Taip, taip – matau jūsų iš nuostabos išsprogusias akis, iš pykčio persikreipusias lūpas ir nervingai drebančias rankas, siekiančias klaviatūros, kad parašytų dar vieną visais kūno skysčiais į šalis besitaškantį riebų komentarą.
Atsiprašau tų skaitytojų, kuriems šis apibūdinimas netinka, na, bet jūs patys suprantat, turėjau tai padaryti vardan tos mūsų visuomenės dalies, kuri tokia ir yra. Maža kas – gal koks vienas kitas ta proga pasižiūrės į veidrodį ir gal nelabai patiks tai, ką ten pamatys. Viltis – ne protingųjų motina, bet kartais norisi ir ja pasitikėti. Ko tik nepadarysi dėl šviesesnės mūsų tėvynės ateities.
Bet aš gi čia apie minimalią algą kalbėti žadėjau. Atsiprašau ir pažadą pildau.
Taigi – minimali alga. Arba vos daugiau nei 800 litų, atskaičius mokesčius. Mažiau nei 240 eurų. Mūsų valstybės gėda, tautos genocido įrankis – vos užmetus akį į lietuviško interneto komentarų platybes nuo gausybės epitetų šiam reiškiniui galva greitai apsisuktų.
Bet mes čia turim išlikti blaivūs, tad kol kas nesigilinkim. Taigi, aš sakau, kad tokio dalyko, kaip minimali alga iš viso neturėtų būti. Alga turėtų būti tokia, kokią uždirbai – nei didesnė, nei mažesnė. Tai – ne kas kita, kaip verslui užkrauta socialinė atsakomybė. Kaip ir išeitinės kompensacijos, ligos ir atostogų laikotarpių apmokėjimas iš darbdavių kišenės.
Labai paprastas klausimas: ar tuo neturėtų pasirūpinti pats darbuotojas? Juk pas mus čia, Lietuvoj, visi lygūs? Nori uždirbti tiek, kiek reikia – tai ir dirbk tiek, kad tokią algą uždirbtum. Nori turėti atsargą juodai dienai – taupyk, mokėk įmokas į specialų fondą. Nori gerai pasitaškyti banknotais per atostogas – uždirbk!
Ar ne logiška, kad savo pajamų balansu turėtų pasirūpinti tas, kuris tuo yra suinteresuotas?
Žinau, žinau. Matau dabar kreivas šypsenėles tų, kuriems viltis ne motina. Žinau, kad daugelio tų suinteresuotųjų intelektas ne didesnis nei zoologijos sodo narve sėdinčio babuino ir laukiančio, kol jį kas nors bananais pašers.
Bet kartais – nors ir labai keista – ir tie babuinai tampa darbdaviais. Juk prireikia ir kokį narvelio, oi, atsiprašau, butelio remontėlį pasidaryti, ar kokį varvantį čiaupą pakeisti, ar dar ką padaryti, ko pats šeimininkas nesugeba.
Ko tada ieško tas statistinis lietuvis? Į kokią nors „firmą“ tai apsaugok viešpatie nesikreips. Jis ieško meistriuko! Meistriukas, žinoma, ima grynais ir jei netyčia turi kokį nors verslo liudijimą, mokesčių inspekcijai deklaruoja tokias pajamas, kad jos darbuotojai susinepatoginę turėtų jam ir jo vaikams atiduoti nebaigtus valgyti pietus ir atnešti iš savo spintos visus dėvėtus drabužius.
Tai va, kaip būtų, jeigu toks meistriukas tam darbų laikotarpiui kažkaip pavirstų pilnateisiu darbuotoju? Nori atleisti nebaigus darbo – mokėk išeitinę, nori meistriukas porą „išeiginių“ pasidaryti – apmokėk. Serga – mokėk, nors darbai ir stovi.
Čia jau akis sprogintų mūsų statistinis darbuotojas, netikėtai tapęs darbdaviu: nu ir už ką turiu mokėti, juk dirbt tai nedirba?! Čia mano pinigai! Taip, čia tavo pinigai, kaip ir darbdavio pinigai yra jo, bet tam tikrais atvejais jis turi sumokėti juos tau ne už tavo darbą, bet tik todėl, kad tokie įstatymai.
Įdomu, kokia būtų reakcija, jei lygiai taip pat įstatymais būtų reikalaujama darbuotojui, tarkime, išdirbti tam tikrą laiką vienoje darbovietėje? Oo, ponai ir ponios, įdomu būtų.
Nelaikykite manęs naivuoliu – žinau, kad taip nebus, kaip ir nebus tokio meistriuko, reikalaujančio išeitinės. Ir lygybės nėra ir nebus. Bet bent jau kalbėti galime, ką norime, juk laisva šalis esame, ar ne?