Sukaupęs ilgametę patirtį darnaus vystymosi politikos tyrimų ir valdymo srityje, mokslininkas ne vieną dešimtmetį tyrinėja verslo ir nevyriausybinių organizacijų partnerystę. Mokslininko tyrimų objektas – verslo ir nevyriausybinio sektoriaus organizacijų siūlomas prekių – kavos, arbatos, palmių aliejaus, sojos, kitų žemės ūkio produktų – ženklinimas ir sertifikavimas, ne tik siekiant geresnės prekių kokybės, bet ir skatinant darnaus vystymosi principais grįstus verslo modelius.
- Atlikdamas tyrimus, kuriuose apibrėžiate verslo ir nevyriausybinio sektoriaus naudą, tikinate, kad tik tokia partnerystė yra efektyvi. Kokią reikšmę teikiate šalių vyriausybėms, kurios gali teisiškai reglamentuoti įvairių produktų kokybę ar darbo santykių sąžiningumą?
- Jau penkiolika metų stebiu verslo ir nevyriausybinio sektoriaus organizacijų iniciatyvas besivystančiose pietų valstybėse. Šalių vyriausybės sudarant šiuos sandorius nėra labai reikšmingos: jos nori išsaugoti laisvą rinką, yra įpareigotos tai daryti.
Nevyriausybinių organizacijų motyvacija yra gana aiški ir suprantama: vienos iš jų linkusios kovoti už atogrąžų miškų išlikimą, kitos siekia, kad produkcija taptų ekologiškesnė ar stengiasi užtikrinti, kad darbuotojai, ūkininkai nebūtų išnaudojami. Verslo atstovų motyvacija siekti partnerystės taip pat neatsirado atsitiktinai: jie suvokė, kad jei nepakeis darbo principų ir neprisijungs prie siūlomų iniciatyvų, grįstų darniu vystymusi, susidurs su nevyriausybinio sektoriaus organizacijų rengiamomis kampanijomis.
Vienas iš geriausių pavyzdžių – palmių aliejaus pramonė. Paprastam vartotojui gal ir nežinoma, kad palmių aliejus naudojamas 70 proc. prekių, kurių galime rasti prekybos centruose: muilo, kosmetikos produktų, sviesto ir kt., gamyboje... Šis aliejus gaminamas pietų pusrutulyje: didžiausias gamintojas yra Indonezija, antras pagal dydį – Malaizija. Kadangi palmių aliejaus gamyba turi įtaką drėgnųjų atogrąžų miškų nykimui, tokios verslo įmonės kaip „Unilever“ suprato, kad neprisidėjusios prie miškų atkūrimo ir išsaugojimo, ilgainiui neteks tiekėjų ir bus apkaltintos atsakingumo stoka, išnyks jų geras įvaizdis. Taip ši kompanija pradėjo bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Panašios partnerystės pavyzdžių galima rasti ir kavos, medvilnės, sojos ir kituose sektoriuose.
- Kaip, jūsų nuomone, galima pamatuoti šių partnerysčių sėkmę?
- Jos keičia aplinką, kurioje dirba kompanijos, prisideda prie besivystančių šalių, jų gyventojų ir aplinkos gerovės. Pokyčių išties matyti, tačiau nedrįsčiau sakyti, kad jie yra radikalūs. Situacija pagerėjo, tačiau ne taip, kaip norėtųsi. Visų pirma, daugelyje sektorių šiuo metu pagaminamos sertifikuotos produkcijos kiekis viršija paklausą, taigi perteklius pristatomas kaip nesertifikuota produkcija. Kavos perteklius – daugiau nei 50 proc., o didžiausi palmių aliejaus supirkėjai – Rusija, Pakistanas, Indija, Kinija – vis dar nesuinteresuoti pirkti brangesnės prekės.
Antra, kiekvienai prekei pasaulyje sukurta dešimtys sertifikavimo ženklų, kurie tarpusavyje konkuruoja: keli iš jų yra pagrindiniai, kiti – nišiniai, jie nuolat varžosi vieni su kitais. Trečia didelė problema – pelno pasidalijimas: kam sertifikavimas naudingiausias? Milijonai ūkininkų, dalyvaujančiųjų gaminant sertifikuotą produkciją, išties išmoko efektyviau auginti ir padidino pelną 5 proc. Deja, įrodyta, kad kuo aukščiau verslo grandinėje yra žaidėjas, tuo daugiau jis atsiriekia.
- Ar sertifikavimo lemti pokyčiai gali atsispindėti valstybės sprendimuose?
- Geriausi pavyzdžiai čia būtų Malaizija ir Indonezija – valstybės, kuriose kavos, arbatos sertifikavimo procesai vyksta gana intensyviai. Pastebėjusi, kad tarptautinės kompanijos ir nevyriausybinės organizacijos šalyje pradėjo nustatyti produkcijos gamybos sąlygas, Indonezijos vyriausybė susirūpino šiomis iniciatyvomis. Keletą paskutinių metų galima stebėti, kaip Indonezija ir Malaizija kuria sertifikavimo schemas ir ženklus. Tai patvirtina faktą, jog šių valstybių pareigūnai jau supranta, kad gimus pirmoms iniciatyvoms ir didėjant ženklų žinomumui, vartotojai gali reikalauti daugiau sertifikuotos produkcijos. Neseniai sukurti palmių aliejaus gamybą nustatantys standartai, o Indonezija kuria standartus kavos ir kakavos produkcijai.
Tačiau sertifikavimas turi būti ne tik patvirtintas, bet ir įdiegtas: galima suformuluoti ir aprašyti daug standartų, tačiau juos privalu pradėti taikyti praktikoje. Kadangi besivystančių šalių vyriausybės veikia gana silpnai, standartų patvirtinimas dažnai „užstringa“ dėl neveikiančios biurokratijos.
- Minėjote, kad kai kurios šalys visai nesidomi šia produkcija. Kurioms šalims ji svarbi ir reikalinga?
- Mano įvardytos šalys – Indija, Pakistanas, Rusija ir kitos – išties neigiamai veikia sertifikuotos produkcijos rinką, nes jos suinteresuotos tik ekonomine nauda ir pigiausia produkcija. Pirkdamos nesertifikuotus gaminius, jos palaiko neketinančius keistis – nesirūpinančius žala aplinkai, sąžiningu mokėjimu už darbą, geromis darbo sąlygomis darbuotojams.
Sertifikuota produkcija plačiausia paplitusi Vakaruose: Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, iš dalies Japonijoje, Australijoje. Šių šalių piliečiai supranta reikalo svarbą: jiems gera žinoti, kad vartojimas nėra susijęs su masiniu aplinkos naikinimu ar darbuotojų išnaudojimu.
- Gal galėtumėte pateikti partnerystės, kurią laikote labai sėkminga, pavyzdį?
- Skaitydamas paskaitas Komunikacijos fakulteto studentams, minėjau, kad kompanijos „Unilever“ ir „Tropinių miškų aljanso“ (angl. „Rainforest Alliance“) partnerystę laikau vienu puikiausių šios srities pavyzdžių.
Kompanija „Unilever“ pradėjo dirbti su nevyriausybine organizacija ir sukūrė produkcijos sertifikavimo schemą, o iki to laiko arbatos gamyba neturėjo vieno bendro ir populiaraus ženklo. Kompanija buvo suinteresuota, kad gamyba būtų tvari, nekenksminga aplinkai, kad kiekvienas darbuotojas gautų padorų atlygį. Iš bendradarbiavimo kilo ir edukacinė programa arbatos gamintojams, dėl kurios padidėjo išauginamos arbatos kiekis. Ūkininkai dabar uždirba 5–10 proc. daugiau. Išgirdę apie šią iniciatyvą, ja susidomėjo ir kiti pasaulio arbatos pardavėjai, taigi dabar rinkoje galima rasti daug daugiau sertifikuotos produkcijos, ir ši rinka nuolat auga.
- Kartais galima perskaityti, kaip pažangių Vakarų valstybių modernių technologijų ar drabužių kompanijos besivystančiose šalyse išnaudoja savo darbuotojus. Ar situacija kituose sektoriuose yra nors kiek panaši į esančią žemės ūkio sektoriuje?
- Esu atlikęs keletą tyrimų, kurių objektas – geros ir tinkamos darbo sąlygos. Jūsų minėtuose sektoriuose padėtis yra tokia pati kaip ir žemės ūkyje. Tarkime, didžiųjų ir populiarių ženklų siūlomus rūbus, kurie dažnai siuvami besivystančiose šalyse, mes įsigyjame už gana didelę kainą, nors žmonės ten dirba labai prastomis sąlygomis ir gauna mažus atlyginimus.
Bangladešo siuvimo fabrikuose kilę gaisrai iškėlė šią problemą į viešumą. Deja, apie problemas pradėta kalbėti tik tada, kai žuvo šimtai darbuotojų. Tada didžiosios kompanijos, iš siuvimo fabrikų pirkdavusios produkciją, pradėjo bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis. Taip jos siekė apibrėžti sąžiningas darbo sąlygas ir sudaryti jas siuvimo kompanijose. Priešingai nei žemės ūkio sektoriuje, ši partnerystė yra daug efektyvesnė: įmonės gerai supranta, kad vartotojų pasitikėjimas jomis yra grįstas jų reputacija. Ji ypač svarbi, nes drabužiai parduodami tiesiogiai vartotojui, kuris turi teisę rinktis.
Padėtis elektronikos sektoriuje komplikuotesnė. Visi prisimena, kaip korporacijos „Apple“ produkcijai dalis tiekianti kompanija „Foxconn“ pateko į skandalą dėl darbuotojų išnaudojimo. Pasklido gandų, kad dalis fabrike dirbančių darbuotojų nusižudė. Kai skandalas iškilo į viešumą, kompanija „Apple“ įstojo į asociaciją, kuri rūpinasi samdomų darbuotojų darbo sąlygomis. Dabar ji gali teigti, kad jų produkciją gaminančių fabrikų darbuotojai dirba tinkamesnėmis darbo sąlygomis.
Apibendrinant galima sakyti, kad situacija šiuose sektoriuose irgi keičiasi dėl tarptautinių įmonių ir nevyriausybinių organizacijų partnerystės, tačiau pagrindinė priežastis, verčianti įmones prisidėti prie iniciatyvų, yra skandalai ir kampanijos prieš įmones.
- Klausantis jūsų, galima daryti prielaidą, jog vienas iš kertinių elementų, kalbant apie tokią partnerystę, yra komunikacija. Tik suinteresuotos savo reputacija, įvaizdžiu, sunerimusios dėl kylančių krizių, jos pradeda domėtis aplinkai nekenksmingomis ir darbuotojus skatinančiomis iniciatyvomis.
- Taip, komunikacija čia išties svarbi: jei verslo įmonės nebijotų susigadinti reputacijos, jos tikrai nebendradarbiautų su nevyriausybinėmis organizacijomis. Komunikacija yra kertinis akmuo, tačiau ji svarbi ne tik siekiant palankios vartotojų nuomonės.
Komunikacija tikrai reikšminga siekiant įgyti pasitikėjimą: prie derybų stalo verslo ir nevyriausybinės organizacijos tikrai nesusės, jei nebus tarpusavio pasitikėjimo ir bendro noro keisti situaciją. Jos turi suprasti viena kitą ir neabejoti viena kitos kompetencija ir gebėjimais. Antra, labai svarbu, kad būtų susitarta dėl abipusės naudos: nei nevyriausybinė organizacija, nei verslo įmonė negali likti nuskriausta. Svarbu dirbti kaip lygiaverčiams partneriams. Tai yra siekiamybė.
Reikia pripažinti,kad siekiant palankaus žmogui ir aplinkai susitarimo, geriausi sprendimai gimsta tada, kai verslas jaučia spaudimą iš dar vienos ar kelių kitų nevyriausybinių organizacijų.Tikimybė, kad prieš verslo įmonę bus surengta kokia nors kampanija, dažnai pakeičia jos retoriką ir išties priverčia pasvarstyti ne tik apie finansinę grąžą, pelną, bet ir apie darnų vystymąsi.
