Šalia planuotų šios motinos vaikų ilgainiui pridygo ir „netyčiukų“. Viešbučiai šioje daugiavaikėje Mažeikių verslo šeimoje užima deramą vietą. Iki šiol daugiausia maitinami savo gimdytojos, jie šiandien reprezentuoja miesto ir iš dalies Lietuvos viešbučių kultūrą. Iš artimiausio Rygos oro uosto parsivežami svečiai čia viliojami varlių šlaunelėmis, kokybiškais kepsniais iš vietos ūkininkų produkcijos ar pasiūlymu paskraidyti lėktuvu.
Viešbučių bumas
Šiaurinio Lietuvos pasienio miesto viešbučiai didžiąją dalimi gyvena iš užsieniečių. Jie dažniausiai yra juos pagimdžiusios naftos perdirbimo įmonės svečiai ir projektų vykdytojai. Net jei užsieniečiai atvyksta į kitas Mažeikių įmones, šių svečių kelio galas dažniausiai – lenkiško kapitalo naftos perdirbimo bendrovė „Orlen Lietuva“.
Mažeikiuose šiuo metu galima priskaičiuoti septynis viešbučius. Ne ką mažiau yra vos kelis ar keliolika kilometrų nutolusių kaimo turizmo sodybų, vilų. Toliausias iš jų - už 25 kilometrus nuo Mažeikių, pusiaukelėje pakeliui į Telšius, įsikūręs Plinkšių viešbutis. Tokių užmiesčio vietų apsigyventi, pailsėti ar pašvęsti suskaičiuotume dar daugiau nei jų yra pačiame mieste.
Žinant, kad Mažeikiuose pastaraisiais metais gyventojų skaičius tesiekė vos 36 tūkstančius su trupučiu, tokia viešbučių ir jų konkurentų statistika atrodytų bemaž stulbinanti. Be to, kiltų klausimas, kodėl šiame nė iš tolo turistinės vietos neprimenančiame mieste, jo gyventojų skaičiui mažėjant, viešbučių daugėjo. Vien 2007–2008-aisiais čia staiga atsidarė net trys modernūs viešbučiai, paskui juos – įvairiausios užmiesčio vilos ir kaimo turizmo sodybos.
Kelio galas – „Orlen Lietuva“
„Nėra ko slėpti, didžioji mūsų viešbučio klientų dalis yra užima „Orlen Lietuva“ klientai. Viešbučiai Mažeikiuose tam ir susikūrė. Ir šiandien, manau, 80–90 procentų visų atvažiuojančių svečių tikslas – „Orlen Lietuva“. Tai, žinoma, nereiškia, kad ši įmonė reguliuoja eismą, kad ji lemia visą srautą. Suvažiuoja labai skirtingų įmonių žmonės, visų jų poreikiai skirtingi, su visais jais reikia gerai sutarti“, – taip apie savo vadovaujamą keturių žvaigždučių viešbutį „Astrum Palace“ ir visą rinką sakė 27 metų savininkas Egidijus Ruškys.
Šiame viešbutyje nakvynė kainuoja 159-269 Lt.
Kitų viešbučių savininkai šiek tiek nuosaikesni. Jie pripažįsta, kad naftos perdirbimo įmonė čia svarbiausia, tačiau mini ir kitas, su ja nesusijusias bendroves: ledų gamintoją „Ingman ledai“, baldų fabriką „Mažeikių lyra“, žemės ūkio technikos gamintoją ir prekiautoją „Jubaną“, metalo konstrukcijų gamintoją „Western Fabrication“, kitas.
„Daugiausia tai – komandiruoti žmonės. Visi Mažeikiai susiję su naftos perdirbimo įmone. Net jei tai kitų įmonių klientai, jie dažniausiai susiję su „Orlen Lietuva“ veikla. Nebūtų naftos įmonės – mes visi žlugę“, – atvirai kalbėjo ir dviejų žvaigždučių viešbučio „Valina“ savininkė 52 metų Alina Gromakova. Jos viešbutyje naktis atsieina 40-150 Lt.
Sprogimas rinkoje
Tais metais jis kartu su šeima nutarė steigti viešbutį prieš trejus metus „Telekomo“ pastate įsigytose patalpose.
Etatų mažinimo į laisvą rinką išstumtas buvęs „Telekomo“ darbuotojas savarankišką verslą pradėjo nuo siuvimo fabriko, kuriam vadovauja iki šiandien. Nedidelį šeimyninį devynių kambarių viešbutį jis įkūrė paskutiniajame pastato aukšte, atsilaisvinus sukirpimo cecho patalpoms. Iš „Synet“ kavinės ir registratūros pirmajame aukšte svečius pakelia liftas. Nė neįtartum pro šalį pravažiuojąs siuvimo fabriką.
Naftininkų mieste 2007 metais vienu metu kurtis pradėjo net trys nauji viešbučiai. Keturių žvaigždučių „Astrum Palace“ savo veiklą pradėjo senosiose sovietmečiu vienintelio viešbučio patalpose, „Palma“ įsikūrė buvusio Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pastate. Pirmajame – 27 kambariai, antrajame, taip pat keturių žvaigždučių – 40 kambarių, dalis jų – ekonominės klasės.
Šiuose trijuose naujuose viešbučiuose kambarys kainuoja nuo 100 iki 360 litų.
„Protų mūšiai“ ir balti gobelenai
Jauniausias viešbučio savininkas E. Ruškys – ekonomistas, šiuo metu su partneriais Vilniuje turi dar ir transporto paslaugų verslą. Vis dėlto daugiausia jėgų ir laiko atiduoda viešbučiui „Astram Palace“ ir jo restoranui „Rosso“. Šią vasarą pats prisidėjo atnaujinant restorano interjerą, bedirbdamas jis išmoko sudėti grindis, padarė tai savo rankomis.
Nesigėdydamas prisipažįsta, kad prieš trejus metus nepagailėjo savo rankų prireikus remontuoti viešbučio dušines. Tais metais jis, dirbdamas SEB banke Vilniuje, sužinojo, kad Mažeikių mieste, kuriame baigė vidurinę mokyklą ir kur grįžta pasisvečiuoti pas tėvus, virš neseniai atnaujinto viešbučio pakibo bankroto šmėkla.
Įvertinęs savo kompetenciją, nepabijojo naujo verslo nei kažkieno nuomonės, kad grįžti į Mažeikius – žingsnis atgal.
Tai jis į Mažeikius atvežė meniu su varlių šlaunelėmis, kokybiškais steikais, švelnios baltos medvilnės restorano minkštasuolius bei jaukaus šeimyninio viešbučio koncepciją. Visą šį gero gyvenimo kompleksą jis vadina sostinės sala Mažeikiuose, kuriuose esą trūksta gerų kavinių ir tinkamo aptarnavimo.
Komunikabilus, žaviai besišypsantis viešbučio vadovas viešbučio restorane – žmogus, su kuriuo klientai gali pakalbėti įvairiomis temomis ir netgi kartu išgerti alaus.
Šiuo metu E. Ruškio prioritetas – tiesioginių viešbučio paslaugų kokybė. Vis dėlto jis neužmiršta ir savo alternatyvų. Pirmaisiais vadovavimo viešbučiui metais restorano klientus ji pakvietė į „Protų mūšius“.
Iki šiandien proto miklintojai čia renkasi kiekvieną pirmadienio vakarą. Jie užima geriau apsimokančių vakarieniautojų vietas ir čia yra daugiausiai tik iš savininko sentimentų ir dėkingumo: šis nekaltas žaidimas jam padovanojo naudingų pažinčių, jam padedant savininkas integravosi į Mažeikių senamiestį. Kadangi augo naujamiestyje, ši miesto dalis buvo jam beveik visiškai svetima.
Negailestinga konkurencija
Ką šie vienas už kitą apsukresni mažeikiškiai mano apie viešbučių bumą lydinčią konkurenciją?
„Šiame versle ji negailestinga. Tai, mano požiūriu, beprotiškai sunkus verslas. Tokiame mažame mieste, kaip Mažeikiai – ypač. Nes jei tik padarysi ką nors negerai, vadinasi, labai blogai – atgarsis nueis greitai, o jei padarysi gerai – taip ir turi būti, nes žmonės jau truputį išlepę. Vis dėlto manau, kad einame teisingu keliu. Atvirai sakant, nelabai ir tikėjausi, kad taip stipriai mes išaugsime“, – prisipažino E. Ruškys.
Šiomis dienomis jis pagaliau galėtų pasidžiaugti vietos verslui sugrąžinęs iki tol bankui už kreditus įkeistą viešbučio pastatą. Vis dėlto džiaugtis nėra kada, nes reikia dirbti.
Kol kas G. Tenys sukasi, kaip beišmanydamas: nuomoja viešbučio klientams ne tik visureigį, bet ir ultralengvųjų klasės lėktuvą, kurį kartais pats ir pilotuoja. Įdarbino visus savo pomėgius. Jei reikia, pats vairuoja į Rygos senamiestį, pabūna už ekskursijų vadovą. Neseniai įsirengė žirgyną – kvies savo klientus miesto pašonėje pajodinėti.
Verslininkas supranta, kad panašiomis mažo miesto rinkos sąlygomis į kurį nors vieną verslą remtis pernelyg rizikinga. Viešbutis ir siuvimo fabrikas iki šiol dalijasi bendra administracija, kavinės barmenė yra ir administratorė, priimanti viešbučio svečius.
Savininkė, virėja, barmenė
Visai kitą nišą viešbučių rinkoje užima 52 metų mažeikiškės Alinos Gromakovos vadovaujamas viešbutis „Valina“. Tai – komandiruotų darbininkų gyvenamoji vieta. 21-mus gyvavimo metus skaičiuojančiam viešbučiui geriau nei kitiems pažįstami ir bendrovės „Orlen Lietuva“ gyvenimo ritmas, remontų ciklai. Kas ketvirti metai, kai gamykla remontuojama kapitališkai, „Valina“ atsigauna. Kitu metu viešbutis tiesiog stengiasi išgyventi, užkaišiodamas skyles.
Nors skelbiama, kad „Valinoje“ vieno žmogaus nakvynė kainuoja 40 litų, viešbutis įmonėms taiko nuolaidas. Vienam žmogui už parą kartais užtenka mokėti vos 20 litų. Daugiaviečiams kambariams su virtuve koridoriaus gale skirti net du penkiaaukščio pastato aukštai. Čia yra ir penkiaviečių kambarių, o koridoriuose gali kvepėti blynais, kiaušiniene ar spirginta šonine.
Savininkė prisimena laikus, kai pradėjo nuo kavinės ir įrengė antrąją pastato aukštą Plungės „Olimpo“ krepšinio klubo „Lokiai“ krepšininkams. Klubo apgauta Gromakovų šeima išprašė krepšininkus, susirado kitų klientų, pamažu viešbučiu pavertė beveik visą buvusį bendrabučio pastatą. Tik pusę pirmojo aukšto užima kiti – čia įkurtos kabelinės televizijos patalpos.
„Esu viskas viename. Dirbu nuo penktos ryto iki devintos vakaro, be poilsio dienų. Iš ryto – paduoti pusryčius, paskui, kaip savininkei – prie dokumentų, kelias valandas prie vadovavimo, po to – tiekimas, nuo vienuoliktos valandos aš – virėja ir barmenė, nuo pirmos valandos virtuvę perduodu kitiems“, – taip dirba A. Gromakova.
Penkių aukštų, 59 kambarių viešbutį su kavine šiuo metu aptarnauja šešiese, įskaitant savininkę. Viešbutyje vienu metu gali tilpti iki pusantro šimto žmonių.
Sulaukia emigrantų
Bendrovei „Plinijus“ priklausantis prie Plinkšių ežero įsikūręs viešbutis šiltajam sezonui pasibaigus išgyvena sunkius laikus. Kadaise naftos perdirbimo produktų gamyklos darbuotojų poreikiams skirtas profilaktoriumas tebeturi baseiną, kuris galėtų tapti viešbučio išskirtinumu. Tačiau 25 kilometrų atstumas nuo miesto tamsiais vakarais, o dar konkurencijos sąlygomis, ne vienam svečiui pasirodo nemenkas minusas. Naktis čia kainuoja 90-250 Lt.
Bendrovės „Plinijus“ vadovas Alfredas Žutautas įsitikinęs, kad ne tik jo viešbučiui, bet ir kitiems, koją kiša nelegalių paslaugų tiekėjai. Mažeikiuose yra nemažai gerai įrengtų butų ir namų, kurie nuomojami ilgiau ar trumpiau apsigyventi norintiems įmonių svečiams.
Turistų antplūdžio nesitiki
Tie, kas pavargo nuo viešbučių, renkasi užmiesčio vilą ar vos porą kilometrų nuo Mažeikių nutolusią kaimo turizmo sodybą „Ašvos malūnas“. Namelio kaina, pritaikius įmonėms skirtą nuolaidą, stipriai konkuruoja su viešbučių kainomis. Gamtos prieglobstis – neįkainojamas gėris tiems, kas jį supranta, kas dar ne visiškai paniręs į įtemptą komandiruoto žmogaus ritmą. Bet ar daug tokių, kurie iš Mažeikių viešbučio tikisi daugiau nei patogios nakvynės?
„Esu mažeikiškis ir Mažeikiai man – gražus miestas. Tačiau nemanau, kad jis galėtų kada nors virsti turistiniu. Visas grožybes Mažeikiuose galima apžiūrėti per dieną, apylinkėms prireiktų ne daugiau trijų dienų. Mūsų miestas yra pramoninis, toks jis ir išliks. Viešbučių verslas priklauso nuo darbo ritmo. Per mėnesius, kurių metu daugiau švenčių, svečių pas mus mažai – niekas per šventes į komandiruotes nevyksta“, – taip apie Mažeikių viešbučių ritmą sakė buvęs sportininkas, šiuo metu – bendrovės „Levanita“ komercijos direktorius ir viešbučio „Palma“ bendrasavininkas 37 metų Stanislovas Lukšas.
Jis, kaip ir kiti, neatsisako buvusio verslo. Tą liudija ir didžiulis pėdkelnių gamintojos „Levante“ plakatas kabinete už jo nugaros, kabineto prieigose sukrautos prekės.
Tiesa, jam, kaip ir kitiems jo kolegoms, yra žinoma, kad prieš Kalėdas Mažeikių viešbučių kavinės ir restoranai patiria kitą poreikį – prasideda šventinių banketų banga. Tomis dienomis viešbučių prireikia, jei švenčia įmonės, kurių darbuotojai suvažiuoja iš įvairių Lietuvos miestų.
