Išsiaiškinome, kad inovacijų ekosistemoje itin svarbus kūrybos proceso dalyvių ir valdžios institucijų tarpusavio pasitikėjimas bei bendra inovacijų slėnio vizija.
Šį kartą konkrečiau panagrinėkime kūrybinę įvairovę kaip vieną iš pagrindinių faktorių, kuris skatina kūrybiškumą bei inovacijas.
Kūrybiškumas ir inovacijos
Vaizduotė ir kūrybiškumas yra du reikšmingi inovacijų ekosistemos elementai. Neretai žymių išradimų autoriai teigia, kad vaizduotė yra svarbesnė už sukauptų žinių kiekį. Štai Einšteinas yra sakęs, kad ,,logika gali nuvesti nuo taško A iki taško B, bet vaizduotė gali nunešti bet kur.” Styvo Džobso nuomone, kūrybiški žmonės pasižymi gebėjimu pastebėti egzistuojančią spragą ir apjungti savo patirtį sukurdami ką nors naujo.
Inovacijų slėniai atsiranda ten, kur susirenka gausybė žmonių, siekiančių savo idėjas paversti tikrove (pvz., gatvėje sukurtą melodijas - platininiu albumu, arba naujai sukurtu žaidimu užkrėsti išmaniųjų telefonų turėtojus). Inovacijų slėnių egzistavimui reikalinga ne tik infrastruktūra, bet ir palankus verslo klimatas bei glaudūs tame slėnyje plušančių asmenų ryšiai.
Intelektinės nuosavybės teisės paprastai laikomos viena iš priemonių, kuriomis siekiama skatinti inovacijas bei technologinę pažangą. Štai dainos tekstą sukūrusiam autoriui suteikiama išimtinė teisė tą dainą atlikti viešai ir platinti dainos įrašus; o naują išradimą sukūrusiam inžinieriui - galimybė patentuoti tą išradimą, o vėliau tą patento pagrindu kurti prekes ir jas parduoti.
Kam reikalingos intelektinės nuosavybės teisės?
Intelektinės nuosavybės teisių egzistavimą bandoma paaiškinti įvairiai. Kartais teigiama, jog intelektinės nuosavybės teisės yra tarsi atlygis kūrėjams už jų triūsą ir sugaištą laiką. Kiti stengiasi pabrėžti glaudų emocinį ryšį tarp pačio kūrėjo ir jo sukurto kūrinio (pvz., dažnai sakoma, kad dainos eilės ir natos sklinda iš atlikėjo širdies gelmių).
Šiuo metu labiausiai paplitęs intelektinės nuosavybės teisių egzistavimo paaiškinimas pabrėžia kūrėjo ir visuomenės interesų pusiausvyrą: kūrėjui suteikiamos išimtinės teisės kontroliuoti kūrinio panaudojimą, tačiau tos teisės yra ribojamos siekiant patenkinti visuomenės poreikius (pvz., teisių į muzikos kūrinį turėtojai negali prieštarauti kūrinio atgaminimui, jei tai daroma privatiems ar visuomenei reikšmingiems tikslams).
Teorinius bandymus pateisinti intelektinės nuosavybės teisių egzistavimą perkelti į praktiką yra gana sudėtinga nes ilgai trunkančiame kūrybos procese dalyvauja daug asmenų, kurių santykiai kinta laikui bėgant. Be to, sparčiai kinta ir pati visuomenė, socialinės ir ekonominės kūrybos sąlygos.
Toliau panagrinėkime keletą su intelektinės nuosavybės teisių įgyvendinimu susijusių atvejų bei tai, kokiomis kitomis priemonėmis galima skatinti kūrybiškumą bei inovacijas.
Kam priklauso teisės į išradimą?
2014 m. už pasiekimus fizikos srityje Nobelio premija buvo suteikta japonų inžinieriui Shuji Nakamurai. Vos baigęs studijas, Nakamura įsidarbino vienoje iš didžiausių Japonijoje chemijos inžinerijos bendrovių Nichia. Kaip tik tuo metu, septintojo dešimtmečio pabaigoje, Nichia vadovai nuprendė pradėti tyrimus ekonomiškai rizikingoje šviesos diodų srityje, kurioje specializavosi ir pats Nakamura. Po dešimt metų trukusių tyrimų, Nakamurai pavyko sukurti mėlynąjį diodą, pagaliau leidusį išgauti baltos spalvos šviesą.
Inovacijų politikos kontekste Nakamuros istorija yra reikšminga dėl to, jog ji išryškina vieną iš kertinių klausimų: kam turėtų priklausyti teisė patentuoti išradimą - darbuotojui (išradėjui) ar darbdaviui?
Japonijos Patentų įstatyme ilgą laiką buvo numatyta bendra taisyklė, kad teisė patentuoti išradimą priklauso tą išradimą sukūrusiam išradėjui. Patentų įstatyme taip pat numatyta išradėjo galimybė darbdaviui perleisti teisę patentuoti išradimą su sąlyga, kad darbdavys sumokės teisingą atlyginimą. Praktikoje, tokie susitarimai, kuriais darbdavys įgyja teises į darbuotojų išradimus, yra sudėtinė darbo sutarties dalis. Be to, darbo sutartyse paprastai numatoma, kad už kiekvieną išradimą darbuotojui turi būti mokamas fiksuoto dydžio autorinis atlyginimas.
Panaši nuostata buvo įtvirtinta ir darbo sutartyje tarp Nichia ir ką tik studijas baigusio Nakamuros. Toje sutartyje be kita ko buvo numatyta, kad už kiekvieną išradimą jis gaus 20,000 Jenų (tuo metu - apie 180 JAV Dolerių). Netrukus po išradimo sukūrimo, Nichia korporacija užpatentavo mėlynąjį diodą Japonijoje bei daugelyje užsienio valstybių ir spėjo greitai užsidirbti milijardines sumas iš licencinių mokesčių.
Nepavykus susitarti dėl papildomo atlyginimo už mėlynąjį diodą, Nakamura pareiškė ieškinį teisme. 2004 m. teismas Nakamurai priteisė 190 mln. JAV dolerių kompensaciją, kuri iki šiol yra viena didžiausių kompensacijų tokio pobūdžio bylose. Toks išradėjams palankus teismo sprendimas Japonijos ekspertų buvo vertinamas kaip reikšmingas postūmis siekiant paskatinti technologinę pažangą ir kūrybinę veiklą. Be to, sprendimą priėmę teisėjai buvo liaupsinami už lankstų teisės taikymą atsižvelgiant į kintančias technologines ir ekonomines aplinkybes.
Kam turėtų priklausyti teisės į išradimą?
Patentais siekiama skatinti investicijas į pažangias technologijas bei jų plėtrą. Patentas suteikia išimtinę teisę gaminti, naudoti, parduoti, ar kitu būdu platinti patentuotas technologijas. Tokia išimtinė teisė suteikiama tik ribotam laikotarpiui ir tik tuo atveju, jei išradimas atitinka įtatymuose įtvirtintus patentabilumo reikalavimus.
Neretai diskutuojama, kam - išradėjui (Nakamurai) ar jo darbdaviui (Nichia) - turėtų priklausyti teisė įgyti patentą į sukurtą išradimą. Akivaizdu, jog be didelių Nichia korporacijos investicijų, Nakamura nebūtų sugebėjęs vykdyti savo tyrimų. Tačiau ir Nichia investicijos galėjo nueiti veltui, jei ne Nakamuros išskirtiniai sugebėjimai ir atkaklus darbas.
Tokia diskusija dėl teisių patentuoti išradimą turėtojo yra pernelyg supaprasta ir neatspindi inovacijų pateikimo į rinką esmės.
Pirmiausiai, reikia pripažinti, jog pagrindinė patentų funkcija yra skatinti inovacijų sklaidą. Teisės patentuoti išradimą turėjimas dar nereiškia, kad tas išradimas tikrai taps visuotinai prieinama ir paklausą turinčia preke. Taigi, tiksliau būtų klausti kas - išradėjas (Nakamura) ar jo darbdavys (Nichia) - būtų ekonomiškai geresnėje padėtyje užtikrinti, kad naujausios šviesos diodų technologijos pasiektų rinką ir būtų veiksmingai eksploatuojamos?
Kitaip tariant, reikėtų klausti, kas turi daugiau ekonominių galimybių finansuoti išradimo vystymą ir pavertimą praktiškai naudojamais produktais: išradėjas ar darbdavys?
Beveik nekyla abejonių, kad daugeliu atvejų išradimo komercializacija ir platinimu gali geriausiai pasirūpinti daugiau išteklių ir know-how turinčios įmonės (darbdaviai). Būtent tokiais argumentais pagrįsta JAV patentų teisės sistema: teisės į darbuotojų sukurtus išradimus priklauso darbdaviams, tuo tarpu darbuotojams mokami autoriniai atlyginimai už jų sukurtus išradimus.
Teisingos kompensacijos dydis gali būti nustatomas įvairiai. Štai 2004 m. metais kilusiame ginče tarp Nakamuros ir Nichia turėjo įsikišti teismas. Tačiau dabar daugelis globalių technologijų bendrovių yra priėmusios lanksčias vidaus taisykles, pagal kurias atlyginimas už kūrybinę veiklą nustatomas ne tik pagal sukurtų išradimų skaičių, tačiau ir pagal jų kokybę bei tai, ar tų išradimų pagrindu sukurti produktai turi paklausą rinkoje.
Ar tikrai išlieka tik patys stipriausi?
Taipogi, reikia pastebėti, kad inovacijų skaidos problema yra žymiai sudėtingesnis fenomenas nei vien tik derybos dėl teisingo atlyginimo išradėjui. Kaip nuspėti, koks bus kitas proveržio inovacijas skatinantis produktas? Kaip žinoti, kuri iš technologijų sugebės išsilaikyti konkurencinėje kovoje? Socialinėms ir verslo sąlygoms nekintant, tikėtina, kad sumanios atrankos, inovacijų koncentracijos bei ekonominio veiksmingumo principais besivadovaujančios technologijų bendrovės sugebės išsilaikyti konkurencinėje kovoje.
Socialinės bei ekonominės sąlygos bei konkuravimo metodai nuolat kinta. Taip pat ir patys rinkos dalyviai gali bandyti siekti keisti žaidimo taisykles (pvz., įstatymų leidėjai - priimti naujus įstatymus, o inovacijų bendrovės - vystyti naujus technologinius standartus siekdamos platinti savo pačių gaminamus produktus). Tokia socialinių, ekonominių bei teisinių konkuravimo prielaidų kaita gali reikšti, kad net ir patys “stipriausi” rinkos dalyviai yra priversti pasitraukti iš rinkos.
Investuotojai siekia atrinkti didžiausią potencialą turinčias technologijas, investuoja į jų vystymą bei platinimą rinkoje.
„Vis dėlto, koncentracija ties tam tikro produkto vystymu ir pateikimu į rinką nebūtinai reiškia, kad tas produktas visada bus paklausus ir išsilaikys konkurencingoje rinkoje. Štai nešiojamų muzikos įrenginių atveju, vartotojai gali rinktis nešiojamus radijo imtuvus, kasečių ar kompaktinių plokštelių ausinukus. Laikui bėgant ir vystantis technologijoms, visus juos išstūmė iPad ausinukai, kuriuos vėlgi netrukus pakeitė išmanieji telefonai.
Lietuva atsilieka
Išduotų patentų skaičius yra vienas iš rodiklių, parodančių, kur yra išsidėstę pasaulio inovacijų lopšiai. Štai pagal bendrą patentinių paraiškų skaičių pasaulyje pirmauja Kinija, JAV ir Japonija (atitinkamai 825 tūkst., 570 tūkst. ir 330 tūkst. paraiškų per metus). Pagal išduotų patentų skaičių milijonui gyventojų pirmauja JAV, tačiau pirmajame dvidešimtuke galime rasti ir mažesnes šalis. Pavyzdžiui, 23 mln. gyventojų turinčiame Taivanyje 2013 m. buvo išduoti 72,149 patentai, o 50 mln. gyventojų turinčioje P. Korėjoje - 115,000 patentai. Europoje pirmauja 8 mln. gyventojų turinti Šveicarija, kurioje 2014 m. buvo išduoti 7,900 patentai.
Palyginimui, Lietuvoje 2014 m. buvo išduoti (tik) 165 patentai.
Pagal įvairius inovatoriškumo rodiklius Lietuva gerokai atsilieka ne tik nuo kaimyninių Baltijos valstybių, bet ir visos ES kontekste. Išduotų patentų skaičius - tik vienas iš rodiklių, atspindinčių tikrovę, nors mes esame linkę situaciją interpretuoti gerokai geriau negu yra iš tikrųjų. Visgi, reikia suprasti, kad išduotų patentų skaičius atspindi vėlyvesnį inovacijų sklaidos etapą, kuriame jau yra susiformavusios talentų grupės, kūrybos projektus finansuoja investuotojai ir konkrečiai vykdomi mokslinių tyrimo ir vystymo darbai.
Turime pripažinti, kad esame tik pradiniame Lietuvos kaip inovacijų slėnio etape. Turime puikią infrastruktūrą (greitkelius, uostus, ir palyginus lanksčią teisinę bazę). Visa tai yra būtinybė, tačiau spartaus interneto ryšio buvimas savaime nereiškia, kad Lietuva pirmaus aplikacijų išmaniesiems telefonams kūrybos rinkoje.
Prieš tai jau buvome rašę, jog viena iš svarbiausių prielaidų yra tarpusavio pasitikėjimas tarp inovacijos ekosistemos dalyvių (vyriausybės, verslo is mokslo institucijų) ir benda inovacijų slėnio vystymosi vizija.
Kūrybinė įvairovė - ekonominio augimo ir inovacijų prielaida
Ne mažiau reikšminga nei tarpusavio pasitikėjimas yra kūrybinė įvairovė. Kūrybiškumas yra glaudžiai susijęs su asmens charakteriu, smalsumu, atvirumu naujiems išbandymams bei drąsa nebijoti ištrūkti į naujas erdves.
Kūrybiškumas nėra universali savybė, jis taip pat pasireiškia skirtingose srityse: pvz., menuose svarbiausias yra grožio siekis bei gebėjimas svajoti; tiksliuosiuose moksluose - gebėjimas mąstyti ir argumentuoti yra svarbesni už intelekto koeficientą, tuo tarpu versle kūrybiškumas pasireiškia emociniu intelekto lygiu bei ekstravertiškumu.
Inovacijų slėnyje kūrybinė įvairovė svarbi ne tik santykiuose tarp pavienių asmenų, tačiau ir bendraujant didelėse grupėse (pirmiausiai - darbovietėse).
Atvirose kūrybai ir inovacijoms bendrovėse siekiama išvengti situacijų, kuomet darbuotojų kūrybinės idėjos lieka neįgyvendintos. Pvz., pirmaujančiose technologijų bendrovėse pastoviai rengiami vidiniai susirinkimai, kurių metu inžinieriai pristato savo idėjas bei diskutuoja apie jų potencialias galimybes užkariaujant rinką netolimoje ateityje.
Tokia įmonių vidaus praktika siekiama sudaryti prielaidas kūrybos skatinimui ne tik pagrindinėse įmonių veiklos srityse, bet ir kuriant naujus produktus bei ieškant naujų rinkų.
Makroekonominiu lygiu, kiekvienos šalies Vyriausybei tenka atsakomybė už inovacijoms palankios kūrybinės aplinkos kūrimą ir užtikrinimą. Vyriausybė paprastai turi daug galimybių įvairiomis reguliavimo priemonėmis įtakoti inovacijų ekosistemos socio-ekonomines sąlygas. Taigi, kokių veiksmų turėtų imtis mūsų šalies vyriausybė norėdama paversti Lietuvą pasaulio inovacijų lopšiu? Kokiomis priemonėmis galima būtų paskatinti kūrybos įvairovę Lietuvoje?
Kaip galima būtų skatinti įvairovę Lietuvoje?
Pirmiausia reikia pabrėžti, jog Vyriausybė turi būti itin atsargi įgyvendinant inovacijas skatinančias priemones, nes daugelis investuotojų ir mokesčių mokėtojų nemėgsta staigių pokyčių ir drastiškų reformų.
Taigi inovacijų politikos strategija ir jos įgyvendinimo priemonių paketas turi būti rengiamas ir įgyvendinamas glaudžiai bendradarbiaujant su pramonės atstovais bei mokslo institucijomis. Inovacijų ekosistemos įvairovę galima skatinti įvairiomis priemonėmis, tačiau šiame straipsnyje verta pabrėžti šias tris:
a) Įstatymai turi būti aiškinami lanksčiai, atsižvelgiant į kintančias visuomenines ir ekonomines aplinkybes. Pavyzdžiui, patentų teisėje turėtų būti sudaryta galimybė išradėjams ir darbdaviams susitarti dėl to, kam priklauso teisės patentuoti kūrybinės veiklos rezultatus. Net ir tuo atveju, kai pirminė teisė į patentuoti tarnybinį išradimą priklauso darbdaviui, įstatymuose turėtų būti numatyta galimybė darbuotojui perimti teises patentuoti jo paties darbo metu sukurtą išradimą. Tai paskatintų išradėjus įvertinti savo pačių galimybes siekiant sukurtas technologijas paversti rinkoje plačia paklausą turinčiomis prekėmis. Lankstus sukurtų išradimų patentavimo režimas taip pat prisideda prie nacionalinės ekonomikos augimo.
b) Vyriausybė turėtų drąsiai eksperimentuoti skatinant specialių ekonominių zonų kūrimą bei plėtrą. Tokiose specialiose ekonominėse zonose turi būti suteikiama daugiau lengvatų ir galimybių pasirinkti verslo formą, vystyti naujas technologijas bei pritraukti investicijų. Taip pat reiktų kurti specializuotas ekonomines zonas, kuriose būtų skatinamas bendradarbiavimas tarp panašias technologijas kuriančių bendrovių.
c) Naujos idėjos neatsiranda iš niekur. Sparčiai augančios bendrovės ieško talentingų darbuotojų ir savo padalinius steigia ten, kur yra daugiausia žmogiškojo kapitalo.
LinkedIn vykdantysis direktorius Reidas Hoffmanas yra pažymėjęs, kad ,,bet kurios inovacijų ekosistemos pagrindas yra talentų pritraukimas.” Pažymėtina, jog kas antrame Silicio slėnių startuolių bent vienas iš steigėjų yra užsienietis.
Taigi, norint Lietuvą paversti pasaulio inovacijų slėniu ir skatinti investicijas, turi būti siekiama susigrąžinti į užsienį išvykusius talentus bei didinti imigraciją ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojams iš užsienio.
Dėl to būtina sukurti konkrečią strategiją, kaip susigrąžinti bent dalį išvykusiųjų tautiečių bei sukurti realių priemonių planą, kuris skatintų studijuoti ar užsidirbti išvykstančius lietuvius parsivežti įgytą patirtį į gimtinę.
Na, o patirties apie talentus traukiančią imigracijos politiką galima būtų pasisemti iš JAV, Hon Kongo, Singapūro, Japonijos, ar net gamtos negandų kamuojamos Čilės.
