Konvergencijos kriterijai yra griežti, bet interpretacijos galimos
Šalies pasiruošimas tapti bendros Europos pinigų sąjungos nare vertinamas taip vadinamais penkiais Mastrichto kriterijais, matuojančiais kainų, biudžeto deficito, valstybės skolos, ilgalaikių palūkanų normų ir valiutos kurso stabilumą. Lietuvai, kaip ir daugumai kitų naujų ES narių, sudėtingiausia yra atitikti pirmuosius du kriterijus – infliacija turi neviršyti trijų mažiausią infliaciją turinčių ES valstybių vidurkio padidinto 1,5 procentinio punkto, o valdžios sektoriaus biudžeto deficitas neviršyti 3 proc. BVP.
Reikia pripažinti, kad kainų ir ilgalaikių palūkanų normų kriterijų nustatymui yra palikta šiek tiek erdvės interpretacijoms – EK gali nuspręsti, kurios valstybės įtraukiamos skaičiuojant kriterijų reikšmes, o kurios gali būti laikomos „išimtimis“, laikomomis netinkamu atspirties tašku. Pavyzdžiui, kadangi Graikijoje bus ženkli defliacija, o ji išlieka labai priklausoma nuo išorinės pagalbos, greičiausiai į jos rodiklius nebūtų atsižvelgiama skaičiuojant kriterijus. Be to, vertinama, ar atitikimas kriterijams yra tvarus, o ne vienkartinis ir atsitiktinis.
Sprendimas gali būti susijęs ir su tam tikrais politiniais aspektais. Viena vertus, EK gali būti labai suinteresuota naujų narių prisijungimu ir taip pademonstruoti pasauliui apie didėjančią pinigų sąjungą ir slopinti kalbas apie galimą jos žlugimą. Kita vertus, gali kilti didelis spaudimas itin griežtai vertinti šalių pasirengimą ir „nepakartoti Graikijos klaidos“.
Lietuva ir Latvija kriterijus greičiausiai atitiks
Lietuvos ir Latvijos pažanga bus matuojama kitų metų kovo mėnesį, kai jau bus žinomi visi reikiami makroekonominiai duomenys. Prognozuojame, kad tuo metu abiejų Baltijos valstybių vidutinė metinė infliacija sieks 2,6 procento. Pagal EK prognozes, trys mažiausią infliaciją pirmąjį 2013 metų ketvirtį turinčios šalys bus Švedija (1,3 proc.), Airija (1,7 proc.) bei Ispanija (1,7 proc.). Taigi, Mastrichto kainų stabilumo kriterijus bus apie 3,1 procento, todėl ir Lietuva, ir Latvija turėtų jį tenkinti.
Deja, Lietuva pastaruoju metu priėmė kelis nepalankius sprendimus – ženkliai padidinta dujų kaina gyventojams, didėja šildymo ir viešojo transporto kainos kai kuriuose didžiuosiuose miestuose. Visi šie sprendimai turės apčiuopiamos įtakos infliacijai ir gali ją padidinti iki pusės procentinio punkto. Guodžia tik tai, kad pasaulinės daugelio prekių ir žaliavų, išskyrus dėl sausrų kai kur brangusių grūdų, kainų tendencijos yra palankios.
Latvijos biudžeto deficitas šiemet sieks 2,2 proc. BVP, todėl yra maža rizika, kad valstybės finansų stabilumo kriterijus kaimyninėje šalyje bus netenkinamas. Lietuvos situacija mažiau palanki – prognozuojame, kad biudžeto deficitas sieks 3,0 proc. BVP, t.y. bus ties leistina riba. Tačiau net jei dėl nepalankių ekonominių tendencijų Europoje ir lėtesnio Lietuvos ekonomikos augimo ši riba būtų peržengta, Lietuva vis dar turėtų galimybę būti įvertinta teigiamai. Biudžeto deficito konvergencijos kriterijaus apibrėžimas nėra labai griežtas – pakankama pažanga gali būti laikoma tai, kad „biudžeto deficitas mažėjo ženkliai ir nuolat, bei priartėjo prie 3,0 proc. ribos“. Tai tiksliai atspindi Lietuvos pastarųjų trejų metų progresą šioje srityje.
Atidėliojimas brangiai kainuoja
Lietuva, priešingai nei Latvija, vis dar nėra išreiškusi oficialaus nacionalinio tikslo – prisijungti prie euro zonos 2014 metais. Politikai vengia priimti sprendimą ir net diskutuoti šia tema dėl pastaruoju metu sumažėjusio ir euro populiarumo, ir visuomenės pasitikėjimo bendros valiutos ateitimi. Rizika dėl euro ateities nėra neapčiuopiama, tačiau nepakankamai didelė, kad užmirštume ilgametį Lietuvos strateginį tikslą. Pasyvią atsakingų institucijų poziciją rodo ir Eurobarometro tyrimas – Lietuvoje net 60 proc. gyventojų mano, kad yra nepakankamai informuoti euro klausimu, blogesnė situacija yra tik Rumunijoje. Galbūt todėl tik 37 proc. gyventojų, mažiau nei kaimyninėse šalyse, mano, kad euro įvedimo pasekmės šalies ekonomikai būtų teigiamos. Vis tik EK atlikto tyrimo duomenimis, 44 proc. gyventojų euro įvedimui pritaria, o 5 proc. yra neapsisprendę.
Euro įvedimo nauda Lietuvai yra apčiuopiama ir nesunkiai suskaičiuojama. Litų keitimas į eurus (ir atvirkščiai) Lietuvos gyventojams ir įmonėms per metus kainuoja virš 50 mln. litų. Lietuvos valstybės, įmonių ir gyventojų užsienio skola sudaro 85 mlrd. litų. Dėl sumažėjusios šalies rizikos skolinimosi kaina galėtų sumažėti iki 0,5 procentinio punkto, o dėl to per metus būtų sutaupoma 425 mln. litų. Įvertinus dar ir įmonių išlaidas valiutos kurso rizikos draudimui, per metus Lietuva galėtų sutaupyti apie pusę milijardo litų.
Įstojimas į euro zoną yra susijęs ir su kaštais – visų pirma vienkartiniais, susijusiais su naujos valiutos spausdinimu, įmonių informacinių ir apskaitos sistemų pritaikymu naujai valiutai. Didžiausias finansinis įsipareigojimas būtų Lietuvos įnašai į Europos Stabilumo Mechanizmą. Lietuva prie šio fondo turėtų prisidėti proporcingai savo ekonomikos dydžiui – 0,3 proc. arba 830 mln. litų. Ši suma būtų pervedama per penkerius metus, arba po 166 mln. litų per metus. Taigi tiesioginė finansinė nauda būtų didesnė už kaštus. Be to, įnašai į ESM nebūtų negrąžintina Lietuvos pašalpa kažkuriai kitai valstybei, o juos reikėtų vertinti kaip investicijas – to fondo lėšos būtų Lietuvos finansinis turtas, galintis uždirbti pajamų. Dar svarbiau – Lietuva galėtų naudotis fondo lėšomis, jei kažkada ateityje vėl susidurtų su sunkumais ir nebegalėtų už priimtiną kainą skolintis finansų rinkose.
Kito šanso gali tekti ilgai laukti
Atitikti kainų stabilumo kriterijų Lietuvai yra ir bus sudėtinga. Vidutinis prekių ir paslaugų kainų lygis Lietuvoje vis dar 38,7 proc. žemesnis nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Sparčiau nei ES augant produktyvumui ir atlyginimams, kainų augimas taip pat išliks spartesnis nei kitų regiono šalių. Be to, tarp 27 valstybių nuolat atsiras bent kelios valstybės, kuriose dėl individualių priežasčių kainų augimas bus itin žemas. Todėl Lietuva šį Mastrichto kriterijų gali tenkinti tik susidarius ypatingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, neaugant atlyginimams arba ženkliai krentant žaliavų kainoms pasaulinėse biržose. Nepasinaudojus dabartinėmis palankiomis aplinkybėmis, kitos galimybės gali tekti laukti ne vienerius metus.
