačiau ekspertus kiek ramina sąlyginai pastovios ryžių kainos. Ryžiai – vienas iš dviejų visuotinio aprūpinimo maistu produktų ir svarbiausias maisto produktas 3 mlrd. Azijos gyventojų.
Nors dar tinkamų vartoti maisto produktų mėtymas sudaro maisto pertekliaus iliuziją, pastaraisiais metais pasaulio mastu maisto atsargų lygis kritiškai sumažėjo. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis maisto atsargų turėjo tiek, kad jų būtų užtekę vieniems metams, 2003 m. – 133 dienoms, o šiuo metu jų užtektų tik 40 dienų.
Pabrėžiama, kad maisto atsargos mažėjo ne dėl bendrosios žemės ūkio produkcijos mažėjimo, o dėl rinkų nestabilumo ir nepalankių gamtos sąlygų keliuose javus auginančiuose regionuose.
Lietuva dar laikosi
Tarptautinio maisto politikos tyrimų instituto paskelbtame Pasauliniame bado indekse yra 84 valstybės. Nuo bado labiausiai kenčia Afrikos ir Pietų Azijos šalys.
Nors tarp 10 maisto labiausiai stokojančių šalių nėra Somalio, kaip tik šioje šalyje vis labiau plinta badas, jau nusinešęs 10 tūkst. žmonių gyvybes, iš kurių daugiau nei pusė – vaikai. Badas yra apėmęs ir dalį Etiopijos, Džibučio, Kenijos bei Ugandos. Jeigu pagalbos siuntų kiekis nebus didinamas, mirtis nuo bado grės 750 tūkst. žmonių.
Šalies bado indeksas (GHI) apskaičiuojamas pagal tris rodiklius: kiek procentų šalies gyventojų junta maisto stygių, kiek procentų vaikų iki 5 metų yra nepakankamo svorio ir kiek procentų vaikų miršta nesulaukę 5 metų.
Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija ir Rusija patenka į šalių grupę, kuriose GHI yra mažesnis nei 5. Iš kaimynių vienintelė Lenkija yra priskirta prie šalių, kuriose GHI jau nebeskaičiuojamas.
Iniciatyvos imasi žmonės
Pasaulio mastu bado ir nepritekliaus problemos – niekaip neišsprendžiamos, tad dažnai iniciatyvų imasi paprasti žmonės – kartais paprastų ir kilnių, kartais keistokų. Vis dėlto tai – tam tikros išeitys.
Pavyzdžiui, 1998-aisiais gimė tolimojo įvaikinimo idėja – paremti skurdžiai gyvenančių šeimų vaikus, neatplėšiant jų nuo gyvenamosios aplinkos ir tėvų. Tiesiog reikia kreiptis į Šventojo Egidijaus bendriją Romoje, užpildyti tam tikrą formą ir remti ne tik konkretaus vaiko išgyvenimą, bet ir jo švietimą, sveikatos paslaugas tol, kol jis atsistos ant kojų. Paramą koordinuoja bendrija, tolimasis įvaikintojas gauna ataskaitas ir vaiko nuotraukas.
Tačiau graudžiausiai atrodo vaiko išlaikymo išlaidos – priklausomai nuo paramos masto ir rūšies, nuo 15 iki 26 eurų (50–88 litai) per mėnesį. Net ir labai vidutiniškai gyvenanti Lietuvos šeima, jau nekalbant apie vakariečius, galėtų išlaikyti bent porą alkanų vaikučių.
Vakaruose šiuo metu vis labiau plinta judėjimas, protestuojantis prieš maisto ir kitų žemės išteklių švaistymą. Jo pasekėjai vadina save friganais (žodis kildinamas iš angliškų žodžių free „nemokamas“ ir vegan „žaliavalgis“ ar gain „nemokamai gauti“) ir siekia sumažinti savo kasdienį vartojimą bei kartu mažiau kenkti aplinkai. Beje, jie tai daro ne tik nepirkdami nereikalingų daiktų, bet ir maitindamiesi maistu, kurį išmeta prekybos centrai. Internete plinta vis daugiau informacijos, kaip pasinaudojant švaistūniška padėtimi ir neišleidžiant nė cento galima į namus parsinešti tokias prekes, kokias rastum ir parduotuvių lentynose.
Taip vadinamųjų friganų gyvenimo būdą praktikuojantys žmonės ne tik sutaupo pinigų, bet ir prisideda prie maisto tausojimo. Nors šie žmonės išoriškai primena valkatas, besirausiančius šiukšlių konteineriuose, dauguma jų yra išsilavinę ir gerai uždirbantys.
Vakaruose vadinamieji friganai ir parduotuvių savininkai kariauja nematomą karą: jei trūksta išmetamo maisto, jie parduotuvėse gadina pakuotes – pagal Europos Sąjungos reikalavimus, maisto produktai, kurių pakuotės yra pažeistos, turi būti išmetami. Tiesa, Europoje daug maisto išmetama būtent dėl aukštų reikalavimų maistui. Sakykim, daug daržovių ir vaisių, kuriuos puikiausiai galima valgyti, net nepasiekia parduotuvių.
Vadinamųjų friganų veiksmai nelieka nepastebėti, tad parduotuvių vadovybė kartais nusprendžia piktybiškai sugadinti išmetamą maistą – apipilti ar supresuoti, kad jo jau niekas negalėtų vartoti. Tiesa, toli gražu ne visi prekybininkai kovoja su tokiais žmonėmis – kai kurių parduotuvių darbuotojai gražiai surūšiuoja išmetamą maistą ir palieka kieme.
Žvilgsnis į Lietuvą
* Šiais metais mūsų šalyje paramos maistu prašė 538 tūkst. gyventojų.
* „Maisto banko“ tyrimo duomenys rodo, kad kasmet Lietuvoje išmetama apie 4 tonas maisto produktų.
* 79 proc. maisto gamintojų ir prekybininkų tvirtina, kad jų įmonėse atsiranda netinkamų realizuoti, bet tinkamų vartoti maisto produktų.
* Kas penktas lietuvis maisto produktų išmeta kas dvi savaites, kas trečias – kas savaitę. 2 proc. tautiečių maisto išmeta kasdien.
* Lietuviai dažniausiai išmeta praradusius išvaizdą, neskanius ir nebepatinkamus bei pradėtus ir nebaigtus valgyti maisto produktus.
Didžiausio bado indekso valstybės
1. Kongas – 41
2. Burundis – 38,3
3. Eritrėja – 35,7
4. Čadas – 30,9
5. Etiopija – 29,8
5. Siera Leonė – 28,9
6. Haitis – 28
7. Komorai – 27,9
8. Madagaskaras – 27,5
9. Centrinė Afrikos Respublika – 27,4