Su naująja „Utenos trikotažo“ įmonės generaline direktore „Delfi“ pokalbiui susitiko Utenoje, įmonės fabrike.
Veikti palieka tris parduotuves
„Šiuo metu gyvename karo, taip pat medžiagų ir energetikos brangimu, bet užsakymų krepšelis yra suformuotas visiems metams, todėl einame į kryptingai suformuotus funkcinius ir vilnonius produktus ir manome, kad išgyvensime karą ir krizes“, – taip pokalbį tik susitikus ir paklausus, kaip šiandien sekasi, pradeda naujoji vadovė.
Ji pasakoja, kad šiandien įmonė daugiausia koncentruojasi į užsakomąją gamybą, o iki šiol turėtas parduotuves uždaro ir palieka veikti tik tris: po vieną Vilniuje, Kaune ir Utenoje.
„Prieš tai parduotuvių buvo ženkliai daugiau.
Uždarymai susiję tiek su laikmečiu, tiek su „Utenos trikotažo“ veikla šiuo metu, nes susidūrėme su iššūkiais nuo verpalų iki energetikos brangimo. Gamybos procesuose yra naudojamos dujos, o jų brangimas įvyko ne procentais, tačiau kartais, o tai labai atsiliepė mūsų bendrai situacijai, įmonės sveikatai. Šiuo metu uždarydami parduotuves valdome savo kaštus“, – sako ji.
Parduotuvės su „Utenos trikotažo“ vardu lieka veikti, kaip išparduotuvės, o įmonė savo veiklą tęsia koncentruodamasi į užsakomąją gamybą.
„Bendrai koncentruojamės į užsakomąją gamybą ir aukštesnio sudėtingumo bei aukštesnio kainų lygio produktus. Nuo pernai keičiame savo strategiją ir „Utenos trikotažą“ pozicionuojame kaip funkcinės vilnos ir jos mišinių gamintoją bei inovatyvių organinių sertifikuotų produktų gamintoją“, – sako ji.
„Utenos trikotažo“ fabrikas, pasak N. Kaučikienės, išskirtinis tuo, kad visa gamyba vyksta vienoje vietoje. Čia yra mezgamos medžiagos, vėliau, jeigu reikia, dažomos, atliekama galutinė apdaila, o vėliau kerpamos, siuvamos iki galutinio produkto.
„Pas mus užsakovas ateina su techniniais aprašymais, savo modeliais, o mes viską išpildome ir uždedame jo prekės ženklą“, – sako ji. Kaip patikslina, užsakomųjų gaminių pagaminimo terminas siekia apie 8-9 mėn.
Jaučia karo padarinius
Didžioji dalis Utenoje siūtų drabužių Lietuvoje nepasilieka ir yra eksportuojami į Švediją, Norvegiją, Daniją, Šveicariją, Vokietiją, Olandiją ir Prancūziją.
„Tai – Europa. Toliau į pasaulį gaminius jau siunčia mūsų užsakovai su savo prekės ženklu, kur turi parduotuves, tai ir JAV, ir Japonija“, – vardija ji bei tikina, kad įmonė į Rusiją ir Baltarusiją ar Ukrainą pastaruoju metu prekių neeksportavo.
Žaliavos arba kitaip, verpalai, kaip tikino, daugiausia į įmonę atkeliauja iš Vakarų Europos šalių, taip pat Indijos, Tolimųjų Rytų. Labai nedidelė tam tikrų prekių gamybai dalis – ir iš Kinijos.
„Bet juos galima pakeisti ir tiekėjais iš Taivano. Sutarčių su jais kol kas neturime, bet derinamės. <...> Jie yra labai stiprūs ir mes palaipsniui ten pereisime.
Kinija mums nėra gyvybiškai svarbi, bet ieškome tiekėjų, kad neliktų net ir to likučio iš Kinijos“, – sako vadovė.
Ji aiškina, kad bendrovė tik dabar po truputį atsigauna po pandemijos, mat įmonėje darbuotojų sergamumas tam tikru metu siekė ir 30-40 proc.
„Periodas buvo skaudus, sumažėjo darbų apimtys, buvo vėlavimai užsakovams. Teko kalbėtis su jais, valdyti situaciją. Įmonės rezultatai iš pliusinių tapo neigiamais.
Tik dabar atsigaudinėjame“, – atvirai pasakoja ji ir teigia, kad šiandien iššūkiai dar nesibaigė.
„Tai yra žaliavų ir energijos brangimas kartais. Taip pat sekame mūsų dukterinės įmonės Ukrainoje „Mrija“ situaciją. Ji yra įsikūrusi Ukrainos Vakaruose, 40 km nuo Slovakijos sienos.
Kai prasidėjo karas, buvo šokas, nežinia, ką daryti, bet buvo priimtas sprendimas prisiimti pilną riziką, kad jei kažkas nutiktų, galime pavesti užsakovus. Bet ten dirba moterys, kurių vyrai išėjo į karą. Būdavo, kad jos ryte ateina į darbą, sukaukia sirenos, slepiasi, o po to grįžta ir vėl siuva.
Norime, kad ten dirbantys žmonės gautų savo uždarbį, turėtų pinigų ir galėtų remti savo šeimas. Dabar situacija parodė, kad šis regionas, palyginus, yra saugus, bet pradžioje buvo nežinomybė“, – sako ji.
Dalis užsakymų – nuostolingi
Kalbėdama apie energetikos kainas vadovė prasitaria apie gaminių kainų pokyčius bei tam tikrus užsakymus, kurie įmonei šiandien yra nuostolingi.
„Energetika mums daro didžiulę įtaką. Anksčiau tokios taisyklės, kaip kainų kėlimo, nebuvo, bet dabar pasaulis keičiasi ir, kiek įmanoma, mes keliame kainas. <…>
Visgi gamybos ciklas, kaip jau sakiau, yra 8-9 mėn., todėl tai, ką dabar gaminame, yra praeitų metų užsakymai. Pernai buvome laimėję valstybinius viešuosius pirkimus, kuriems įsipareigojome pasiūti, tai išeina taip, kad šiai dienai juos siuvame ir nuo kiekvieno gaminio einame į tokį minusą, kad tikrai apsimokėtų valstybinius užsakymus nutraukti.
Kol kas kalbamės su ministerijomis dėl sutarčių persirašymo, bet tai vyksta labai sunkiai, atsimušame į sieną. Tie užsakymai ne tai, kad yra lengvai nuostolingi, jie yra visiškai nuostolingi ir įmonę traukia į minusą“, – pasakoja vadovė.
Pasak jos, gerai bent tai, kad persižiūrėti sutartis sutinka užsakovai užsienyje, o nors užsakymų dalis Lietuvoje iš viešųjų pirkimų ir nėra labai didelė, ji generuoja ženklius nuostolius.
„Kelių procentų apimties užsakymai suvalgo 70 proc. kito pelno“, – lygina ji.
N. Kaučikienės teigimu, šiandien įmonė turi atidžiai prisižiūrėti gamybos kaštus ir pasiskaičiuoti ką už kiek parduoti, kad dar liktų pelno.
Paklausus gal pamena, kokių tiksliai sąskaitų už dujas sulaukia bendrovė, vadovė sako, kad jos didžiulės.
„Tikrai jaučiame kiekvieną pabrangimą“, – teigia ji ir priduria, kad galima sakyti, jog įmonė yra tam tikrame budėjimo režime.
„Manau, kad tokį laikmetį išgyvena visa mūsų pramonė, kada turi pasitikrinti su visomis rinkomis ir bandyti surasti geriausius sprendimus, kad išliktų“, – apibendrino ji.
Kalbant apie verpalus, vadovė sako, kad brango ir jie, tačiau čia dar didelės problemos šiandien ji nematanti.
„Vieni brango labiau, kiti mažiau, bet kai energetika brangsta kartais, tai labai pablogina mūsų rezultatus. Žinoma, užsakomoji gamyba užsienyje tai kažkiek kompensuoja“, – teigia N. Kaučikienė.
Priimtų 100 siuvėjų
Šiandien įmonėje labai trūksta ir tam tikrų specialistų.
„Prisitraukti darbuotojų – sunku.
Susiduriame su siuvėjų trūkumu tiek čia, tiek mūsų valdomoje įmonėje „Šatrija“, tiek grupės – „Kauno balduose“. Šiai dienai galėtume drąsiai įdarbinti apie 100 siuvėjų, bet paprasčiausiai jų nėra“, – sako N. Kaučikienė.
Vadovė mums aprodo ir gamybos patalpas. Įėjus į medžiagos gamybos patalpas jaučiamas medvilnės kvapas.
„Čia turi būti ir speciali drėgmė bei temperatūra, nes kitaip verpalas gali sutrūkinėti, o mašinos prastai veikti“, – sako vadovė.
Ji aprodo, kaip medžiaga gaminama, tikrinama, vėliau sukerpama ir keliauja į siuvyklos patalpas.
Vadovės teigimu „Utenos trikotaže“ dirba apie 800 darbuotojų.
Redakcija primena, kad „Utenos trikotažo“ įmonių grupei priklauso bendrovės AB „Šatrija“ ir OAO „Mrija“ (Ukraina). Pagrindinis AB „Utenos trikotažas“ akcininkas – SBA Grupė.
