Prekyba sportbačiais ir kiaulių taukais

Vaikystėje buvau įnikęs į aviamodeliavimą. Tai techninė sporto šaka. Vakarus praleisdavau konstruodamas, pamenu, dalyvaudavau ir varžybose. Tiesa, dabar man sunku patikėti, kad turėjau tiek kantrybės ir kruopštumo: laikrodinius mechanizmus ardydavome, staklėmis ką nors tekindavome... O dabar, kai vinį reikia įkalti, jau pagalvoju, ar pačiam tai padaryti, ar geriau draugą pasikviesti, kuris turi daugiau patirties ir žinių.

Vėlesniais mokyklos metais, paauglystėje, supratau, kad vieni žmonės gyvena geriau, o kiti prasčiau. Iki šiol gerbiu žmones, sugebančius užsidirbti. Ir aš norėjau būti iš tų, kurie užsidirba, tad pradėjau prekiauti. Iš pradžių ėjau į turgų: tai sportbačius pardavinėdavau, tai stovėdavau su perkonstruotu dviračiu...

Tarybiniais laikais norint išvykti į užsienį reikėjo pasidaryti užsienio pasą, mamos dėka jį gavau. Dar būdamas dešimtoje klasėje pradėjau važinėti į kaimynę Lenkiją, ten pardavinėdavau viską. Mama vienu metu net buvo susirūpinusi, kad iš namų visus daiktus išnešiu! O kartą draugas nugirdo, kad Latvijoje brangiai superkami kiaulių taukai. Mes su juo vieną vasarą taip ir dirbome: pirkdavome Lietuvoje kiaulių taukus – man jie atrodė kaip sviesto pakeliai – ir veždavome į Rygą. Pradėjome nuo keturių dėžių, o netrukus vienu reisu veždavome daugiau nei trisdešimt dėžių. Iš ryto susikraudavome jas į traukinį, nuvažiuodavome, vakare grįždavome ir iš gauto pelno pirkdavome vis daugiau taukų...

„Lada“ importas iš Anglijos

Studijavau Vilniaus pedagoginiame (dabar – Edukologijos) universitete anglų filologiją. Trečiame kurse su viena kompanija pradėjau keliauti į Didžiąją Britaniją, ten supirkdavome tarybinius automobilius „Lada“, juos gabendavome į Lietuvą, perdarydavome vairą ir parduodavome rusams. Būdavo ir taip, kad per du mėnesius daugiau nei tris savaites praleisdavau Anglijoje.

Atsimenu, kažkuriame kurse manęs neprileido prie kalbos praktikos egzamino, mat lankiau mažiau nei 60 proc. paskaitų. Bandžiau apeliuoti į akademikų sąžinę, neva universitetas neturi pinigų siųsti studentus praktikuotis į Angliją, o aš ten savo lėšomis nuvažiuoju ir realiai tobulinu anglų kalbą: bendrauju su britais, deruosi, visas automobilių detales, terminologiją išmokau ne iš vadovėlių, o iš realaus gyvenimo... Prašiau ne kad pažymį pakeltų, o paprasčiausiai leistų laikyti egzaminą, o kiek gausiu – tiek. Deja, iš principo neprileido. Pamenu, buvau labai įsižeidęs ir pasipiktinęs šia institucija.

Dar studijuodamas žinojau, kad nedirbsiu mokytoju, tačiau dėl minėtų aplinkybių organizacija krito mano akyse. Praėjo jau nemažai metų nuo tų dienų, kai baigiau universitetą, tad tikiuosi, kad tvarka pasikeitusi.

Po pirmo seminaro – geriausio lektoriaus įvertinimas

Mokydamasis penktame kurse supratau, kad reikia kur nors įsitvirtinti. Taip išėjo, kad dirbti priėmė skandinavų kompanija, pardavinėjanti ir vedanti mokymus, teikianti konsultacijas. Iš pradžių pardavinėjau mokymus ir seminarus.

Man puikiai sekėsi – kelerius metus iš eilės gavau geriausio pardavėjo titulą įmonės tarptautiniame tinkle, t. y. Rytų Europoje ir Rusijoje. Taigi gana greitai mane pradėjo mokyti, kaip vesti seminarus. Atsimenu, labai nenorėjau ir spyriojausi, maniau, ką galiu paaiškinti, jei man tik dvidešimt keleri metai. Galima sakyti, buvau įmestas į balą.

Prieš pirmą seminarą patyriau daug streso, tačiau viskas praėjo gerai. Mūsų įmonėje buvo įprasta po kiekvieno seminaro dalyti dalyvių nuomonės anketas su vertinimo skale. Nors nesitikėjau, gavau maksimalų įvertinimą. Tai iš tiesų didelis pasiekimas. Buvo kalbama, kad centriniame biure Suomijoje, jei konsultantas gauna geriausią įvertinimą, jam į namus pristatomas butelis brangaus vyno. Nors ir negavau to tariamo ar tikro butelio, tai buvo svarbus laimėjimas. Šioje įmonėje dirbau beveik septynerius metus. Tai buvo pirmas normalus ir solidus darbas su nuostabiu kolektyvu. Jaučiausi nemažai išmokęs, įgijęs tvirtus pagrindus.

Pradėjus augti jaunatviškoms ambicijoms norėjosi dar ką nors išbandyti. Įsidarbinau farmacijos bendrovėje – troškau griebtis vadovaujamo darbo. Gana sėkmingai prisistačiau vienai šveicarų farmacijos kompanijai ir tapau padalinio vadovu Lietuvoje. Ten dirbau trejus metus, įgyta patirtis – tikrai smagi. Vis dėlto ilgainiui pajutau, kad šiame darbe per daug saugu.

Mąstydamas apie dešimt ar penkiolika metų į priekį puikiai įsivaizdavau, kaip viskas atrodys. Apsidairai aplinkui ir matai, kad yra žmonių, kurie vairuoja „Ferrari“, o tau apie jį galima tik pasvajoti. Juk nereikia būti ekstrasensu, kad suprastum, jog dirbdamas tam tikrą darbą neturėsi „Ferrari“ nei po dešimties, nei po penkiolikos metų. O man norėjosi daugiau, troškau, kad niekas neribotų.

Ekstremali verslo pradžia

Išėjęs iš darbo supratau neturįs nieko, nes dešimtmetį naudojausi ne tik tarnybiniais automobiliais, bet ir mobiliaisiais telefonais. Be to, turėjau būsto paskolą. Tai buvo kardinalūs pokyčiai, nes vieną akimirką turi viską, o kitą eini bent telefono nusipirkti.
Tuo laikotarpiu sutikau buvusį kolegą iš pirmo darbo. Jo emocijos ir situacija buvo panaši, tad nusprendėme drauge įsteigti konsultacijų kompaniją. Po truputį rengiausi nežinomybei, ėjau prašyti, kad banko paskolą išdėliotų kuo ilgesniam laikui.

Viskas įsisuko labai greitai: per metus nusipirkau automobilį, o paskolą išmokėjau dar sparčiau. Žinoma, turėjome eiti ir užsidirbti patys. Nors niekas nevaržė, ant lėkštutės taip pat nieko negavome. Visi sunkumai buvo mūsų galvose, nes kamavo nežinomybė. Laimė, viskas pavyko daug lengviau, nei įsivaizdavome.

Lietuvoje yra daug lektorių, kurie įdomiai ir gražiai gali pakalbėti apie pardavimą, turi iškalbos dovaną, tačiau savęs nepardavinėja. Manau, vienas iš mūsų sėkmės faktorių ir buvo tai, kad dirbome pardavimo srityje. Be to, patys esame tokie, kokius mokome kitus būti.

Išties žaviuosi žmonėmis, sugebančiais uždirbti iš bet ko. Jeigu žmogus išleido knygą, kurioje moko kitus, kaip uždirbti milijoną, ir iš tos knygos pardavimo tą milijoną susikrovė, aš jo nekritikuoju, priešingai, iš tokių pavyzdžių reikėtų mokytis. Gali kritikuoti tik tuomet, jei esi pranašesnis. O dažniausiai būna atvirkščiai. Arši kritika yra gynybos dalis, kai žmogus jaučiasi kvailesnis, silpnesnis ir krtikuodamas pranašesnį už save tikisi sulyginti padėtį ar laimėjimus.

Mano produktyvumo rekordas buvo 2007 metais, kai du mėnesius iš eilės seminarus vedžiau 26 dienas per mėnesį. Na, o šių metų gegužę turėjau 20 dienų seminarų, tai irgi nemažai.

Dėmesio per akis, kartais nuo jo norisi pailsėti, tačiau jaučiuosi esąs savo vietoje. Ilgai dirbu šį darbą tik todėl, kad jį atlikus užplūsta geras jausmas. Daug kas po intensyvaus mėnesio klausia, kaip aš dar gyvas. Prisipažinsiu: kai iš eilės būna daug seminarų, aš įsikraunu. Mano mama puikiai mane pažįsta ir gali pasakyti, kada daug dirbu, o kada ne. Kartais ji ima ir pasako pastabą: „Turbūt šį mėnesį mažai seminarų vedei?“

Tokiame maratone gerai jaučiuosi, tačiau pasitaiko grupių, kurios išvargina. Jeigu grupėje yra bent keli žmonės, atėję ne savo noru ar kritiškiau nusiteikę, o aš vis tiek jų replikas turiu suvaldyti, tuomet pavargstu. Pagrindinės temos, kuriomis vedu seminarus, yra pardavimas ir vadovavimas. Prieš penkiolika metų 90 proc. užsakovų buvo užsienio kapitalo įmonės, nes jos į Lietuvą ateidavo su savo kultūra ir biudžetu, numatytu mokymams, jiems tai būdavo normalu. Supratimas bėgant laikui keitėsi, tad dabar yra pusiausvyra. Pastaraisiais metais kartais net sunku pasakyti, ar į seminarą atėjo užsienio kapitalo įmonės darbuotojai.

Saviraiška: knygos leidyba, vaikščiojimas žarijomis bei kalnų dviračiai

Kartą viena leidykla pasiūlė parašyti knygą apie lyderystę, mat tuo metu ši tema buvo populiari. Dabar net nepasakysiu, kieno tai buvo iniciatyva, tačiau pamaniau, kad reikia sutikti, juk tokie pasiūlymai nesimėto. Tuomet turėjau daug darbų ir ruošiausi penkių savaičių kelionei motociklais JAV, tad pažadėjau pradėti rašyti grįžęs. Po kelionės susitikau su leidyklos atstovais ir pasiūlau parašyti kiek kitokią knygą. Žinoma, susijusią su lyderyste, tačiau pateiktą kitaip – per kelionės į Ameriką ir svajonės įgyvendinimo prizmę.

Tiesą sakant, tokios knygos, kokia išėjo, iki tol nebuvau matęs. Juk dažniausiai leidžiami arba spalvoti nuotraukų albumai, arba knygos su mažu pluošteliu nespalvotų nuotraukų, įrištų į vidurį. Na, o maniškė – ne tik su turiniu, bet ir gausiai iliustruota, kadangi persivežiau ne tik įspūdžių, dienoraštį, bet ir begalę nuotraukų.

Rašymas truko dvi savaites, tačiau tai dariau diena iš dienos, užsidaręs savo pasaulyje, savuose namuose. Ši knyga buvo daugiau savęs realizavimas. Maniau, skirsiu ją saviškiams, draugams, klientams, o išėjo taip, kad per pirmus metus pradinis tiražas buvo parduotas ir teko leisti antrą leidimą. Maža to, viename didžiausių knygynų tinklų tai buvo perkamiausia knyga net šešias savaites. Man komercinė knygos sėkmė buvo labai netikėta.

Esu vaikščiojimo žarijomis instruktorius, tačiau tikrai ne vienintelis Lietuvoje. Su draugu Švedijoje baigėme šiuos kursus.

Visuomet šį vaikščiojimą įvelku į rimtą drabužį, pavyzdžiui, tai gali būti seminaro apie lyderystę ar vadovavimą dalis, tačiau ne pagrindinis akcentas. Na, o naujausias mano pomėgis – važinėtis kalnų dviračiais.

Sėkmės formulė neegzistuoja?

Yra dvi filosofijos: viena sako, kad reikia daugybę kartų bandyti ir nepasiduoti, kol pavyks ir pasieksi, ko trokšti, o kita teigia, jog jeigu per jėgą reikia save stumti, tuomet kažkas ne taip. Net nežinau, kuri iš jų geresnė ar teisingesnė, mat mačiau daugybę pavyzdžių, kaip žmonėms sekėsi ar nesisekė ir kurie daug pasiekė pritaikę vieną iš šių filosofijų.

Sėkmė negali būti apibrėžta vien rezultatais. Dabar esu linkęs vadovautis antra teorija. Reikia pajusti, į kurią pusę esi nešamas ir, jeigu kelionė maloni, gali judėjimą, srovę sustiprinti ir greičiausiai ką nors pasieksi. Na, o jeigu kelionė nemaloni, jeigu reikia sukąsti dantis ir prisiversti, man toks kelias nepatinka. Suprantu, kad būna išorinis pasipriešinimas, tačiau aš kalbu apie vidinę priešpriešą, kai organizmas tarsi sako, kad esi ne ten ar darai ką nors ne taip.

ANONSAS: "VERSLO ISTORIJA: Algis Didžiulis: maža skola – tavo problema, o didelė – banko“ ir ”Kiek uždirba pradedantysis verslas per pirmus dvejus metus?“ ieškokite "bzn start" rugsėjo mėnesio verslo žurnalo numeryje.