Jau porą dešimtmečių intensyviai su skandinavų verslininkais bendraujantis M. Zalatorius teigia, kad Lietuvos verslininkams reikėtų ne teisti „kitokius“ skandinavus, o verslo sėkmės galima sulaukti prisitaikant.

- Nuolat bendraujate su Švedijos verslininkais. Gal galite palyginti, kuo skiriasi skandinaviškos ir lietuviškos verslo tradicijos ir kultūra? Ko galėtume išmokti iš skandinavų?

- Nemėgstu lyginti ir negalvoju, kad kažkam iš kažko reikia mokytis. Manau, kad sėkmingo bendradarbiavimo ir sėkmingo verslo kertinė ašis – vienas kitą suprasti. Kai vienas kitą supranti, tuomet galima vienam prie kito prisitaikyti.

Nemanau, kad turėtume kažką priverstinai periminėti iš švedų, ar jie turėtų perimti iš mūsų. Įdomu yra tai, kad esame šalys, kurios ilgą laiką buvo atskirtos ir artimesnius kontaktus turime tik pastaruosius dvidešimt metų. Natūralu, kad mes turime kai ką, ką jie perima iš mūsų, ir kai ką, ką mes perimame iš jų. Tai procesas, kurio negalime nei greitinti, nei lėtinti.

Iš skandinavų mes perimame vertybes, verslo etiką, supratimą. Galiausiai mokomės vieni iš kitų.

- Bet gal visgi Lietuvos verslininkai galėtų nors ko pasimokyti?

- Pasaulis nuolat traukiasi. Žinote, kas dabar yra didžiausia valstybė gyventojų skaičiumi? „Facebook“. Sienų nebeliko. Todėl vienas dalykas, kuris mums bus tik į naudą – skaidrumas. Neskaidrumas šiandien nebeapsimoka. Viskas, ką mes turime, yra reputacija ir dar kartą reputacija.

Manau, kad reikėtų daugiau perimti garbės kodekso ir skaidrumo. Turime sakyti aiškiai, ką galvojame, kodėl galvojame ir jokių būdu nebandyti nuslėpti.

Kitas svarbus dalykas – supratimas, kad mes labai vieni nuo kitų skiriamės, bei noras vienas kitą suprasti.

Vienas kultūrologas yra kultūrą išskirstęs per septynis pjūvius. Jei paimsime vidutinį lietuvį ir vidutinį švedą, jie skiriasi penkiais aspektais iš septynių.

Didžiausia bėda yra ta, kad kai šie žmonės susitinka, atrodo, kad jie panašūs (odos spalva, apranga, geografinė padėtis), tačiau kai pradedama bendradarbiauti, labai smarkiai nusiviliama ir pradedama teisti.

Švedijoje vyrauja komunitarizmas (yra geriau, kai grupei žmonių geriau, nors tai iš dalies gali pažeisti kiekvieno atskiro individo gerovę), o Lietuvoje dominuoja individualizmas.

Švedams reikia daugiau sistemų, aiškių taisyklių, aprašų. Kad galėtų veikti, jiems reikia situacijos aiškumo. Statistinis lietuvis dažniau sako „viskas priklauso nuo aplinkybių“. Mes labiau kontekstiški, opurtunistiški, galime gyventi su neapibrėžtumu.

Švedijoje ir Skandinavijoje žmonės sprendimą priiminėja labai ilgai: komunitaristai turi išdiskutuoti, visi sutarti, kaip darys. Kai sutariama, vykdymas būna labai greitas ir tikslus.

Mes gi atrodo, kad apsitariame labai greitai ir pradedame vykdyti, o bevykdydami pradedame abejoti ir paskui sakome, kad neišdiskutavome. Atominės elektrinės statybos – paskutinis stiprus individualizmo pavyzdys.

Jei švedai ruoštųsi statyti atominę elektrinę, jie vis dar diskutuotų. Nei vienas būdas nėra geresnis ar blogesnis – tiesiog jie skirtingi.

- Švedų filosofas ir sociologas Alexanderis Bardas yra pasakęs, kad kartais Baltijos šalių gyventojai atrodo labiau skandinaviški nei patys skandinavai. Ką Jūs apie tai manote?

- Turime didelį norą siekti geresnės visuomenės. Kai jį turi, tai pasiseka. Skandinavija galbūt ir yra šiokia tokia siekiamybė šiuo metu, bet ateityje bus kitos siekiamybės.

Manau, kad svarbiausias dalykas tas, kad dabar keičiasi vertybinė paradigma. Tai yra didesnis lūžis.

Slavų kultūra ir verslo aplinka yra kitokia nei šiaurės germanų. Šioje vietoje Lietuva yra abiejose pozicijose. Vienas gali čia matyti šiaurės germanų kultūrą, kiti – slavų. Manau, kad Lietuvoje yra abiejų kultūrų besisluoksniavimas.

- Europoje vis dar nerimaujant dėl euro zonos likimo ir ekonomikos ateities Europos Sąjungoje, kaip manote, kas laukia Lietuvos?

- Manau, kad Lietuva turi fantastiškas galimybes. 2007 m. finansinė krizė buvo tik atspindys to, kas vyksta gilumoje. Šiandien yra taip, kad senos taisyklės, pagal kurias mes darėme verslą, jau nebeveikia. O dėl naujų dar nesame sutarę.

Anksčiau alkis ir agresija buvo taisyklė versle. Kas buvo šiek tiek įžūlesnis, kas nebijojo, pasistumdydavo alkūnėmis, daugiausia pasiekdavo. Dabar tai nelabai veikia. Taisyklės keičiasi.

Jaunai ir mažai tautai tai yra labai gerai, nes mes nesame tiek stipriai įstrigę praeities taisyklėse, kad nebegalėtume jų keisti ir dar esame užtektinai alkani, kad sugebėtume identifikuoti, kokios taisyklės bus ir pradėti gyventi pagal jas.

Labai mėgstu Darviną ir darvinizmas veikia visur – taip pat ir versle. Kas jame išlieka? Tas, kas prisitaiko. Įdomu, kad dauguma mano, jog išlieka stipriausi. Aš sakau, kad stipriausias miršta priešpaskutinis, o išlieka tas, kas prisitaiko. Jei būsime pakankamai lankstūs, galėsime prisitaikyti prie naujų taisyklių, kurios dabar kuriasi.

Prieš trejus metus buvau stiprus pesimistas: mačiau, kaip buvo sunku. Bet dabar matau, kad tokia situacija galima pasinaudoti.

Be to, turime pakankamai gerą infrastruktūrą – mobilusis ryšys, internetas. Tai absoliutus konkurencinis pranašumas.

- Bet ar ne pigi darbo jėga dabar yra Lietuvos konkurencinis pranašumas?

- Daugelis sako, kad nėra gerai būti pigiu, bet aš taip nemanau. Jei būsi pigiausias ir efektyviausias – tai nemanau, kad tai yra blogai.

Mes galime tapti pigiausi ir efektyviausi, naudodami novatoriškas technologijas, kurias patys sugalvojame ir diegiame.

Nereikia mėtytis nuo vieno kraštutinumo prie kito. Dar prieš kelis metus visur skambėjo, kad reikia statyti gamyklas, vėliau pradėjo sakyti, kad tai blogai – reikia eiti į aukštąsias technologijas. Tačiau negalima taip šokinėti nuo vieno prie kito.

- Ačiū už pokalbį.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (51)