„Aš vardu Oleksandra ir aš esu ukrainietė.

Lietuva buvo mano meilė dar prieš visus įvykius“, – tokie pirmieji žodžiai nuskamba iš šiandien jau Lietuvoje gyvenančios moters.

Ji pasakoja, kad pirmoji jos pažintis su Lietuva įvyko prieš trejus metus, kai su šeima atostogaudami keliavo po visas Baltijos šalis, nors tada nė nenumanė, kad viena jų netrukus taps jos antrais namais.

„Mes buvome Estijoje, buvome Latvijoje, bet Lietuva labiausiai patiko tuo, kad čia žmonės didžiuojasi savo kultūra, savo istorija, o net ir mokėdami kalbėti rusiškai, gali atsisakyti ja kalbėti dėl savo įsitikinimų“, – sako ji ir priduria, kad šalį įsimylėti padėjo ir pastebėtas lietuvių didžiavimasis savo šalimi, ko prieš 3-4 metus dar nebuvo ir pačioje Ukrainoje, kas galimai, jos teigimu, galėjo privesti ir turėti įtakos ir tam, kas ten vyksta šiandien.

Oleksandra pati pasakoja esanti iš Charkivo miesto.

„Mano vyriausia dukra, kuriai 27 m., iš miesto išvyko trečią dieną po karo pradžios, o aš su kitomis dviem – devintą. Iš jų tris jau gyvenome be elektros, be šildymo ir kitų patogumų.

Tai buvo gyvenimas koridoriuje“, – pasakoja ji ir sako, kad vaikai po tiek laiko jau galėjo pagal garsą atskirti, koks tiksliai lėktuvas skrenda netoliese.

„Devintą dieną aš supratau, kad ten nebeįmanoma dirbti, kad sąlygos gyventi sudėtingos, nebedirba parduotuvės.

Pirmiausia mes išvykome į Centrinę Ukrainą, bet ten taip pat nebuvo įmanoma dirbti dėl prasto interneto ryšio ir aš pradėjau galvoti, kur man reikia vykti toliau, kur galėčiau dirbti galėdama kalbėti rusų kalba“, – sako ji.

Į Lietuvą ji atvyko kovo 14 dieną ir nuo to laiko Lietuva, kaip sako, tapo jos antrais namais.

„Rinkausi tarp trijų variantų iš rusakalbių miestų: Narvos Estijoje, Daugpilio Latvijoje ir Visagino Lietuvoje.

Narva man nebuvo variantas, nes miestas per arti Rusijos. Negalėjau matyti šios šalies.

O renkantis tarp Latvijos ir Lietuvos nebebuvo ką svarstyti, žinoma, Lietuva“, – sako ji.

Moteris Ukrainoje buvo įkūrusi savo korepetitorių mokyklą, kurioje dirbo 10 žmonių, o pati pasakojo, kad dar būdama ten vaikus per nuotolį internetu mokė matematikos. Jos mokiniai buvę iš įvairių šalių, taip pat ir Lietuvos.

Dabar jos verslas šalyje, kurioje vyksta karas, vis dar gyvuoja, o ji pati Lietuvoje toliau per nuotolį moko mokinius. Tiesa, moteris taip pat šio mokslo moko ir vietinius, o jie, kaip juokiasi, ją – lietuvių kalbos.

„Aš čia dirbu pagal verslo liudijimą.

O verslą Ukrainoje perorientuoju ir struktūrizuoju, optimizuoju veiklą. Aš nenoriu ir negaliu mesti šio verslo, nes kai kuriems ten dirbantiems pedagogams tai yra vienintelė galimybė užsidirbti. Turiu juos palaikyti ir daryti viską, kad jie išgyventų“, – sako ji.

Kol kas Lietuvoje atidaryti savo korepetitorių mokyklos ir samdyti pedagogų ji nesiruošia.

„Dabar aš čia dirbu, kad užsitarnaučiau vietinių pagarbą ir pripažinimą. Galvoju, kad per metus apsižiūrėsiu, kokia yra situacija, tačiau matau, kad lietuviams reikia gerų matematikos mokytojų ir tai Lietuvai gali būti naudinga“, – mintyje turėdama neseniai skelbtus plačiai aptartus matematikos egzamino rezultatus sako ji.

Oleksandra pasakoja pati bandžiusi išspręsti minėtą egzaminą, tačiau jis jai nepasirodęs sunkus.

„Ukrainiečiai vaikai matematiką mokosi geriau“, – sako ji ir aiškina, kad Ukrainoje vaikų išsilavinimas yra itin svarbu, o tėvai, kad vaikai mokytųsi gerai, yra linkę investuoti daugiau nei Lietuvoje.

„Čia daugiau dėmesio skiriama menams ir sportui“, – priduria ji.

Tiesa, pasak jos, pragyventi iš korepetitorės darbo Lietuvoje šiandien įmanoma ir dėl to keblumų nekyla.

„O vėliau gal dirbsime ir grupėmis, gal atidarysiu mokymo centrą, o gal dirbsiu franšižės principu“, – dalijasi planais ji.

Neseniai Oleksandra trumpam buvo grįžusi ir į Ukrainą, kur praleido mėnesį, tačiau pasakoja, kad kelionė ten buvusi itin sunki.

„Norėjau grįžti į Lietuvą, nes čia ramu ir ačiū jums visiems“, – sako ji.

Kad laikui bėgant ji į savo gimtą šalį grįš visam laikui, moteris sako net neabejojanti, tačiau dabar to nesvarsto.

„Aš čia jaučiuosi, kaip namuose“, – teigia ji.

Šiandien drauge su ja Visagine gyvena dvi jos dukros ir jos mama, o vyras likęs Ukrainoje. Vyriausioji dukra, kaip sako, yra išvykusi gyventi į Ispaniją.

Paklausta, kas šiandien jai sunkiausia, ukrainietė teigia, kad gyvenime vadovaujasi matematika ir tikina, kad neišsprendžiamų uždavinių nėra.

„Reikia susidėti planą ir jį įgyvendinti“, – sako ji.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją