Humoro jausmo nestokojantis vyras, paskaičiavęs, kiek mokėti už saldumynus, kainą klientams įvardija šimtais centų. Arba jei užeisite kavos, sumokėsite vieną šimtą centų.
Didelė tikimybė, kas išgirsite ir kokią linksmą istoriją, ar bent jau sužinosite, kad beždžionės atsirado vėliau, nei lietuviai.
Nuo darbo milžiniškame koncerne iki bakalėjininko
Koncerne „MG Baltic“ komercijos direktoriaus postą užėmęs Liudvikas Čerapas su teisinį išsilavinimą turinčia žmona Ernesta atsisakė gyvenimo Lietuvos sostinėje ir dabar su šypsena dalija įvairius konditerinius skanėstus Klaipėdoje.
Vyras neslepia, kad Vilniuje gyveno tikrai gerai, turėjo savo namą, išėjęs iš koncerno sukosi „Čili“ tinklo versle, tačiau vis kirbėjo mintis, kad nori kažko savo. Prieš penkerius metus ryžosi grįžti į gimtąjį uostamiestį, kur atidarė savo kepyklėlė ir įgyvendino svajonę įkurti savo verslą.
„Pradžioje juokavau, kad nukritome iki bakalėjininko. Bakalėjininkas sakau nepašiepiamai, svarbu, kaip ir ką atlieki. Mačiau tas aukštumas dirbdamas Vilniuje, daug kas to pavydėjo, bet ten esi tik sraigtelis.
Visada pokyčiai reikalingi. Ne šokinėjimas, kad čia nepatiko, ten nepatiko, o esminiai pokyčiai. Savas šeimos verslas suteikia galimybę spręsti pačiam, aišku pasitarus su šeima. Ieškome kartu geriausio sprendimo. Tai yra tobulėjimas“, – apie pasirinktas permainas gyvenime pasakojo L. Čerpalas.
Teisininke dirbusi žmona palaikė idėją keliauti su vyru ir vaikais į jai visiškai nepažįstamą pasaulį – ji kilusi iš Aukštaitijos, o Klaipėdą mažai pažinojo, tik apsilankydavo, kai užsukdavo pas sutuoktinio tėvus.
Tiesa, vyras neskubėjo žmonos atsivežti į pajūrį, kone metus jis dirbo vienas, o supratęs, kad sprendimas kurti verslą yra teisingas, užtikrina pakankamai sotų gyvenimą, atsivežė ir šeimą.
„Esu tas, kuris mėgsta įkišti rankas visur, tad dirbant „Čili“ maistas tapo artimesnis. Nors ir neprivalėjau pats tiesiogiai dalyvauti gamyboje. Visada buvau toks, man įdomu „iš kur kojos dygsta“ – nuo mažens mašinytės buvo išardomos, įdomu, iš ko jos padarytos, pirmą pyragą, kurį iškepiau gal kokių penkerių metų, užuodė visi penkiaaukščio kaimynai, nes nelabai pavyko.
Be to, pasirinkus kurti savo verslą, nereikėjo banko pagalbos, o savotišku spyriu rinktis Klaipėdą ir čia pradėti savo verslą tapo noras turėti savo. Be to, Vilniuje kurti verslą kur kas brangiau. Kai ateini į verslą visiškai „žalias“, pasirenki savo planą, ir apskaičiuoji, jei „sudegsi“, investavus mažiau, mažiau skauda. Tad paskaičiavęs ėmiausi įgyvendinti idėją ir ėmiausi visko mokytis“, – atviravo L. Čerapas.
Vyras sako, kad pradžia nebuvo nuo visiško nulio – jis perpirko verslą, tuomet po truputį bandelių kepyklėlėje atsirado platesnė pasiūla žmonėms, galima ir užkąsti, ir išgerti.
„Čia niekada neateis prisipažinti meilėje, niekada nebus „proginė“ vieta, tačiau čia visada gali ateiti užkąsti ir pabendrauti su žmonėmis.
Dabar apie aštuoniasdešimt procentų lankytojų yra pastovūs klientai, kiti užsuka suvilioti kvapo ar tiesiog atsitiktinai eidami pro šalį. Iš jų dar dalis ateina antrą, trečia kartą, rekomenduoja kitiems. Malonu, kad žmonės čia ateina su gera emocija, o mes su žmona irgi stengiamės visada pateikti maistą su gera emocija. Darbo grafikas? Jis ne atsitiktinai parašytas su begalybės ženklu, mat galiu būti pavargęs, o norisi, kad apsilankę žmonės išeitų su šypsena, tad geriau jau nedirbti, kai prasta nuotaika“, – kalbėjo „Memelio kepyklėlės“ įkūrėjas.
Vyras verslo pradžią prisimena su šypsena – teko net iki išnaktų eksperimentuoti, kad kepiniai būtų išskirtiniai, kokybiški, ne kartą su nedideliu kolektyvu ieškodavo, kaip patobulinti vieną ar kitą receptą.
Pora daug į ką žiūri su šypsena. Pavyzdžiui – užrašas ant tualeto: ne baro lankytojams mokestis 10 eurų. Anot L. Čerapo, jei žmonės reaguos į tai labai rimtai, aišku, gali piktintis, kad iš kur tokios kainos ir neslepia, kad jau yra tekę išklausyti „tiradą“, kad tai visiška nesąmonė. Tačiau kartu su pasipiktinusia dama buvusi moteris šypsojosi ir nusipirko skanėstų.
L. Čerapas prisimena, kad pasipiktinimą reiškusi dama, pasirodo, bičiuliaujasi su nuolatine lankytoja ir jai pasiguodė. Tuomet sužinojo, kad nereikia žiūrėti į viską per daug rimtai, juk išties galėjo nusipirkti kelis centus kainuojantį sausainį.
Netrukus L. Čerapas sulaukė pasipiktinimą išreiškusios moters, kuri prisipažino, po pokalbio su drauge negalėjusi užmigti pusę nakties ir atsiprašė, kad tikrai pyktį liejo beprasmiškai.
Palygino Lietuvos ir Estijos biurokratiją
Kaip biurokratinė pusė? Su ja susiduria visi verslininkai, tad biurokratinius koridorius teko minti ne kartą.
„Dar dirbant „MG Baltic“ koncerne teko atidaryti atstovybę Estijoje. Tikrai nepalyginama patirtis. Estijoje užteko parašyti elektroninę paraišką ir per kokių dešimt minučių visa biurokratija baigėsi. Lietuvoje susiduri su visai kitokia struktūra.
Pavyzdžiui, norėdamas pasinaudoti „Vieno langelio“ sistema aptarnaujančiai moteriai kilo klausimas: Kaip Jūsų nežinote?
Mandagiai atsakiau, kad atėjau, nes reikia pagalbos, kitaip juk eiti nebūtina. Estai neklausinėja.
Vos atidarius kepyklėlę, apsilankė ir Veterinarijos tarnyba, netrukus institucijos tikrino ir sutartis su darbuotojais.
Neretai teko išgirsti pastabas, kad kažką padarėme ne taip, tačiau sunkoka buvo išgauti pagrįstus atsakymus – nes taip reikia buvo dažniausias paaiškinimas.
Net tai, kad mano mama dirbo Veterinarijos tarnyboje, man nuo to nebuvo lengviau“, – tačiau atkaklumo kurti kvepiantį verslą vyrui tai neatėmė. Sako supratęs, kad čia „tai reikia“ tai ir reiškia, kad „taip reikia“.
Savas verslas vienur išlaisvina, kitur varžo. Vyras neslepia, kad atostogos su šeima, kurias gali planuoti, kai esi įmonės darbuotojas, kur kas paprastesnis dalykas.
Dirbant versle su žmona šeimos atostogos tampa prabanga. Tačiau šeima dėl to nesiskundžia – priešingai, pora sako, kad laikas ir dėmesys šeimai tapo dar brangesnis, tad jie išmoko gaudyti akimirkas.
