Pabėgo iš Vilniaus
29-erių Mykolas Lučiūnas ir metais jaunesnė žmona Ieva Lučiūnienė Širvintose pernai gruodį atvėrė restorano „Alakans Briedis“ duris. Iki tol jie abu gyveno Vilniuje, Mykolas buvo vienas iš mėsos gaminių parduotuvės „Mėsos brolių“ savininkų, tačiau galiausiai nusprendė imtis maitinimo verslo kitame mieste. Kaip pasakoja, sprendimą kraustytis į Širvintas nulėmė gimtosios šaknys, o paspartino pandemija.
„Viskas prasidėjo nuo to, kai pradėjome sukti galvas, kaip išsikraustyti iš Vilniaus. Planuoti ir kurti šeimą norėjome rajone, nes esame kilę iš jų. Vilniaus spūstys ir problemos su automobilių stovėjimu, mažas būstas nelabai žavėjo, kokybiško gyvenimo neturėjome, todėl perspektyvoje savęs ten nematėme ir nusprendėme keltis į Širvintas“, – pasakoja Ieva.
Tuo metu jauna šeima rinkosi tarp dviejų miestų ir Širvintos nugalėjo prieš Marijampolę. Mykolas ieškojo patalpų, vertino rinką ir konkurenciją, be to, ir pats yra kilęs iš šio krašto.
Jiedu pripažįsta, kad restorano projektas ilgai užtruko, darbai vyko ne pagal planą, o ir pats sprendimas buvęs itin rizikingas.
„Užtrukome beveik metus, kol atvėrėme duris klientams. Statybas planavome 2-3 mėnesius, o išėjo – iki 4 mėn. Atsidaryti turėjome rugpjūtį, bet dėl šeimyninių aplinkybių teko užrakinti duris neribotam laikui. Praėjus keliems mėnesiams, supratome, kad „kabo“ paskola ir nuoma, nė vienas nedirbame, todėl reikia grįžti“, – pasakoja Ieva.
„Kartais gali būti didelis minusas dirbti sau. Kita vertus, tai – ir didelė paspirtis, kitaip nei samdomas darbuotojas negali paimti nedarbingumo, išeiti į Užimtumo tarnybą ir pagulėti pusmetį ant sofos“, – priduria ji.
Pažįstami stebėjosi
Moteris prisimena, kad daugelis stebėjosi jaunos šeimos sprendimu verslą pradėti Širvintose ir dar žiemą, per patį pandemijos įkarštį.
„Daug kas labai stebėjosi mūsų sprendimu: vieni klausinėjo, kodėl restoraną atidarome Širvintose, kitas dalykas – kodėl karantino metu, gruodį, kai visi tikėjosi vasarą. Restoranų veikla stipriai veikiama sezoniškumo – gruodis dar geras, bet žiema labai prasta“, – pažymi Ieva.
Mykolo teigimu, gelbėjo pasikeitę žmonių įpročiai ir galimybė maistą išsinešti.
„Buvo antras karantinas, žmonės buvo pakeitę savo įpročius ir įpratę užsisakyti maisto namo. Tai bėdos neturėjome. Mažai kas norėdavo sėdėti viduje, daugelis pasiimdavo maistą išsinešti: ar lauke valgydavo, ar namuose. Mes visiškai prisitaikėme“, – patikina jis.
Pasirinko griliaus virtuvę
Lučiūnai iš pradžių svarstė įvairius virtuvės konceptus: nuo sušinės iki nišinių patiekalų, bet nugalėjo grilius, mat Mykolas – daugkartinis įvairių Europos barbekiu čempionatų dalyvis ir prizininkas. Šiemet čempionate iš 6 rungčių jo komanda užėmė 2 prizines vietas.
„Viena iš jų, kuri mums kelia didelį džiaugsmą – prestižinė brisketo rungtis. Pirmas dvi vietas užėmė suomiai, o trečia – Mykolas. Dalyvavo 15 komandų iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir kt. Visi buvo labai nustebę, kad lietuviai užėmė trečią vietą“, – pasakoja Ieva.
„Tai – kaip mano hobis, pramoga, kasmet dalyvauju su geriausiais Europos kepėjais“, – šypsosi virtuvės šefas.
Dėl šio hobio „Alkano briedžio“ meniu vyrauja grilio patiekalai, o darbo dienomis restoranas tiekia ir dienos pietus. Nuo pirmadienio iki penktadienio čia daugiausia lankosi vietiniais, savaitgaliais suvažiuoja klientų iš kitų miestų. Kaip sako, didžiausias iššūkis ir yra pritraukti žmonių iš kitų miestų – Ukmergės, Vilniaus ir kt.
Šiurpą kelia energetinė krizė
Verslininkai pripažįsta, kad šiuo metu kaip ir kitiems verslams šiurpą kelia energetinė krizė ir didžiulė infliacija. Anot Mykolo, produktų savikaina išaugo 40–50 proc., o komunaliniai – keliais kartais. Virtuvės viryklės, ventiliacija, šildymas – viskas valdoma elektra.
„Visa tai vienareikšmiškai stipriai veikia mūsų savikainą. Labai sunku rasti balansą tarp kainos, kuri tiktų žmogui, kad jos taip nesikandžiotų“, – sako Mykolas ir priduria, kad kainas jau teko kelti, planuojama daryti tai dar kartą.
„Meniu kainos negali paimti ir nubraukti: vietoje 10 padaryti 20 eurų“, – teigia jis.
„Jei patiekalo kainą pakeli 10-20 centų, per mėnesį tai sudaro labai nedaug pajamų. Tai išeina, kad nelabai tai gelbėja“, – skaičiuoja Ieva.
Restorano savininkai pripažįsta, kad tenka spaustis ir spręsti taupymo klausimus. Planuojama trumpinti darbo laiką ir galbūt dirbti viena diena mažiau.
Šiuo metu restorano komandą sudaro 10 žmonių, tačiau dirbti virtuvėje ir prie baro tenka ir pačiai šeimynai.
Ėmėsi antro verslo
Mykolas gamina griliaus patiekalus ir dar tvarko visus vadybos darbus. Ieva padeda su administraciniais darbais, komandos formavimu, ji atsakinga už reklamą.
Maitinime vyras sukasi apie 10 metų. Jis dirbo virtuvės šefu kituose restoranuose, konsultantu ir atidarė nemažai naujų restoranų Lietuvoje. Pirmasis jo verslas buvo specializuota mėsos gaminių parduotuvė „Mėsos broliai“.
„Buvome patys pirmieji pradėję prekiauti marinuotomis mėsomis. Iš ūkininkų pirkdavome jautieną, avieną, kiaulieną – gamindavome šašlykus, steikus, šonkaulius, parduodavome keptas ir žalias mėsas. Buvo toks paruoštukų rojus žmonėms“, – pasakoja jis.
Vis dėlto po kurio laiko jis nusprendė iš šio verslo pasitraukti ir pailsėti nuo maitinimo srities. Tačiau nepraėjus nė metams jis įkūrė savo restoraną.
