Šiuo metu didžioji dalis minėtų degalų (neatsižvelgiant į tai, kad nafta, iš kurios jie gaunami, tiekiama Rusijos) eksportuojama per Baltijos šalis ir šiek tiek per Ukrainą.
Vis dėlto mintis apie tranzito Baltijos valstybių uostais nutraukimą ir perėjimą prie eksportavimo per Rusiją Minskui neatrodo patraukli.
Dėl šiuo metu taikomos eksportavimo strategijos didžioji dalis iš tranzito gaunamo pelno atitenka Europos Sąjungos ir NATO valstybėms narėms, kurios, anot Maskvos, ypač suinteresuotos kuo labiau pakenkti Rusijai. Pastaroji gi, nepaisant pagrindinio jai tenkančio vaidmens Eurazijos integravimosi procese, lieka be nieko. Akivaizdu, kad šitaip susiklosčiusią situaciją Rusija traktuoja kaip didžiausią neteisybę, rašo nepriklausomas analitikas Aleksandras Klaskovskis svetainėje Naviny.by skelbiamoje publikacijoje.
Iniciatyvos ėmėsi lobistai
„Rusijos geležinkeliai“, siekdami paraginti Baltarusiją nukreipti tranzitą kitu keliu, net siūlė nuolaidas, bet šios nepasirodė tiek viliojančios, kad būtų verta keisti nusistovėjusią tvarką. Baltijos valstybės yra arčiau, su jomis jau suderintos visos būtinosios taisyklės, be to, čia veikiantys partneriai pasižymi punktualumu.
Kalbant apie Rusiją, neišvengiamai tenka paminėti ne vieną trūkumą, susijusį ne tik su didesniais atstumais, bet ir su, švelniai tariant, pareigingumo, taip pat vykdomos politikos vientisumo stoka.
Būtina paminėti ir tai, kad „Rusijos geležinkelių“ siūlomos nuolaidos būtų taikomos tik porą metų. O kas tada? Reikia būti labai apdairiems, kad netektų atsitokėti patekus į spąstus.
Kadangi Minskas Rusijos idėją vertina skeptiškai, Rusijos prezidentas nutarė, kad būtina pateikti sukomplektuotas sąlygas, kitaip sakant, apibrėžti tam tikrą priklausomybę tarp galimybės gauti rusišką naftą ir įsipareigojimo naudotis Rusijos infrastruktūra.
Šis Baltarusijos vadovybei neabejotinai nepatrauklus pareiškimas nuskambėjo rugpjūčio 16 d. Naujųjų Kuršių gyvenvietėje, Karaliaučiuje, kurioje vyko pasitarimas transporto infrastruktūros plėtros Rusijos šiaurės vakaruose klausimais.
Panašu, kad gali būti paskelbtas ultimatumas: jei Baltarusija nori, kad ir toliau būtų tiekiama rusiška nafta (o tai apsimoka, nes jai netaikomi muito mokesčiai), lai jos produktus iš Navapolacko ir Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklų gabena ne per Klaipėdą ir Ventspilį, o per Ust-Lugą, Vysocką ir Peterburgo naftos terminalą.
Tiesą sakant, ši didžiai išganinga mintis kilo ne V. Putinui: tiesiog lobistams pagaliau pavyko perduoti šefui pačių ilgai brandintą idėją.
Dar pernai rugsėjį Rusijos žiniasklaidos tarnybų grupė RBC, remdamasi Rusijos valstybinės magistralinių naftotiekių monopolininkės „Transneft“ turima medžiaga, pranešė apie pastarosios siūlymą įtraukti į tarpvyriausybinį susitarimą, reglamentuojantį bemuitį naftos iš Rusijos tiekimą į Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklas, konkrečią nuostatą dėl Baltarusijos įsipareigojimo tam tikrą kiekį naftos produktų eksportuoti per Rusijos uostus.
Tereikia žvilgtelėti į žemėlapį, norint suprasti, kad siūlomas maršrutas yra gerokai ilgesnis už dabartinį.
Siekiant juo sudominti, būtina pasiūlyti ką nors patrauklaus. Kaip tik dėl šios priežasties 2016 metų spalio pabaigoje už baltarusiškų naftos produktų gabenimą į Rusijos šiaurės vakaruose esančius uostus „Rusijos geležinkeliai“ pasiūlė taikyti 25 proc. nuolaidą, o kovo mėnesį ją padvigubino.
Nepaisydami iš pažiūros viliojančio masalo, praktiški baltarusiai apskaičiavo, kad tranzitas per Baltijos valstybes vis tiek labiau apsimokantis ir ant paruošto kabliuko neužkibo.
Dabar gi Maskva veikiausiai rengiasi per jėgą priversti Baltarusiją paklusti tai logistikai, kuri palankiausia Rusijai.
Pastangos susaistyti Baltarusiją
Rusijos prezidentas pabrėžė, kad šiuo atveju kalbama ne apie kokius nors politinius sprendimus ir užsiminė apie būtinybę išnaudoti visas jo valdomai šaliai tenkančias galimybes, įtvirtinti vietinę mokesčių bazę ir kurti darbo vietas Rusijoje, o ne kurioje nors kitoje šalyje.
V. Putinas pareiškė, kad Rusijos uostuose turi būti užtikrinamos konkurencingos sąlygos. Remiantis jo teiginiais, peršasi išvada, kad gali būti pasiūlyta ir daugiau nuolaidų už krovinių gabenimą į uostus Rusijos geležinkeliais.
Kad ir kaip būtų, apie tai, kad Baltarusija suskubs priimti Kremliui palankų sprendimą, kalbėti tikrai dar anksti.
Pavyzdžiui, kovo mėnesį Baltarusijos transporto ir susisiekimo ministras Anatolijus Sivakas pareiškė, kad vien „Rusijos geležinkelių“ iniciatyvos ir pastangų, siekiant įtikinti Baltarusiją pakeisti naftos produktų tranzito kelius, tikrai nepakanka. Jis akcentavo, kad būtina atsižvelgti ir į paslaugų uostuose kainas, taip pat gabenimo jūra atstumus.
Minske dirbanti naftos rinkos ekspertė Tatjana Manionok svetainei Naviny.by pateiktuose komentaruose taip pat pabrėžė, kad gabenimo geležinkeliu nuolaida – tikrai per menkas pagerinimas siekiant, kad tranzitas per Rusijos uostus taptų labiau apsimokantis.
Anot jos, būtina įtvirtinti bendrą visa apimančią strategiją. Vis dėlto ekspertė neįsitikinusi, kad Rusija pasirengusi imtis šios užduoties.
Kitaip tariant, užsiiminėti filantropija, aukoti savas pajamas ir taip didinti Rusijos geležinkelininkams bei uostininkams tenkantį pelną arba keisti nusistovėjusią tvarką dėl miglotų broliškos draugystės idealų Minskas akivaizdžiai neketina.
Taigi, kyla klausimas, ar nesigriebs Kremlius, kuriam pavaldi naftos tiekimo į Baltarusiją monopolija, jau ne sykį išmėginto ir pasiteisinusio metodo – daryti vis didesnį spaudimą atkakliam sąjungininkui.
Iš Maskvos galima tikėtis bet ko, tačiau, kaip samprotauja T. Manionok, vargu ar konfliktas bus pradėtas kurstyti būtent dabar.
Ekspertė priminė, kad balandžio mėnesį pagaliau buvo išspręstas ankstesnis dėl naftos ir dujų tarp Minsko ir Maskvos kilęs konfliktas. Po gana ilgų derybų buvo pasiektas susitarimas dėl šiais metais į Baltarusiją pristatomų 24 mln. tonų naftos. Gali būti, kad kitąmet atsakingųjų Rusijos pareigūnų įkarštis kiek atlėgs ir jie supras, kad vien gabenimo geležinkeliu nuolaidų nepakanka, mano T. Manionok.
Kyla ir dar vienas klausimas – kiek tiesos V. Putino tvirtinime, kad idėja pakeisti Baltarusijos naftos produktų eksporto logistiką neturi nieko bendro su politika?
Jokia paslaptis, kad Rusijos ekonomika šiuo metu išgyvena anaiptol ne geriausius laikus, todėl, kaip svetainei Naviny.by tvirtino tarptautinių santykių apžvalgininkas iš Baltarusijos Andrejus Fiodorovas, natūralu, kad Maskva pradėjo skaičiuoti kiekvieną kapeiką. Vis dėlto apžvalgininkas įsitikinęs, kad Rusijos užmačios įtikinti Minską pakeisti naftos produktų tranzito kelius kyla ne vien iš ekonominių paskatų.
A. Fiodorovas daro prielaidą, kad tokiais veiksmais Maskva, visų pirma, gali apsunkinti Minsko santykių su Europa gerinimo procesą. Antra, jei priemonės pasiteisins, Baltarusija taps labiau priklausoma nuo didžiosios savo kaimynės.
Tad ar ryšis Baltarusijos vyriausybė įsipareigoti vykdyti kompleksinį, viena nuo kitos priklausančiomis sąlygomis pagrįstą susitarimą?
Jei susitarimas bus išties nepalankus ekonominiu požiūriu, Minskas, be abejo, pamėgins atremti Maskvos pateiktus argumentus. Tačiau jei pastarajai pavyktų įrodyti, kad nepalenkiamas užsispyrimas gali išprovokuoti labai liūdnas pasekmes ir sukelti nuostolius, kurių mastas gerokai pranoktų tuos, kuriuos tektų patirti pakeitus logistiką, kaip siūlo V. Putinas, Minskas būtų priverstas sutikti su Maskvos diktuojamomis sąlygomis, mano A. Fiodorovas.
Sklandus komplektavimas vargu ar įmanomas
Kai kuriais žiniasklaidos kanalais jau gana atvirai pranešama apie bręstantį naują Maskvos ir Minsko konfliktą, kurio priežastis – su naftos tiekimu susijusios aplinkybės.
Nors situacija išties verta dėmesio, vis dėlto Naviny.by publikacijos autorius A. Klaskovskis mano, kad ažiotažo kelti tikrai neverta. Jis įsitikinęs, kad po sėkmingo susitaikymo šį pavasarį Kremliui nepasirodys verta vėl gadinti santykius su Aleksandru Lukašenka.
Reikšminga ir tai, kad ne už kalnų jungtinės pratybos „Zapad 2017“, dėl kurių kilusios įtampos tikrai pakanka. Siekdami pateisinti visuotinai priimtinus lūkesčius, per pratybas abu prezidentai turi demonstruoti vienybę ne tik ginklavimosi ar karinės parengties, bet ir visais kitais klausimais.
Negalima pamiršti ir to, kad V. Putinas dalyvaus 2018 metų kovą vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Nepaisant kai kurių aršiai nusiteikusių komentatorių tvirtinimų, kad Baltarusijos pavergimas galėtų pasitarnauti kaip veiksminga savireklama prieš artėjančius rinkimus, kur kas labiau tikėtina, kad V. Putinas, priešingai, stengsis pademonstruoti rinkėjams, kad bent su vienintele likusia sąjungininke jokių nesklandumų nekyla.
Pagaliau, ilgalaikės Vašingtono Maskvai paskelbtos sankcijos taip pat verčia ieškoti paramos ir gręžtis į Baltarusiją. Esant tokiai situacijai, griebti A. Lukašenkai už gerklės ir versit jį sutikti su sau palankiomis sukomplektuotomis sąlygomis mažų mažiausiai kvaila. Gresiant naujam šaltajam karui su nelemtaisiais Vakarais, vienintelį likusį sąjungininką reikia ne engti, o, atvirkščiai – branginti ir puoselėti.
Visos išvardytos aplinkybės, žinoma, neduoda pagrindo manyti, kad Rusijos lobistai galų gale visiems laikams nusiramins. Jei ne vienomis, tai kitomis priemonėmis bus mėginama priversti Baltarusiją bent dalį naftos produktų eksportuoti per Rusijos uostus.
Minskas veikiausiai tokiam spaudimui priešinsis ir ne vien iš ekonominių paskatų. Eksporto įvairinimas, be kita ko, yra ypač svarbus politinis sprendimas, oficialiai priimamas tik vyriausybiniu lygiu. Tranzitas per Baltijos šalis naudingas kaip santykių su Europos Sąjunga stiprinimo garantas. Po to, kas nutiko Kryme, Minskas ėmėsi ilgalaikio geopolitinio žaidimo ir bando palaipsniui mažinti savo priklausomybę nuo Rusijos.
Taigi, bent kol kas komplektavimo idėjos įgyvendinti V. Putinui veikiausiai nepavyks, o gal ir apskritai teks atsisakyti.
