Skelbta, kad jis Vilniuje dirbs su mažiausiu savo karjeroje projektu - sporto ir sveikatingumo centro „Vilnius Beacon“ (liet. „Vilniaus švyturys“) Liepkalnio slidinėjimo kalne projektu. Architektas yra žinomas savo darbais Europoje: jo pastatai yra žydų muziejai Berlyne, Kopenhagoje, Didžiojo kanalo teatras Dubline ir daugybė kitų statinių.

- Ar jūs matote Vilniaus konkurencinį pranašumą prieš kitus miestus?

- Taip, tai yra miestas, turintis kerinčią istoriją, jis išsaugojo daug paveldo: bažnyčių, namu, atmintinų vietų. Antra vertus, Vilnių galima pavadinti jaunu miestu, o Lietuvą – jauna valstybe, kas siejama su ambicijomis ir perspektyvomis, pavyzdžiui, netrukus prisijungsite prie euro zonos. Vilnių matau kaip galimybių miestą. Privalumais yra tai, kad jis geografiškai yra Europos centre, o žmonės yra išsilavinę.

- Kokių galimybių matote Vilniui?

- Miestai konkuruoja ir architektūra, nes ji yra svarbi kuriant miesto tradiciją ir ją priartinant prie XXI amžiaus. Svarbu, kad mieste vyktų nauji projektai, nes tai rodo, kad jis tobulėja ne tik statydamas daugiau pastatų, bet juos statydamas kitaip – su didesne kokybe, inovacijomis, įspūdingumu, kuris turi pasaulinio atgarsio.

Mes matome, kad tai jau įvyko tokiuose mažose miestuose kaip Ispanijos mieste Bilbao, į kurį net nebuvo tiesioginių skrydžių. Panašiai yra įvykę ir su žydų muziejumi Berlyne: nors mieste nebuvo jokios įdomios žydų istorijos, dabar būtent žydų muziejus yra veikiausiai labiausiai lankomas Berlyno muziejus. Žinoma, nebūtina mieste pastatyti muziejų ar ką nors labai ypatingo, tačiau statiniai turi būti labai apgalvotai suprojektuoti, kad būtų reikšmingi žmonėms.

- Kas šiuo laiku žmonėms yra reikšminga?

- Ypatingai dabar, kai mes jau sukūrėme virtualią tikrovę, ištobulinome technologijas, pakankamai greitai turėsime ir dirbtinį intelektą, pastatai yra ta vieta, kur mes leidžiame laiką, gyvename, miegame, tad globaliame pasaulyje pastato unikalumas, pastato atmosfera tampa vis svarbesnė. Nebenorima, kad visas pasaulis atrodytų toks pat, reikia istorinio ir vietos identiteto. Taigi, kaip globaliame pasaulyje sukurti tai, kas yra unikalu tai vietai ir sukelia pasaulinį rezonansą yra pagrindinis klausimas, į kurį ieškoma atsakymų.

Be to, svarbu sujungti geriausius šio laiko pasiekimus, ne tik išmaniąsias technologijas ir energetiškai tvarų statymo būdą, bet pastatai turi būti įsimintini. Tai yra pagrindinė tvarumo sąlyga: kai žmonės prisimena ir saugo tai, kas yra sukurta, o ne panaudoja kaip laikiną produktą. Kiekvienas miestas mano, kad jis pasaulio centras, ar tai būtų Niujorkas, Londonas, Berlynas, Vilnius, ar mažiausias kaimas Kinijoje, tačiau tikrasis centras yra ten, kur yra inovacijos ir jos turi būti išreikštos.

- Vilniuje, ir kitose Lietuvos miestuose, gausu sovietinio palikimo – senų daugiabučių. Kokią matote ateitį jiems?

- Reikia galvoti kūrybiškai, kaip juos galima transformuoti ir pritaikyti dabartiniams gyventojų poreikiams, kartu ir sukurti naujų pastatų jų kaimynystėje. Ypatingai svarbu yra investuoti į viešąsias vietas, tuo man ir patinka Liepkalnio projektas. Jeigu mieste viešosios erdvės nėra išskirtos, prarandama galimybė tai padaryti ateityje, nes negalima išvengti jau padarytų klaidų, kaip ir negalima įrengti gerų viešųjų erdvių mieste, kur tam nepalikta vietos.

- Lietuvoje vyksta sovietinių daugiabučių renovacijos programa, ką apie ją manote?

- Svarbu, kad būtų dirbama su įvairiais žmonių gyvenimo aspektais, vienas jų yra kasdieninė gyvenimo kokybė. Žmonės turi galėti sau leisti gyventi dailiame name. Be to, svarbu ir socialinės erdvės, pavyzdžiui, vaikų žaidimo aikštelės, sąsajos su gamta, galiausiai ir kaina - ar verta investuoti į seną pastatą, ar geriau statyti naują.

Daug metų esu gyvenęs Berlyne, ten įgyvendinant renovacijos programas pirmiausiai kreiptas dėmesys į pastatų techninius parametrus, mažintos komunalinių paslaugų kainos, apšiltinti fasadai ir panašiai, tačiau galiausiai suprasta, kad reikia kurti kaimynystes, nes svarbu ne tik pastatas, bet ir aplinka, kurioje žmonės gyvena. Norint geros aplinkos reikia padaryti daugiau.

- Kas jūsų manymu naudingiau: renovuoti senus namus, ar statyti naujus?

- Tai priklauso ne tik nuo skaičiavimų, bet ir socialinių erdvių, kurias turi gyventojai. Kas iš to, kad pastatas bus gražus, tačiau vien dėl to neatsiras daugiau ryšių tarp gyventojų, tarp jų neužsimegs socialiniai ryšiai, nes rajonai pastatyti vadovaujantis sena ideologija. Žinoma, pastatus galima pritaikyti, tačiau, tikiu, kad miesto ekonomikai, žmonių darbo vietoms, investicijoms ir miesto patrauklumui apskritai įtakos turi ir netikėti sprendimai - reikia padaryti daugiau, norint pažadinti žmonių kūrybiškumą.

- Kaip pastatai veikia žmonių mąstyseną?

- Poveikis yra milžiniškas: jei jūs gyvenate pilkoje ir gniuždančioje aplinkoje, galiausiai jūsų nuotaika subjurs. Jeigu gyvenate inovatyvioje, nevienalytėje aplinkoje, būsite kūrybiškas. Esu tikras, kad ateityje tai bus visuomenės sveikatos reikalas. Gyvenantys pilkuose pastatuose su blogu vaizdu jaučia pasekmes sveikatai. Laimė yra ne metafora, ją sukuria erdvė: šviesa, proporcijos, medžiagos. Tai yra objektyvus dydis, mes žinome, kad žmonės, gyvenantys prastoje aplinkoje yra nelaimingi, priešingai nei tie, kurie mano gamtą, šviesą, erdves.

- Gal galite pateikti pavyzdį?

- Esu laimingas gyvendamas Niujorke. Taip, miestas turi savų problemų, tačiau iš esmės jame žmonės gali rasti įvairovę: tiek žmonių, tiek vietų. Miestas yra atviras naujovėms, idėjoms. Tai yra priešingybė abstraktiems ir nuobodiems miestams, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo neblogai. Jeigu lietingą dieną kuriame nors mieste norite „pasidaryti sau galą“ - tai tikrai blogas miestas. Kai lietingą dieną esate Paryžiuje ar Berlyne, nekyla slogių minčių.

- Galbūt Vilnius yra vienas iš tų pilkųjų miestų?

- Ne (juokiasi), manau, Vilniaus laukia esminės permainos, jis bus plėtojamas, čia yra daug galimybių miestą papildyti kaip mozaiką: tai šen, tai ten. Svarbiausia, kad papildymai būtų reikalingi žmonėms ir jų veiklai, pradedant gyvenamąja statyba, baigiant parkais, kultūrai skirtais statiniais, laisvalaikio ir darbo vietomis. Dabar jau niekas nebenori dirbti vadinamuosiuose „gardeliuose“.

Svarbu ir tai, kad mažesnieji miestai turi pranašumo prieš didmiesčius, ten yra daugiau žmogiškojo ryšio, paprastumo. Tuo jie yra pranašesni, pavyzdžiui, Ciurichas Šveicarijoje ar Pitsburgas JAV. Svarbu, kad gamta nesuskirstytų miesto, o leistų suformuoti centrą, kuriame žmonės nori būti. Vilniečiai turėtų būti laimingi, kad savo miesto centre turi kur slidinėti – tai yra labai patrauklu.

- Ką jūs manote apie Vilnių lietingą dieną?

- Tiesą sakant, lijo, ir man tikrai patiko vaikščioti po miestą, nes istorinės vertės nenusipirksi, o šis miestas jos turi.

- Ačiū jums už pokalbį.

Liepkalnio žiemos ir vasaros pramogų sporto centro projektas
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (117)