Baruose dažniausiai nebūna geros virtuvės todėl, kad baras paprastai turi labai nedidelį virtuvės plotą ir geriausia, ką jie gali padaryti, tai ką nors padėti ant lėkštės ir šiek tiek pašildyti (geru atveju – orkaitėje, įprastiniu atveju – mikrobangų krosnelėje, kurios cinksėjimas iš virtuvės pusės, kaip japoniškas grūdinto plieno peilis, perpjauna didžiausio baro triukšmą ir išduoda maisto gamybos paslaptis).
Kaip „lietuviško maisto restoranai“, kad juos nusineštų kas nors į pragarą, įvedė patiekalo pakaitalus: „kepta duona su sūriu“ (aplieta net ne sūrio gaminiu, o sūrio gaminio imitacija – barstytų ir pigiausią druskos pakaitalą, jei toks būtų, bet, deja, pati pigiausia yra druska) ir „rinkinys prie alaus“ (vyninėse būna dar „rinkinys prie vyno“, tokia pati nepakenčiama nesąmonė iš pigaus sūrio, neskanių biudžetinių alyvuogių ir vytintos „Pensininkų“ dešros), taip ir barai turi savo firminius užkandėlius. Neaišku, kodėl juos vadina firminiais, nes jie visur vienodi. Kukurūzų traškučiai „nachos“ (aplieti sūrio gaminiu) ir burgeris, kuris vadinasi taip pat, kaip ir baras, arba, jei yra barmenas Lukas, tada jis vadinasi „Luko Burgeris“.
Mėsainio pavadinimas būna užrašomas kreida ant lentos, arba, jei baras jau visai elitinis, spalvotu nutrinamu markeriu ant veidrodžio. Nelygiu mokykliniu raštu visa tai užrašo barmenė Sandra, kuri dar tuos nachos ir burgerius ir nešioja klientams, kai juos pramuša ant alkio po trečio kokteilio.
Tai štai su tokiomis nuotaikomis ėjau į barą, palyginti neseniai atsiradusį „Rhum Room“, kurį man rekomendavo bičiulis aktorius ir kvepalų kūrėjas Aistis Mickevičius.
Anksčiau ten buvo nelabai tikęs „The Room“, kuriame buvo stiklinės lubos (tiems, kas mėgsta žiūrėti į lubas) ir labai prastas maistas. Naujasis, kaip jau sakiau, vadinasi „Rhum Room“, tai yra, romo kambarys, ir pakeitė viską – interjerą, gėrimus ir valgiaraštį. Man regis, net ir personalą, bet gal čia man tik taip atrodo. Jis yra tame pastate, kur yra mokytojų namai, ir, reikia manyti, išvargę mokytojai po savo renginių, kaimo kapelų repeticijų ir liaudies šokių ansamblių užsiėmimų gali užeiti vieno kito gėrimo su užkandžiais. Jūs manote, kad juokauju? Nejuokauju. Negi manote, kad mokytojai ne žmonės?
Apie gėrimus itin daug nerašysiu, nes čia ne vieta ir ne laikas reklamuoti alkoholį: pasakysiu tik tiek, kad kokteiliai, kas yra natūralu, yra romo pagrindu, ir yra nuo gaivių iki saldžių ir nuo nebrangių iki rimtai kainuojančių, ypač jei pradėsite rinktis senesnes ir retesnes romo rūšis. Tai čia kaip ir su visais gėrimais. Romas, kaip ir džinas, pradėjęs kelią į šlovę kaip pigus proletariato gėrimas, išlipo į elitą ir pradėjo kainuoti ne juokais. Gal ir gerai: aukšta kaina yra priežastis vartoti atsakingai.
Mus šiuo atveju dar labiau domino užkandžiai. Užkandžių valgiaraštis toks mažas (vos šeši patiekalai), kad galima paragauti per vieną kartą visko, tačiau aš užsispyriau ir pasakiau, kad ragausiu viską, išskyrus kraujinę dešrą traškioje plutelėje. Ot nenoriu ir viskas. Tikiu, gal ji būtų skani, bet man kraujinė dešra – tai kaip balandėliai, kiaulės koja arba karka. Nenoriu, jei nueisite, paragaukite jūs vienintelio patiekalo, kurio neėmė Užkalnis.
Bulvytės su Madraso kario majonezu (€3,50) mane pradžiugino dviem dalykais. Pirmiausia, tai labai, labai geros bulvytės ir subtilus, ne bukas, o elegantiškas gelsvas majonezas su kariu, pačių gamintas. Antra – kaip puiku, kad yra senas, kolonijinis miesto pavadinimas „Madras“, o ne Čenajus, kaip dabar jį pervadino nevisavertiškumo kompleksų kamuojami indai, kurie galvoja, kad pakeitus raides, jie labiau parodys savo nepriklausomybę. Tai yra apgailėtina, kaip ir tie vyžotų lietuvių tautos verksnių kalbėjimai, kad „Eurovizijoje“ gėda yra dainuoti angliškai, žymiai geriau būtų užtraukti kokią suvalkiečių rauda apie varles kūdroje. Tą pačią žinutę turiu ir Indijai: didžiuokitės kolonijiniais laikais, kai pas jus buvo anglų atnešta civilizacija, ekonomika, geležinkeliai ir raštija, nes tokią Indiją ir myli pasaulis. Dabartinis jūsų purvas, elgetynai ir karvės gatvėse nėra niekam mieli ir patrauklūs. Matote, kiek minčių iš užkandos su majonezu.
„Pimientos de Padron“, kepti pipirai su „Maldon“ druska (€3,50) buvo kaip tie, kokius esu valgęs Kanaruose, bendrai ne, čia jie buvo dar geresni. Jūs turbūt nežinote, bet prieš kelerius būtent aš prikalbėjau „Užupio krautuvę“ importuoti tą stebuklingą anglišką stambių piramidės kristalų druską, kurios pasigesdavau ir kurią Lietuvos virtuvės šeimininkai vežiodavosi iš užjūrių. Šiuo mažu savo žygdarbiu didžiuojuosi ne mažiau, nei savo knygomis ar televizijos laidomis.
Buvo puikūs, nors gal ir neturintys nuosavų istorijų, kepinukai „Johnny bakes“ ir vištiena su jogurto ir žolelių padažu (ir vieni, ir kiti irgi kainuoja €3,50), o jaučio žandas (€11,50), kaip ir tikėjomės, buvo dieviškas. Dabar visi mėsos žinovai stumia į antrą vietą išpjovą arba T-bone steiką, visi reikalauja lėtai kepto jaučio žando. Ten yra mėsos skonio koncentratas. Net ausys linko, kaip puiku. Aš žinau, į barą niekas neina specialiai dėl pavalgymo, bet aš ten galimai dar nueisiu būtent dėl jaučio žando.
Desertas, šokolado ir tongapupės pyragas (€3,50), man buvo atradimas, nors desertams esu geriausiu atveju abejingas, o blogiausiu – antipatiškas. Tongapupė, angliškai žinoma kaip „tonka bean“, yra Karibų ir Pietų Amerikos prieskonis, saldaus ir pikantiško skonio, naudojamas kvepalams, ir šiame pyrage ši sudėtinė dalis sudarė tikrą Karibų palaimą.
Po pasisėdėjimo nustebome nedidele €69 sąskaita (aš būčiau mielai sumokėjęs €96 arba €169), palikome arbatpinigių ir išėjome su tvirtu pasiryžimu ten sugrįžti, nes retai kuris baras tiek visko padaro gerai.
Gal tik kokį kartą per visą „Laukinių Žąsų“ istoriją esu barui skyręs penkias žąsis iš penkių. Ką gi, čia bus antrasis kartas. „Rhum Room“, penkios žąsys iš penkių.
Rhum Room, Vilniaus g. 39, Vilnius. Tel. +370 5 250 4854. Facebook profilis.
Nuo antradienio iki ketvirtadienio – nuo 16:00 iki 02:00. Penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 16:00 iki 04:00.
