„Deutsche Bank“ tyrime siūloma apmokestinti 5 procentų tarifu nuo atlyginimo dydžio darbuotojus, jeigu jie nusprendžia dirbti iš namų, kai dėl dabartinės pandemijos nėra verčiami to daryti. Iš šio mokesčio generuojamos pajamos būtų skiriamos tiems, kurie iš namų dirbti negali.
Kaip rašo BBC, pranešimo autorius Luke‘as Templemanas sako sulaukęs didžiulės reakcijos: „Didelė dalis žmonių nėra sužavėti idėjos mokėti dar vieną mokestį, tuo tarpu kam tokia politika, kai vyriausybės gali perskirstyti dalį pajamų, kurios vieniems žmonėms netikėtai padidėja, o kitiems sumažėja, atrodo įdomi.“
Nuotolinis darbas po pandemijos nedings
Pranešime teigiama, kad 2015-2018 metų laikotarpiu dėl interneto technologijų žmonių, reguliariai dirbančių iš namų, skaičius išaugo 173 procentais.
„Tiesa ta, kad bendra dalis žmonių, dirbančių iš namų iki pandemijos, buvo visgi maža, – remiantis atitinkamais duomenimis, siekianti tik 5,4 proc., – tačiau augimo tendencija buvo akivaizdi. Per pandemiją iš namų dirbančių amerikiečių dalis išaugo dešimteriopai, iki 56 procentų. Jungtinėje Karalystėje iš namų dirbančių gyventojų skaičius padidėjo iki 47 procentų.
Daugelis šių žmonių ir toliau kurį laiką ketina darbuotis nuotoliniu būdu. Iš tiesų, du trečdaliai organizacijų teigia, kad bent trys ketvirtadaliai jų personalo gali produktyviai dirbti iš namų, rodo „S&P Global Markets“ duomenys.
Tuo tarpu DB tyrimas rodo, kad praėjus pandemijai, daugiau nei pusė žmonių, išmėginusių darbą iš namų, norėtų ir toliau dvi tris dienas per savaitę darbuotis nuolatiniu būdu“, – rašoma pranešime.
„Deutsche Bank“ teigimu, staigus perėjimas prie darbo iš namų reiškia, kad pirmą kartą istorijoje didelė dalis žmonių, atsijungusių nuo bendravimo su pasauliu tête-à-tête, ir toliau gyvena visavertį ekonominį gyvenimą. O tai reiškia, kad nuotoliniu būdu dirbantys žmonės prie ekonomikos infrastruktūros prisideda mažiau, nors jos privalumais ir toliau naudojasi.
„Tai didelė problema ekonomikai, nes prireikė dešimtmečių ir šimtmečių, kad būtų sukurta platesnė verslo bei ekonomikos infrastruktūra, kuri palaiko darbo su kolegomis akis į akį modelį. Jeigu didelė dalis aktyvų riogsos nereikalingi, ekonominė negalia tik gilės. Darbas iš namų leidžia tiesiogiai sutaupyti, atsisakius dalies išlaidų, pavyzdžiui, kelionėms į darbą, pietums, drabužiams. O kur dar netiesioginis taupymas, atsisakant socializavimosi ir kitų išlaidų, kurios būtų patiriamos, jeigu darbuotojas dirbtų biure. (...)
Ir visa tai paprastai atsveria išlaidas, patiriamas daugiausia dėl papildomo psichologinio streso derinant darbą su vaikų priežiūra ir taikantis su toli gražu neidealiomis biuro namie sąlygomis. Tačiau tokios išlaidos dažnai nublanksta palyginti su privalumais. Būtent todėl didelė dauguma nuotoliniu darbu dirbančių darbuotojų ir po pandemijos norėtų ir toliau darbuotis iš namų, bent jau dalį dienų“, – aiškina „Deutche Bank“ analitikas Luke‘as Templemanas.
Kaip toks mokestis veiktų?
Kaip rašoma tyrime, pirmiausia, šis mokestis būtų taikomas ne tada, kai vyriausybė rekomenduoja žmonėms dirbti iš namų (žinoma, savarankiškai dirbantiems ir žemas pajamas uždirbantiems asmenims gali būti taikoma išimtis).
Patį mokestį mokėtų darbdavys, jeigu jis neaprūpintų darbuotojo nuolatine darbo vieta. Jeigu jis ja aprūpina ir darbuotojas vis tiek nusprendžia dirbti iš namų, darbuotojas mokestį mokėtų iš savo atlyginimo už kiekvieną dieną, kurią dirbtų iš namų. Tokį darbo modelį galima būtų sutikrinti koordinuojant judėjimo įmonėje ir technologijų sistemas.
Mokesčio tarifas
Tie, kurie gali dirbti iš namų, paprastai gauna aukštesnes nei vidutines pajamas. Jeigu, tarkim, vidutinė asmens, nutarusio dirbti namuose, alga Jungtinėse Valstijose siekia 55 000 JAV dolerių, penkių proc. mokestis sudarys šiek tiek daugiau nei dešimt JAV dolerių už darbo dieną.
„Tai maždaug tiek, kiek biuro darbuotojas gali išleisti kelionei į darbą ir atgal, pietums, kt.“, – rašo L Templemanas.
Tyrime toliau rašoma, kad jeigu tokį patį tarifą taikytume darbuotojams Jungtinėje Karalystėje, kurie dirba iš namų ir kurių vidutinis atlyginimas siekia 35 000 svarų sterlingų, jiems tektų mokėti kiek mažiau nei septynis svarus per dieną.
Vokietijoje dirbančio iš namų darbuotojo 40 000 eurų alga prilygsta kiek tiek daugiau nei 7,50 euro mokesčiui per dieną. Toks mokestis leistų užtikrinti, kad nei bendrovės, nei darbuotojai dėl to nenukentėtų. Iš tiesų, bendrovės iš to gali dar ir pasipelnyti, nes naudojamų biuro patalpų sumažinimas daugiau nei padengs dirbančio iš namų mokestį.
Kiek lėšų būtų surinkta taikant tokį mokestį?
Visų pirma, tyrime kaip pavyzdys nagrinėjama JAV. Iš 104 mln. etatinių amerikiečių pusė jų per pandemiją dirbo iš namų, – 5,4 proc. daugiau nei prieš pandemiją. Iš tų papildomų 45 procentų, kaip rodo mūsų tyrimas, trys ketvirtadaliai norėtų dalinai dirbti iš namų ir po pandemijos; 16 proc. norėtų dirbti namuose vieną dieną per savaitę, 33 proc. – dvi dienas per savaitę, 19 proc. – tris dienas per savaitę, 4 proc. keturias dienas ir 4 proc. penkias dienas.
Visa tai susumavus, po pandemijos kasmet gali susidaryti 4,2 mlrd. naujų darbo iš namų dienų. Priskaičiavus 394 dienas etatinių ir neetatinių darbuotojų, kurie jau dirba iš namų ir nėra savarankiškai dirbantys darbuotojai, per metus susidaro 4,6 mlrd. darbo iš namų dienų. Kaip pavyzdį imant vidutinį 55 000 JAV dolerių atlyginimą ir 5 procentų tarifą, iš darbo iš namų mokesčio būtų surinkta 48 mlrd. JAV dolerių per metus.
Panašius paskaičiavimus galima atlikti ir Jungtinėje Karalystėje bei Vokietijoje – atitinkamai 6,9 mlrd. svarų sterlingų ir 15,9 mlrd. eurų.
Kaip galėtų šias lėšas panaudoti vyriausybės?
Jungtinėse Valstijose iš 48 mlrd. dolerių surinktų pinigų galėtų būti išmokėta 1 500 dolerių subsidija 29 mln. darbuotojų, kurie negali dirbti iš namų ir kurie uždirba mažiau nei 30 000 dolerių per metus (išskyrus tuos, kurie gauna arbatpinigių). Daugelis šių žmonių prisiėmė rizikų sveikatai dirbdami per pandemiją ir yra daug „svarbesni“ nei numato jiems mokamų algų dydis.
Panaši situacija ir Vokietijoje: čia iš 15,9 mlrd. eurų surinktų pinigų galėtų būti finansuojama 1 500 eurų subsidija iki 12 proc. šalies gyventojų, kurių pragyvenimo lygis prilygsta 12 600 eurų (patikslinus pagal jų namų ūkio dydį).
Jungtinėje Karalystėje iš 6,9 mlrd. surinktų lėšų galėtų būti padengta 2 000 svarų sterlingų subsidija 12 proc. vyresnių nei 25-erių amžiaus asmenų, kurie dirba už minimalią algą.
„Kai kas kategoriškai pasisako prieš tokį mokestį. Jie tvirtina, kad dalyvavimas ekonominėje veikloje yra asmeninis pasirinkimas ir jie neturėtų būti baudžiami už tokį sprendimą. Vis dėlto šie žmonės turėtų atminti, kad vyriausybės visada koreguoja mokesčius atsižvelgdami į socialinę aplinką.
Trumpam nukeliaukim į istorinius laikus: kai Jungtinėje Karalystėje buvo socialiai nepriimtina įvesti pajamų mokestį, vyriausybė įvedė vadinamąjį „langų mokestį“. Papūtus naujiems vėjams, „langų mokestis“ buvo panaikintas ir galiausiai buvo įvestas pajamų mokestis. Panaši tendencija pastebima ir dabartinėje visuomenėje: judant link vadinamojo „žmonių atsijungimo“, mūsų mokesčių sistema privalo neatsilikti.
O puikiausia yra tai, kad WFH mokestis ne tik subsidijuoja versloves, kurios neturi ilgalaikės ateities. Jeigu, pavyzdžiui, miesto centre esanti sumuštiniais prekiaujanti įmonė tampa nebereikalinga, vyriausybė nebemato prasmės remti verslovės vidutiniu laikotarpiu. Bet jai atrodo prasminga remti tą masę žmonių, kurie staiga, ne savo valia, buvo išstumti iš darbo rinkos. Daugeliui teks rinktis mažai apmokamą darbą, persikvalifikuoti ar permąstyti tolesnius savo žingsnius gyvenimo kelyje. Asmeniniu ir ekonominiu požiūriu, yra prasminga ištiesti žmonėms pagalbos ranką. Kaip ir pripažinti itin svarbių profesijų atstovus, kurie už menką algą susiduria su COVID pavojais. Tie, kuriems pasisekė atsidurti tokioje pozicijoje, kai galima „atsijungti“: nuo tête-à-tête santykio su ekonomika, jiems yra skolingi“, – tyrime rašo jo autorius L. Templemanas.
