Visų pirma, natūralu, kad už socialinę paramą niekaip neturi atidirbti neįgalūs, sergantys ar pensininkai – socialines garantijas jie gavo būdami darbingo amžiaus ir mokėdami socialinio draudimo įmokas. Net ir tokiu atveju, jei žmogus niekada nedirbo ir socialinio draudimo įmokų nemokėjo, nes yra nedarbingas, visuomenės pareiga yra juo pasirūpinti.
Be to, nekyla abejonės, jog darbingas žmogus praradęs darbą taip pat gauna „neatlygintiną“ nedarbo socialinio draudimo išmoką, nes dirbdamas mokėjo socialinio draudimo įmokas, kurios Lietuvoje yra iš tiesų didelės. Tačiau tokios išmokos negali būti neribotos trukmės – pats faktas, kad galimybė nedirbti bus kažkada prarasta, verčia žmogų aktyviau ieškoti darbo, mokytis, keisti specialybę ar net imtis kažkokio verslo. Neribotos trukmės pašalpos gali padaryti meškos paslaugą – sukurti nedarbo spąstus, kuriuose įstrigus prarandama motyvacija ieškoti galimybių grįžti į darbo rinką.
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje būtų galima suskaičiuoti nemažai „netikrųjų“ bedarbių, kurie arba dirba neoficialiai, arba užsiima nelegalia veikla (pavyzdžiui, kontrabanda), ir greta nori „prisidurti“ vieną kitą socialinę pašalpą. Tačiau visiškai naujas ir kvapą gniaužiantis reiškinys yra tai, kad už gautą pašalpą ilgametis bedarbis būdamas sveikas nesutinka skirti 16 valandų per mėnesį visuomenės labui ir dėl to net iškelia ieškinį institucijai, mokančiai jam tą pašalpą. Suprantama, turintiems neoficialų darbą yra labai nepatogu turėti prievolę dirbti viešuosius darbus, nes gali susikirsti šių dviejų darbų tvarkaraščiai.
Dažnai užsimenama, kad Lietuvoje socialinėms išmokoms skiriama itin maža valstybės lėšų dalis, dėl to šalyje yra didelis skurdas. Tai yra netiesa. Lietuvoje socialinėms išmokoms ir socialinei paramai natūra atitenka apie 41 proc. visų valstybės išlaidų. Palyginimui, Švedijoje skiriama 42 proc., Danijoje 35 proc., Latvijoje 33 proc., o Islandijoje tik 15 proc. visų valstybės išlaidų. Būtų galima ginčytis, kad Lietuvoje per valdžios biudžetą apskristai perskirstoma per mažai BVP, bet čia jau kita tema. Svarbiausia yra tai, kad pašalpomis skurdo neišgydysi – net ir turtingose valstybėse jos tik užtikrina išgyvenimą žemiau skurdo ribos, bet nesuteikia galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą ir tikrai neleidžia jaustis oriai (nepriklausomai nuo to, ar už pašalpą dirbama, ar ne).
Valstybės tikslas nėra teikti socialines pašalpas, taip kaip ir valstybės tikslas nėra surinkti mokesčius. Tai tik priemonės kitiems tikslas pasiekti. Mokėdama socialines pašalpas valstybė pasirūpina tais, kurie negali (laikinai ar nuolat) patys pasirūpinti savimi. Tačiau jei žmogus yra sveikas ir darbingas, bet negali ar nenori susirasti darbo, valstybės tikslas turėtų būti suteikti jam galimybę dirbti, pavyzdžiui, socialinius darbus arba pakeisti jo kvalifikaciją.