Tie metai kreditavimo sektoriui reikšmingi ir Lietuvoje, nes būtent pernai Lietuvoje savo paslaugas aktyviai pradėjo siūlyti platformos, taikančios P2P finansavimo modelį, pagal kurį vieni fiziniai asmenys per tarpininką skolina pinigus kitiems fiziniams asmenims. Tokia finansų sektoriaus raida yra natūrali – Europos Sąjungos narėse tokios platformos veikia jau dešimt metų. Problema ta, kad Lietuvoje šis sektorius visiškai nereglamentuojamas, tarsi nesitikėta, jog plačiai ES šalyse, tarp jų ir Estijoje, prigijusios paslaugos ateis ir į Lietuvą.
Trūksta teisinio reguliavimo
Kol teisinis reguliavimas Lietuvoje nėra aiškus, platformų kūrėjai patys deklaruoja kokiais įstatymais vadovaujasi. Savo ruožtu finansinį sektorių prižiūrintis Lietuvos bankas dar tik atlieka tarpusavio skolinimo (angl. peer-to-peer) veiklos teisinį vertinimą, o atitinkamas paslaugas siūlantys tiekėjai jau skaičiuoja tūkstančius sudarytų sandorių. Tokia neapibrėžta situacija, kai daugelis kreditų sektoriaus dalyvių yra griežtai reglamentuojami Vartojimo kredito įstatymų ir Lietuvos banko atsakingo skolinimo nuostatų, o naujoms paslaugoms specialusis reguliavimas netaikomas, bet remiamasi bendrosioms teisės normoms ir principais, iškreipia rinką. Bendrųjų normų abstraktumas lemia skirtingas verslo praktikas, interpretacijas ir, svarbiausia, – painiavą vartotojams įgyvendinant ir ginant savo teises.
Pirmiausia visiškai neapibrėžtos pačių tarpusavio skolinimo platformų, kurios deklaruoja tik suvedančios skolintojus ir tuos, kuriems kreditas reikalingas, ir už tai imančios mokestį, statusas, pareigos ir atsakomybė. Teikiamos paslaugos tuo pačiu metu turi kreditavimo, finansinio tarpininkavimo, indėlio požymių. Tačiau kita vertus – kredito teikėjai dažnai yra fiziniai asmenys, neturintys teisės teikti vartojimo kreditų, o reta skolinimo platforma turi finansų maklerio ar kredito įstaigos licencijas. Dar daugiau, dažnai skolininko tapatybė nebūna atskleidžiama kreditoriui, todėl įsiskolinimo valdymas tampa visiškai neapibrėžtas. Daugumoje P2P platformų skolas valdo tarpininkas, o kredito davėjui telieka pasitikėti ir kantriai laukti, kada jo paskola bus išieškota. Taigi, šioje sferoje situacija netgi labiau komplikuota nei tradicinių finansų įstaigų sektoriuje, kur reguliavimo nuostatos iš esmės taikomos siekiant apginti kreditą imančio asmens interesus.
Kas užtikrins klientų teises?
Taikant analogiją su vartojimo kredito rinkos (būtent šioje rinkoje veikia tarpusavio skolinimo platformos) reguliavimu, kurį reglamentuoja Vartojimo kreditų įstatymas, tarpusavio skolinimo platformose neužtikrinamas kompetentingas kredito ėmėjo mokumo, kreditingumo rizikos vertinimas; neaišku kas – skolinimo platforma ar skolintojas – atsako už sąžiningas kreditavimo sąlygas ir adekvačių priemonių taikymą vėluojant kredito mokėjimui ir tuo pačiu žalos atlyginimą kreditoriui. Teisiškai neapibrėžta situacija, kai platforma nutraukia veiklą ir taip toliau. Todėl finansinės inovacijos, sparčiai plėtojamos Lietuvoje, reikalauja ir reguliavimo inovacijų. Tradicinėms kreditavimo paslaugoms pritaikyta teisinė bazė nėra tinkama nuotolinio skolinimo paslaugoms, kur vartotojų elgsena bei paslaugų valdymo principai i skiriasi nuo tradicinių kreditavimo paslaugų.
Reguliuotojo prioritetas turėtų būti neatidėliotinai parengti, pristatyti ir pritaikyti teisės aktus, adekvačiai apibrėžiančius nuotolinio skolinimo platformų teisinį reguliavimą ir neiškreipti konkurencijos skirtingais reikalavimais to paties sektoriaus paslaugų teikėjams, o konkurenciją skatinti netaikant perteklinių reikalavimų. Pastebima, kad faktiniai reguliuotojo veiksmai šiuo metu yra nukreipti ne į ūkinės veiklos laisvės principus atitinkantį reguliavimą, o priešingai – į netradiciniu finansinių paslaugų ribojimą ar faktinį sunaikinimą.
Draudimai – neteisingas kelias
Lietuvos bankas pastaraisiais metais ėmėsi aktyvių finansų sektoriaus reguliavimo veiksmų. Griežti atsakingo skolinimo nuostatai galimai neleidžia sparčiau atsigauti nekilnojamojo turto rinkai, bankams ribojant paskolas. Nustatyti indėlių palūkanų, rizikos vertinimo ir kiti ribojimai kredito unijas verčia ieškoti apskritai naujo verslo modelio ir savo nišos finansų rinkoje. Vėl rengiamos Vartojimo kredito įstatymo revizijos rodo desperatiškus reguliuotojo bandymus bet kokia kaina sustabdyti naujojo kreditavimo sektoriaus plėtrą.
Europoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojai yra tarp mažiausius kreditinius įsipareigojimus turinčių šalių. Teigiamai vertinant šalies ekonominę plėtrą kreditavimo sektorius Lietuvoje turi potencialo augti, o tai reiškia kredito paklausos augimą.
Europos Komisija, Pasaulio bankas, remdamiesi moksliniais tyrimais vienareikšmiai pripažįsta, kad skolinimasis yra laikoma normalia vartotojų elgsena, neišvengiama daugeliui namų ūkių ir skatinančia ekonominę plėtrą. Kreditavimo svarba namų ūkių gerovei yra net paskatinusi diskusiją, ar kredito prieinamumas turėtų būti laikomas žmogaus teise. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kreditavimo prieinamumo ribojimai didina priverstinio išieškojimo ir smulkių turtinių nusikaltimų atvejų skaičių. Be to, kreditavimo prieinamumo apribojimai gali turėti neigiamos įtakos vartotojų kreditingumui, ar priversti juos ieškoti brangesnių, taip pat ir neteisėtų, alternatyvų. Visa tai lemia pareigą ieškoti būdų, kaip užtikrinti visų rūšių kredito prieinamumą, tuo pačiu saugant vartotojus nuo prasiskolinimo. O tai galima pasiekti tik konsultuojantis su mokslu ir rinkos dalyviais.